Dalius iš Klaipėdos: esu tas vestuvių fotografas, kuris pokylyje šoka kartu su visais

Šiemet sausį po ilgos emigracijos Didžiojoje Britanijoje į Klaipėdą grįžęs vestuvių fotografas Dalius Poškaitis rado ne vieną jį nustebinusį dalyką. Tačiau labiausiai jį pribloškė maisto kainos ir patirtis ieškant nusipirkti automobilį.

Vyras atviras – jis ir pats dar mokosi, kaip reikia tinkamai parduoti savo paslaugas, ir sako suvokęs pagrindinį dalyką: kad svarbiausia visuomet galvoti tik apie klientą, jo poreikius ir apie tai, kaip prekė ar paslauga gali jam padėti.

Pirmieji žingsniai

Neseniai 37-ąjį gimtadienį atšventęs vyras į užsienį emigravo būdamas vos 23–ejų.

„Galvojau, kad būsiu ten tik trumpai, bet, kaip matote, tas „trumpai“ išsitęsė iki kone 14 metų. Įsidarbinau gamykloje techniniu operatoriumi, viskas sekėsi gana neblogai. Kompanija buvo labai gera, bet ilgainiui man ten tapo neįdomu. Tiesa, išdirbau gamykloje net 11 metų, bet paraleliai vis fotografavau. Tačiau jei nebūčiau turėjęs pagrindinio uždarbio, gal nebūčiau galėjęs tiek investuoti į fotografijos žinias, keliauti į įvairias vestuvių fotografijos konferencijas. Bet visada širdyje žinojau, kad fotografija bus mano bilietas ne tik iš Didžiosios Britanijos, bet ir suteiks galimybę gyventi ten, kur noriu, ir dirbti tai, ką noriu“, – pradėjo pasakoti fotografas.

Jau pirmaisiais metais emigracijoje Dalius susipažino su mergina, kuri Kembridže studijavo medijas. Taip į Daliaus gyvenimą pirmą kartą atėjo pažintis su fotoaparatu.

„Nors mes po kurio laiko su ta mergina išsiskyrėme, susidomėjimas fotografija niekur nedingo. Pats įsigijau fotoaparatą, bet, deja, kad ir kiek stengiausi, man fotografijos nepatikdavo. Greitai suvokiau, kad nepakanka įsigyti gerą kamerą, reikia daug žinių, kad pasiektum pageidaujamą rezultatą“, - kalbėjo vyras.

Tad Dalius pagal išgales ėmė domėtis fotografija, sėmėsi žinių ir vis bandė pritaikyti jas praktikoje.

„Gyvenau Peterbore, toje vietovėje nebuvo daug šios srities specialistų. Suvokiau, kad turiu erdvės skleistis“, – pasakojo Dalius.

Pirmasis rimtas išbandymas buvo įamžinti rumunų vestuves. Pažįstama fotografė gavo tokį užsakymą, o Dalius įsiprašė būti antruoju, padedančiuoju fotografu.

„Antras užsakymas jau buvo mano solo pasirodymas: važiavau į Švediją perfotografuoti savo draugų vestuves. Nes jų vestuvių dieną buvo labai prastas oras, tad fotosesija nepavyko. Todėl pasikvietė mane, vėl iš naujo apsirengė vestuviniais drabužiais. Ir šį sykį rezultatas buvo puikus. Taip ir aš įgijau daugiau pasitikėjimo“, – kalbėjo iki šiol vestuvių fotografijos srityje besispecializuojantis vyras.

O kaip save parduoti?

„Puikiai fotografuoti – tik pusė darbo. Dar reikia gerai išmanyti ir patį fotografijos verslą. Labai ilgai aš nieko šioje srityje nesuvokiau. Atrodė, kad pakanka tyliai ir kokybiškai atlikti savo darbą. Bet viskas veikia ne taip. Reikia išmokti parduoti save, sukurti paklausią paslaugą. Tad dabar turiu verslo mokytoją iš Australijos ir semiuosi iš jo reikiamų žinių. Supratau, kad kartais įkeldamas savo geriausias nuotraukas į socialinius tinklus klientų nesusirasi. Socialiniuose tinkluose yra per daug vizualaus triukšmo, kad tave kas nors pastebėtų, jei tik kartais parodai savo geriausius darbus. Turi tai daryti nuolat“, pasakojo Dalius.

Jis sakė suvokęs esminę taisyklę, kad, kuriant ir vystant bet kokį verslą ar siūlant paslaugą, reikia galvoti ne apie save, o apie tai, kokias problemas gali padėti išspręsti kitiems.

„Nesvarbu, kokią paslaugą ar produktą siūlai, jis turi būti tarsi problemos sprendimas tavo klientui. Tad ir dabar, susitikęs su savo klientais, aš suvokiu, kad svarbiausia - išsiaiškinti kliento situaciją, poreikius, suvokti, kaip aš galiu jam pasitarnauti“, – pasakojo Dalius.

Vyras juokėsi prisiminęs, kaip, grįžęs į Lietuvą, suvokė, kad daugelis lietuvių, rodos, nenori parduoti savo automobilių.

„Ieškodamas automobilio stebėjausi, kad atėjęs jų apžiūrėti rasdavau purvinus, neišvalytus, be kilimėlių. Net nebenori žiūrėti tokios prekės, nes pardavėjas nekelia pasitikėjimo. Atrodo, tiek nedaug reikia – tiesiog suteikti prekinę išvaizdą: išvalyti, sudėti kilimėlius ar uždėti sezonines padangas, ir pirkėjas pajaus visai kitą energiją. Kodėl įsigijęs prekę jis dar turi sukti galvą dėl įvairių smulkmenų? Didžiojoje Britanijoje viskas vyksta šiek tiek kitaip, nes konkurencija didelė“, – svarstė vyras.

Atrodytų, kam stengtis dėl žmonių, kuriuos gyvenime sutiksi tik vieną sykį. Nusipirks automobilį, užsisakys fotosesiją ir daugiau tų žmonių galbūt niekada nesutiksi.

„Bet kiekvienas savo paslaugą turi reprezentuoti taip, kad klientui liktų patys geriausi įspūdžiai“, – akcentuoja vyras.

Klaipėdoje jaučiasi savas

Daliaus grįžimas į Lietuvą buvo spontaniškas. Tiesiog vienas klaipėdietis pasiūlė Daliui daryti fotografijas jo verslui. Vyras kaipmat susigundė tokiu pasiūlymu, nes gyvenimas užsienyje šiek tiek buvo pabodęs ir jau kurį laiką galvojo apie pokyčius.

„Man Klaipėdoje viskas labai artima ir sava. Čia gyvendamas galiu puikiausiai vykdyti užsakymus visoje Europoje. Gyvendamas Anglijoje, į Lietuvą grįždavau po 3-4 kartus per metus, bet trumpų vizitų metu nelabai ką pamatydavau. Dabar, pabuvęs ilgiau, jau visai kitaip žvelgiu į tas pačias Klaipėdos gatves ar kavines. Man čia gerai“, – kalbėjo fotografas.

Tiesa, buvo ne vienas dalykas, kuris jį stebino gimtojoje šalyje. Pavyzdžiui, registracijos eilės bankuose ar net mobiliojo ryšio salonuose. Tačiau labiausiai suglumti vertė maisto kainos.

„Maistas Lietuvoje labai brangus. Ypač žinant, kokie mūsų šalyje yra žmonių atlyginimai. Pirmą dieną maisto parduotuvėje patyriau nemenką šoką. Nemažai produktų Lietuvoje kainuoja kur kas brangiau nei Didžiojoje Britanijoje“, – stebėjosi reemigrantas.

Bet užtat maloniai nustebino sporto klubai – šių kainos, pasak Daliaus, humaniškos, o kokybė labai aukšta.

Pasakoti istorijas

Pasiteiravus, kodėl jis orientuojasi į vestuvių fotografiją, Dalius sako, kad jam patinka pasakoti istorijas.

„Gera stebėti ir perteikti fotografijose žmonių emocijas, tos įsimintinos dienos energiją. Būna ir taip, kad vestuvėse fotografuoju 8-10 valandų ir jaučiuosi esąs tos šventės dalimi. Aš esu tas fotografas, kuris vestuvėse šokių aikštelėje šoka sykiu su visais“, – kvatodamas pasakojo fotografas.

Daliaus svarstymu, fotografas turi tiesiog įsilieti į bendrą atmosefrą ir sugebėti ją perteikti fotografijose.

„Pamenu, tuokėsi britų porelė. Labai nustebau, kad po oficialiosios dalies ir jaunieji, ir svečiai greitai iškilmių rūbus pakeitė į sportinę aprangą, nes jiems šitaip patogiau linksmintis. Iš pradžių nuščiuvau, nelabai įsivaizdavau, kaip atrodys vestuvinės fotografijos, kur visi vilki treningais, tarsi būtų eilinė diena. Bet greitai suvokiau, kad nuotraukas darau ne sau. Tai yra jų šventė, jų reikalas, kaip švęsti. O man tik reikia pasakoti jų istoriją. Kai žmonės juokiasi ir yra laimingi, jie visi gražūs“, – pasakojo fotografas.

Atrodytų, šiais laikais, kai visi fotografuoja telefonais, fotografo profesija turėtų išnykti. Bet taip neatsitiko. Atvirkščiai.

„Žinoma, ir su telefonu galima gerai nufotografuoti, bet vis tiek tai bus tik mėgėjiškas darbas. Norint profesionalios kokybės, reikia daug žinių ir patirties“, – įsitikinęs vyras.

Dalius neslepia: jis ir pats kartais mielai fotografuoja telefonu, darosi ir asmenukes.

„Asmenukės yra šių dienų komunikacija su pasauliu. Taip mes tarsi informuojame kitus, kur esame, ką veikiame, kaip jaučiamės ir atrodome. Galbūt tame ir yra šiek tiek narcisizmo, bet tai jau tapo mūsų kultūros dalimi. Kiekvieno pasirinkimas – priimti tai ar ne“, – svarstė fotografas.