aA
Kaip skelbia „Sodra“, Lietuvoje slaugytojais dirba 22,3 tūkst. žmonių. Tai – viena populiariausių profesijų šalyje, tačiau tik nedaugelis drįsta viešai kalbėti apie didžiausius šio darbo sunkumus bei darbo sąlygas. Apie tai sutiko papasakoti kelios bendrosios praktikos slaugytojos iš skirtingų Lietuvos miestų ir gydymo įstaigų.
© Shutterstock

Slaugytojo darbo sąlygos būna labai įvairios, priklausomai nuo slaugytojo specializacijos (intensyviosios terapijos, psichiatrijos, skubiosios medicinos, bendruomenės, operacinės), įstaigos skyriaus ir nuo pačios įstaigos tipo. Bendras tendencijas pateikė ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai.

Kiek uždirba slaugytojai

Darbo paieškų portale CVbankas.lt skelbiama apie 20 pasiūlymų slaugytojams. Dauguma jų – darbui Lietuvoje, tačiau yra pasiūlymų ir darbui užsienyje. Anot portalo vadovo Tomo Toleikio, žemutinė atlyginimo riba slaugytojams Lietuvoje svyruoja nuo 600 iki 800 Eur „į rankas“. O analogiškas darbas užsienyje įvertinamas kur kas didesne suma, pavyzdžiui, slaugytojos (-o) Vokietijoje darbo skelbime nurodytas atlyginimas – nuo 2 tūkst. Eur „į rankas“.

„Pageidaujamas pačių darbuotojų, ieškančių darbo šioje srityje, vidurkis yra apie 800 Eur „į rankas“. Jis priklauso nuo patirties ir specializacijos. Yra darbo ieškančiųjų, kurie pageidauja 1,3 tūkst. Eur ir daugiau“, – vardija T. Toleikis.

Slauga – tai ne vien profesija, tai yra gyvenimo būdas, kuris ne visada būna naudingas pačiam slaugytojui. Tai nuolatinis balansavimas tarp garbės ir pažeminimo. Vieni slaugos profesiją išaukština, kiti paniekina – abejingų nebūna, tačiau visiems slaugytojų paslaugų reikia ir reikės vis labiau.
Svetlana Greičienė

Daugiau nei dešimt metų slaugytoja dirbanti Simona trumpai pakomentavo savo darbo sąlygas. Jos darbo valandosilgos: dieninė pamaina trunka 11 val., o naktinė14 val. Slaugos darbuotojos atlygis „popieriuje“ sudaro 900 Eur, plius priedai už naktines pamainas. Vadinasi, jei moteris per mėnesį turi 5 naktinius budėjimus, tai atlyginimas „į rankas“ siekia 680 Eur, be naktinių pamainų – 600 Eur.

„Mano, kaip slaugytojos, kompetencijos vis plečiamos begale pareigų, dokumentacijos kiekiai yra tikrai dideli. Labai gaila, kad personalo kiekio plėsti neplanuojama. Vadovo požiūriskaip ir visų kitų vadovų – reikalaujama daugiau nei įmanoma. Atlyginimamsnėra pinigų, naujo personalo priėmimuinėra sukurtų etatų. Visuomenės požiūris ne ką geresnis: dažnai po straipsniai pasipila komentarų, neva tik kavą geriame, nieko nedirbame, gyvename iš kyšių", – sako Simona.

Kita bendrosios praktikos slaugytoja Svetlana Greičienė, kaip pasakojo DELFI, puikiai supranta slaugytojų darbo užmokesčio galimybes Lietuvoje, todėl savo veiklą šiandien vadina „socialiniu projektu“. Tuo atveju, jeigu pasikeistų šeimos aplinkybės ir moteris turėtų finansiškai išlaikyti šeimą, tikėtina, jos profesinis kelias esą pasisuktų kita linkme.

DELFI tęsia publikacijų ciklą apie populiariausių ir dažniausiai sutinkamų profesijų atstovus Lietuvoje. Publikacijose aptariamos jų darbo sąlygos, atlyginimai, didžiausi sunkumai ir įsimintiniausios istorijos.

Jei esate vienas iš populiariausių profesijų atstovų – padavėjas, virėjas, slaugos specialistas, krovikas, statybininkas, apsaugos darbuotojas ir kt. – ir norite pasidalyti savo patirtimi su mumis, susisiekite el. paštu darboistorijos@delfi.lt.

Apie tai garsiai niekas nekalba: 600 eurų vertas alinantis darbas, kasdien matoma mirtis ir patiriamas smurtas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Blogai pasirodžius daugiau Vilniuje darbo neras

Svetlana po studijų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete prieš dešimt metų savo bendrosios praktikos slaugytojos karjerą pradėjo priėmimo – skubios pagalbos skyriuje vienoje sostinės ligoninėje. Moteris pasirinko slaugytojos profesiją, nes iki šiol jaučia didžiulį norą padėti žmonėms bei jiems tarnauti.

Kadangi slaugytojai esą turi puikias galimybes save išmėginti įvairiose srityse, tad pašnekovė jomis pasinaudojo, dirbdama skirtingose įstaigose: ambulatorinėje ir stacionarinėje grandyje, valstybiniame ir privačiame sektoriuje, išbandė ir pavaldinio, ir vadovo pozicijas. Būtent dėl įgytų žinių įvairialypės slaugos praktikos metu šiandien ji dirba slaugytoja nevyriausybinėje organizacijoje, lektore – aukštojoje mokykloje, slaugytojams organizuoja konferencijas ir dar turi įvairių širdžiai mielų veiklų, susijusių su slauga ir slaugytojais.

Kai pamačiau pacientą Algirdą, jis jau ruošėsi mirti. Dėl netinkamos stomos priežiūros jo pilvo siena, šalia esantys pooperaciniai pjūviai, tiesiogine to žodžio prasme, pradėjo pūti. Jis nustojo valgyti, gerti ir ruošėsi mirti. Tačiau sutvarkius stomos priežiūrą, tinkamai jį pamokius, šis žmogus grįžo į gyvenimą.
Svetlana Greičienė

Slauga – tai ne vien profesija, tai yra gyvenimo būdas, kuris ne visada būna naudingas pačiam slaugytojui. Tai nuolatinis balansavimas tarp garbės ir pažeminimo. Vieni slaugos profesiją išaukština, kiti paniekina – abejingų nebūna, tačiau visiems slaugytojų paslaugų reikia ir reikės vis labiau“, – įsitikinusi Svetlana.

Anot jos, šiame darbe sunkiausia – išlikti geros sveikatos būklės. Kaip sako pašnekovė, moksliniais tyrimais įrodyta, kad būtent slaugytojai iš visų asmens sveikatos priežiūros specialistų dažniausiai patiria perdegimo sindromą, moralinį distresą bei fizinį smurtą iš pacientų.

Vis dėlto ji prisimena ir malonių nutikimų su pacientais: „Kai pamačiau pacientą Algirdą, jis jau ruošėsi mirti. Dėl netinkamos stomos priežiūros jo pilvo siena, šalia esantys pooperaciniai pjūviai, tiesiogine to žodžio prasme, pradėjo pūti. Jis nustojo valgyti, gerti ir ruošėsi mirti. Tačiau sutvarkius stomos priežiūrą, tinkamai jį pamokius, šis žmogus grįžo į gyvenimą. Praėjus keliems mėnesiams, paskambino jo dukra ir paprašė susitikti. Ji nuoširdžiai padėkojo ir pasakė tai, ko nepamiršiu: „Niekada nemaniau, kad slaugytojai turi galią grąžinti žmones gyvenimui. Maniau, kad tai gali tik gydytojai.“

Apie tai garsiai niekas nekalba: 600 eurų vertas alinantis darbas, kasdien matoma mirtis ir patiriamas smurtas
© DELFI / Tomas Vinickas

Kalbėdama apie vadovus Svetlana negaili gražių žodžių, mat šiandien ji gali rinktis, su kokias vadovais dirbti, todėl jaučiasi vertinama ir pati vertina savo vadovus už jų išlavintą gebėjimą bendrauti su darbuotojais, nepažeidžiant žmogaus garbės ir orumo, už jų pasiekimus ir puoselėjamas vertybes.

Tiesa, ji negali pamiršti vieno vadovo frazės, kurią išgirdo per darbo pokalbį dėl slaugytojos pozicijos: „Jeigu jūs blogai pas mus pasirodysite, daugiau Vilniuje niekur darbo nesurasite.“

Iš vyresnių kolegų darbe susidūriau su vadinamuoju „mobingu“ (liet. psichologinis smurtas). Mūsų šalyje tarp sveikatos priežiūros specialistų apie tai kalbama nedaug arba išvis kenčiama ir tylima, o štai užsienyje yra net terminas „Nurses Eat Their Young“
Julija

Moteris tikina, kad dabartinis jos darbo grafikas, darbo sąlygos viršija visus lūkesčius: „Esu tikrai patenkinta. Svarbiausia – nereikia nuleisti rankų, nebijoti pokyčių, nebijoti pauzių, naujų išbandymų, ir tikrai kiekvienas slaugytojas gali rasti sau tinkamą vietą.“

Šokiravo kolektyvas

Kita bendrosios praktikos slaugytoja Julija (vardas pakeistas – DELFI) dvejus metus dirba vienoje didžiųjų šalies ligoninių. Pati moteris savo profesiją vertina gerai, nors aplinkoje esą gausu nuomonių, kad būti „sesele“ – ne prestižas, tad toks požiūris esą ją liūdina.

„Patinka, kai esi vertinamas. Visada malonu, kai pacientai būna patenkinti, ir visai nesvarbu, ar tai kažkieno pažįstamas, ar tiesiog atsitiktinis žmogus, visus stengiuosi aptarnauti, kaip pati norėčiau būti aptarnauta“, – apie tai, kas darbe jai teikia didžiausią laimę, pasakoja Julija.

Pašnekovė priduria, kad ją visada sukrečia pacientų netektys, išgyvenimai, pamačius įvairių situacijų, kurios priverčia susimąstyti ir kitaip vertinti gyvenimą: „Situacijų su pacientais pasitaiko labai įvairių: yra tekę susidurti su agresyviais, priekabiaujančiais pacientais, taip pat pasitaiko ir konfliktinių situacijų, bet visada stengiesi jas išspręsti, juk pikti ir liūdni pacientai dažnai būna dėl savo būklės. Yra tekę turėti ir labai linksmų, pozityvių pacientų."

Apie tai garsiai niekas nekalba: 600 eurų vertas alinantis darbas, kasdien matoma mirtis ir patiriamas smurtas
© Shutterstock

Vis dėlto jai, kaip jaunai slaugytojai, didelis šokas buvo patekti į „vyresnius“ susiformavusius kolektyvus, kuriuose į jauną žmogų esą žiūrima priešiškai.

„Negaliu kalbėti apie visus slaugytojus, bet, kalbant apie mano patirtį, kai teko keisti ne vieną darbo vietą, iš vyresnių kolegų darbe susidūriau su vadinamuoju „mobingu“ (liet. psichologinis smurtas). Mūsų šalyje tarp sveikatos priežiūros specialistų apie tai kalbama nedaug arba išvis kenčiama ir tylima, o štai užsienyje yra net terminas „Nurses Eat Their Young“ (patyčios – DELFI).

Gal tai savotiškas mazochizmas – žiūrėti į kito skausmą, o gal tiesiog prigimtinis noras kuo nors būti naudingam. Tikrai mačiau slaugytojų, neturinčių dirbti šio darbo, bet daugiau sutikau pasiaukojančių, būnančių „savo vietoj“.

Naujoko adaptacijos programų šiame darbe nėra, dažniausiai tvarkaisi, kaip sugebi. Iš tiesų pats darbas jau įtemptas, o, kai tenka patirti priešiškumą iš kolegų ir vadovo, tai ypač sunku. Be to, tikrai vis dar jaučiama hierarchija tarp slaugytojų, gydytojų ir kito personalo. Žinoma, per savo praktikas esu sutikusi ir nuostabių vadovių bei vyresnių darbuotojų, tačiau dažniausiai tokiuose kolektyvuose nelabai didelė kaita, tad ir darbą ten gauti sunkiau“, – pasakoja slaugytoja.

Anot Julijos, darbas nėra iš tų, kur galima daug ir gerai uždirbti, tad ji tikisi, kad vis labiau trūkstant slaugytojų į gerą pasikeis ir jų atlyginimai, kaip ir požiūris į jas. Darbo grafikas, kaip ji pasakoja, gali būti lankstus, nelygu, kur slaugytoja dirba, nes yra tiek dieninio, tiek naktinio darbo variantų. Vis dėlto ji įvardija kelias blogybes.

Apie tai garsiai niekas nekalba: 600 eurų vertas alinantis darbas, kasdien matoma mirtis ir patiriamas smurtas
© Shutterstock

„Dažnai neturime išskirto pietų meto. Būtų tikra svajonė darbe pietauti valandą, per kurią būtų galima išeiti kur nors pavalgyti. O ir susirgus dažniausiai nėra kam pakeisti darbuotojo, todėl sergant tenka eiti į darbą“, – vardija Julija.

Maža to, pašnekovė viliasi, kad slaugytojų darbo krūvis ateityje bus reglamentuotas įstatymų, nes dažnai pacientams negali skirti tiek laiko, kiek norėtų, tad esą nukenčia darbo kokybė.

Kad išgyventų, turi turėti pakankamai ligonių

Mažame miestelyje dirbanti Violeta taip pat pasidalijo savo ilgamete slaugytojos patirtimi. Kaip ji pasakoja, darbo laikas priklauso nuo darbo dienų skaičiaus per mėnesį, vidutiniškai ji dirba 15 budėjimų po 12 valandų.

Darbuotojų – mažai, motyvacijos – mažai, pagarbos – mažai. Jauniems dabar šito nereikia. Tiesą sakant, jei nuo mokslų baigimo būtų tekę dirbti tik slaugos srityje, nemanau, kad būčiau ištvėrusi. Dabar mes – seni užsigrūdinę arkliai, pripratę vežti, paplakami botagu.
Violeta

„Įvairiais laikais esu dirbusi be lifto, slaugos priemonių, būna, namiškiai viską perka, o pas mus vadovo dėka visiškai nieko papildomai pirkti nereikia. Turime visas naujausias slaugos priemones, funkcines lovas, keltuvus ir t. t. Darbo sąlygos – tikrai geros. Tik juntamas slaugučių etatų trūkumas. Visiems nuo to blogai. Tačiau didesnė problema – vietos trūkumas palatose, bet taip yra visur“, – mintimis dalijasi Violeta.

„Pas mus gal nėra labai blogai, nes po kelerius metus gulėjo ir kunigų, ir gydytojų, ir Seimo narių, ir Vilniaus mero giminaičių, bet mes į kastas neskirstome. Kaip tik stengiamės daugiau žiūrėti vienišus žmones, nes jais niekas nepasirūpins“, – sako pašnekovė.

Kalbėdama apie atlyginimus Violeta mini, kad jie šiemet kilo 7 proc., tad dabar „popieriuje“ ji uždirba 942 Eur be naktinių priedų. Vadinasi, „į rankas“ gauna apie 600 Eur, kai kada gali siekti ir 700 Eur.

„Mes niekada negavome didelio atlyginimo – nei rubliais, nei litais, nei eurais. Nemanau, kad mano darbe tai svarbiausia. Ar kiltų alga, ar ne – vis tiek dirbčiau. Be to, mes – savarankiška įstaiga, tad biudžetą dėliojamės patys. Kad išgyventume, per metus turime turėti tam tikrą ligonių skaičių, todėl komentarai, neva specialiai mariname pacientus, mums netinka. Iš to naudos neturime“, – pabrėžia slaugytoja.

„Gal tai savotiškas mazochizmas – žiūrėti į kito skausmą, o gal tiesiog prigimtinis noras kuo nors būti naudingam. Tikrai mačiau slaugytojų, neturinčių dirbti šio darbo, bet daugiau sutikau pasiaukojančių, būnančių „savo vietoj“. Žinoma, kartais iš vadovų norisi daugiau paskatinimo, bet suprantu, kad dėl didelės atsakomybės, vis augančių reikalavimų jiems nebelieka noro šypsotis. Slaugos ligoninėje mes ir padėjėjos – slaugutės – esame pagrindinis sąstatas, ir dauguma namiškių tai supranta“, – atvirai pasakoja pašnekovė.

Apie tai garsiai niekas nekalba: 600 eurų vertas alinantis darbas, kasdien matoma mirtis ir patiriamas smurtas
© DELFI / Valdas Kopūstas

Visos istorijos anksčiau ar vėliau turi skaudžią pabaigą

Violeta prieš 34-erius metus su pagyrimu baigė Šiaulių medicinos mokyklą. Moteris tikėjo, kad slauga – jos vieta, nors, kaip pripažįsta, rinkdamasi specialybę nedegė itin dideliu noru. Tai esą buvo daugiau mamos pageidavimas. Pabaigusi mokslus ji turėjo privilegiją – galėjo rinktis darbo vietą.

Moteriai teko dirbti sename pastate, kuris būdavo kūrenamas sienmūris. „Dirbome su metaliniais švirkštais, be sauskelnių sunkiems ligoniams, teikdavome pirmąją pagalbą ištikus nelaimei, be gydytojų naktimis, taip, kaip sugebėdavome. Turėjome daug atsakomybės, bet mažai patirties. Iš tų laikų liko įvykių, kurie nugulė į širdį visam gyvenimui: padurti, po avarijų, nutrenkti elektros pacientai“, – prisiminimais dalijasi Violeta.

Kai moteris baigė medicinos mokyklą, slaugytojos esą buvo vadinamos „sesutėmis“: „Tai skambėjo švelniai ir įpareigojančiai – lyg būtume ligoniams seserys. Dabar esam slaugytojos – šaltas oficialus žodis. Tiesą sakant, niekas mūsų taip nevadina – nei ligoniai, nei namiškiai.“

Mirties tiek daug, kad pradedi jos nebebijoti, priimti kaip svečią. Kapinės tampa pasivaikščiojimų vieta, humoras – sarkastiškas ir juodas, kurio daug kas nesupranta, laiko keistuole.
Violeta

Nuolatiniai ligoniai į slaugos ligoninę grįžta kiekvienais metais, o, kai kuris nors negrįžta, slaugytojos esą supranta, kad jo nebėra. Violeta pripažįsta, kad šiame darbe pasitaiko ir malonių akimirkų, tik jos dažniausiai neva būna skaudžiai malonios.

„Kai pasako „ačiū, aš už tave pasimelsiu“, tai didžiausia dovana. Beje, kartą turėjom vestuves – nuotaką išpuošėme, išleidome tuoktis ir sutikom grįžtančią. Kartais pasitaiko meilės romanų. Tai tik patvirtina posakį, kad amžius meilei – ne riba. Šventėme ir 100 metų jubiliejų. Išgirstame įdomių gyvenimo istorijų, bet, kaip sakiau, vėliau ar anksčiau visos malonios istorijos turi tą pačią skaudžią pabaigą“, – sako pašnekovė.

Sunkiausia visų išgyvenimų neparsinešti namo

Tuo metu sunkiausia, anot Violetos, – matyti, kaip miršta kaimynai, mokytojai, pažįstami: „Mirties tiek daug, kad pradedi jos nebebijoti, priimti kaip svečią. Kapinės tampa pasivaikščiojimų vieta, humoras – sarkastiškas ir juodas, kurio daug kas nesupranta, laiko keistuole. Kai miręs žmogus tampa gražus ir atsipalaidavęs, iškentėjęs pragarą žemėje, apmąstai visus „kodėl“. Už ką kai kurie turi pereiti tokias kančias, skausmą, vienatvę? Sunku, kai tapatini ligonį su artimaisiais: jauną vyruką po avarijos – su savo sūnumi, jauną mergaitę, žalojančią save be perstojo, – su dukra. Sunkiausia atriboti save nuo per daug gilių jausmų, prisirišimų ir nenešti viso to namo. Tačiau tai padaryti – beveik neįmanoma.

Apie tai garsiai niekas nekalba: 600 eurų vertas alinantis darbas, kasdien matoma mirtis ir patiriamas smurtas
© Shutterstock

Kai žmogui iš gatvės išgelbsti gyvybę, to nepamirši, tada galvoji, kad gyveni ne veltui. Kai per savo gimtadienį renki kirminus iš benamio kojos, kai moterys turi sutramdyti neadekvatų asmenį su šuke rankoje, kai naktimis nešiojiesi dujų balionėlį, nes paklaikusiomis akimis koridoriais vaikšto narkomanas, kai lapkričio naktį su visa šeima ieškai nežinia kur išėjusios senutės ir meldiesi, kad rastum gyvą, kai tave keikia, ant tavęs spjaudo, bet žinai, kad tai – tik jų proto užtemimas, kai sėdi prie mirštančio, bet žinai, kad jis nori matyti ne tave, o savo artimą, kurio kažkodėl šalia nėra, kai grįžus iš darbo laukia toks pat ligonis, maži vaikai, krūva darbų ir problemų, – tada pagalvoji: „Kokį velnią aš čia veikiu?“ Tada atrodo, kad viskas beprasmiška, toks darbas – be vilties ir pagerėjimo.Tai – juodi periodai, kuriuos visos išgyvenome, ir aš jais nesididžiuoju.“

Violeta atvirai pasakoja, kad niekas nekalba apie slaugytojų fizinę ir emocinę būklę, lyg tai būtų tabu: „Kai nebegali šypsotis, kai išsprūsta grubesnis žodis, kai į darbą eini lyg į katorgą, kai esi pavargęs, skaudama nugara, pašlijusiais nervais, bet susiimi, susirandi mėgstamą veiklą – rašai, vaidini, tiesiog eini toliau. Todėl jauni žmonės nesirenka dirbti slaugos srityje. Beveik visos darbuotojos – pensinio amžiaus. Darbuotojų – mažai, motyvacijos – mažai, pagarbos – mažai. Jauniems dabar šito nereikia. Tiesą sakant, jei nuo mokslų baigimo būtų tekę dirbti tik slaugos srityje, nemanau, kad būčiau ištvėrusi. Dabar mes – seni užsigrūdinę arkliai, pripratę vežti, paplakami botagu.“

Norisi komentatorių paklausti: kai jūs gulite ligos patale, ar norite, kad šalia jūsų būtų savo srities profesionalas, ar apkabinusi kaklą su jumis verkianti slaugytoja? Aš asmeniškai renkuosi pirmą variantą. Tegu prie manęs verkia namiškiai, o dar geriau – tegu niekas neverkia. Svarbu, kad paskutinėmis gyvenimo akimirkomis galėčiau juos matyti šalia. Nepalikit savo artimųjų vienų mirti, baisesnio dalyko nesu mačiusi...

Moteris esą dažnai komentaruose apie slaugytojus skaito, kokios jos nejautrios, bejausmės: muša ir riša senukus. „Sunku tai skaityti, kai šitiek daug savęs atiduodi svetimiems, kai grįžti iš darbo ir namiškiai nekalbina tavęs valandą, kol atsigauni nuo emocijų, kol „perprogramuoji“ save ir gali normaliai bendrauti. Tada norisi komentatorių paklausti: kai jūs gulite ligos patale, ar norite, kad šalia jūsų būtų savo srities profesionalas, ar apkabinusi kaklą su jumis verkianti slaugytoja? Aš asmeniškai renkuosi pirmą variantą.Tegu prie manęs verkia namiškiai, o dar geriau – tegu niekas neverkia. Svarbu, kad paskutinėmis gyvenimo akimirkomis galėčiau juos matyti šalia. Nepalikit savo artimųjų vienų mirti, baisesnio dalyko nesu mačiusi...“, – savo patirtimi dalijasi Violeta.

Apie tai garsiai niekas nekalba: 600 eurų vertas alinantis darbas, kasdien matoma mirtis ir patiriamas smurtas
© DELFI / Tomas Vinickas

Prisilietimas (ištrauka iš slaugytojos Violetos novelių)

Naktiskeistas sutvėrimas – alsuojantis vienatve, sujauktais sapnais, kvepiantis baime, neryškiai įsivaizduojamu rytojumi, kuris gali vėluoti ar pamiršti ateiti...

Naktyje ant jos kėdžių susėda naminukai, pavargusios sielos. Tyliai rymo, klausdamos, kodėl jos vis dar čia. Ji nežino atsakymo, nejaučia nei prieraišumo, nei nerimo, tik gailestį paklydėlėms...

Dažnai bandydama užmerkti mirusiajam užsispyrusiai žiūrinčias akis, mazgodama kojas, švelniai šukuodama plaukus įsivaizduoja, koks jis buvo, ką mylėjo, ką galvojo paskutines gyvenimo šiame kūne minutes, kur dabar jo sielagal plevena kur palubėj ir kritikuoja jos darbą?

Paklausia, bet, aišku, atsakymo nesulaukia. Išryškina bruožus, pataiso neklusnią garbaną, atsitraukiajis toks tylus ir gražus. Sklinda susitaikymas ir ramybė... Du pasauliaiji tarpininkė, paskutinė lietusi, kalbėjusi, jaučiasi susireikšminusi... Tai tik jų dviejų paslaptis, jų trapi magiška valanda. Be skubėjimo, liūdesio, džiaugsmo. Tik vidinė tyli pagarba gyvenimui ir mirčiai. Jilyg valtininkas Charonas, koks susireikšminimas... Bet malonus, jaudinantis, nes iš jųdviejų tos mistikos niekas neatimspaskutinio atodūsio, sielos buveinės tuštumo, svaigios nežinios...Gyvieji niekada jos nesupras kaip išeinantieji... Ir tai nėra blogai...

SAM komentaras apie slaugytojų darbo sąlygas

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pakomentavo bendras slaugos darbuotojų darbo sąlygas Lietuvoje. Anot SAM Pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos skyriaus vyr. specialistės Ilonos Šakienės, sveikata yra brangiausias žmogaus turtas, tad iškilus grėsmei sveikatai, mes imame jausti nerimą, stresą, baimę, kurie gali išprovokuoti nederamą elgesį ar agresiją.

„Psichologinis smurtas darbo vietose nėra naujai atsiradęs ar nežinomas reiškinys Lietuvoje, tačiau reikia pripažinti, kad tai tampa vis dažnesniu ir aktualesniu reiškiniu. Jokia darbo vieta nėra apsaugota nuo rizikos patirti psichologinį smurtą, visgi didžiausia psichologinio smurto rizika išlieka paslaugų sektoriuje, o ypač sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, švietimo, mažmeninės prekybos, maitinimo, finansų įmonėse. Manoma, kad sveikatos sektoriaus darbuotojai smurtą patiria 16 kartų dažniau nei dirbantieji kituose sektoriuose, įskaitant įkalinimo įstaigų priežiūros, policijos, banko tarnautojus, mažmeninės prekybos ar transporto darbuotojus“, – komentuoja I. Šakienė.

Taip pat patys slaugytojai vis dažniau įgyja magistro ir apsigina daktaro laipsnius, o tai dar labiau kelią visuomenės pasitikėjimą slaugos darbuotojais.
Ilona Šakienė

SAM atstovė taip pat pridūrė, kad moksliniai tyrimai apie sveikatos sektoriuje dirbančiųjų patiriamą psichologinį smurtą rodo, kad čia daugiausia paplitęs horizontalus, t. y. tarp pačių darbuotojų pasireiškiantis smurtas. Šio reiškinio priežasčių esą yra daug – įtakos turi ir paties žmogaus asmeninės savybės, gebėjimas susidoroti su stresinėmis situacijomis, reagavimas į aplinkoje esančius įvairius socialinius dirgiklius, ir, žinoma, aplinka ir ją sąlygojantys darbinės aplinkos elementai – staigūs, netikėti organizaciniai pokyčiai, blogi darbuotojų ir vadovų santykiai, žemas pasitenkinimo vadovaujančiais darbuotojais lygis, labai aukšti reikalavimai atliekamam darbui, trūkumai įstaigos valdymo politikoje.

„Patiriamas psichologinis smurtas visada turi trumpalaikes ar ilgalaikes pasekmes darbuotojo sveikatai, pradedant nuo fizinių sveikatos sutrikimų, tokių kaip galvos skausmas, nugaros skausmas pečių ir kaklo srityje, bendras nuovargis ir baigiant psichinių, protinių ir psichosomatinių sutrikimų simptomais, pvz., stresu, depresija, sumažėjusia savigarba, savęs menkinimu, patologine baime, nemiga, virškinimo ir kaulų raumenų sistemos veiklos sutrikimais. Smurtą patiriančio darbuotojo agresija nukreipiama į save patį, kitą darbuotoją ar darbo priemones“, – aiškina I. Šakienė.

Apie tai garsiai niekas nekalba: 600 eurų vertas alinantis darbas, kasdien matoma mirtis ir patiriamas smurtas
© DELFI / Tomas Vinickas

Todėl, anot jos, itin svarbu neignoruoti smurto apraiškų įstaigoje, kolektyve: „Nėra vienos visoms darbo vietoms adaptuotos psichologinio smurto prevencijos strategijos. Psichologinio smurto prevencija ir valdymas yra darbdavio ir darbuotojų susitarimas, kuris turėtų būti lygiai toks pats svarbus, kaip susitarimas dėl darbo laiko ir atlygio už darbą. Darbdaviui keliamas lūkestis – darbo vietos kultūros, kurioje svarbiausia žmogus, kūrimas bei fiziškai ir psichologiškai saugios darbo vietos užtikrinimas. Iš darbuotojo atitinkamai tikimasi informacijos apie patirtą psichologinį smurtą ir neabejingumo skaudžiai kolegos patirčiai.“

Kompetencijų išplėtimas slaugytojams sudaro papildomą galimybę siekti didesnio darbo užmokesčio už atliekamas funkcijas.
Ilona Šakienė

Kaip toliau dėsto SAM atstovė, šiandienos sveikatos priežiūros sistemoje slaugytojas yra profesionalus sveikatos priežiūros specialistas, turintis aukštąjį išsilavinimą, vis dažniau – įgijęs magistro laipsnį ar net apsigynęs daktaro mokslinį laipsnį, turintis savarankiškas funkcijas ir kompetencijas, būtinas užtikrinti kokybiškas ir saugias sveikatos priežiūros paslaugas, pirminės sveikatos priežiūros įstaigose galintis vykdyti lėtinių neužkrečiamųjų ligų stebėseną, konsultuoti pacientus kai kurių lėtinių ligų valdymo klausimais, paskirti kraujo krešumo (INR protrombino laiką), glikozilinto hemoglobino kraujo tyrimą, bendrąjį kraujo ir šlapimo tyrimus.

Taip pat, anot jos, patys slaugytojai vis dažniau įgyja magistro ir apsigina daktaro laipsnius, o tai dar labiau kelią visuomenės pasitikėjimą slaugos darbuotojais.

Kaip rašoma SAM atsiųstame komentare, ministerija nuolat ieško įvairių būdų, kaip padidinti sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokestį, tačiau galutinis rezultatas esą visuomet priklauso nuo gydymo įstaigos vadovo, kuris nustato darbo užmokestį vadovaudamasis lygiateisiškumo principu, darbo apmokėjimo nuostatais, įstaigos darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarka, suderinta su įstaigoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis arba kitais įstaigos darbuotojų atstovais, jei įstaigoje nėra veikiančių profesinių sąjungų, kolektyvine sutartimi ir kitais teisės aktais. Kompetencijų išplėtimas slaugytojams sudaro papildomą galimybę siekti didesnio darbo užmokesčio už atliekamas funkcijas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(82 žmonės įvertino)
4.4634

Į Belgiją vyko tikėdamasi palmių, bet atrado ką kitą: sutikta moteris pakeitė jos gyvenimą (10)

Sandra Meilūnaitė būdama Lietuvoje niekada nesusimąstė apie dailininkės kelią. Moteris sako...

Vilkikų vairuotojai – itin atvirai apie darbą: šeimos ir namų ilgesį atperka solidus atlygis (521)

Vilkikų vairuotojo darbas tūkstančiams Lietuvos šeimų padeda ne tik egzistuoti, bet ir gyventi....

Lietuvis pasiryžo neįprastam sprendimui: darbas tapo ir namais (7)

Gyvenimas nameliuose ant ratų, kasdieninė buitis miške be miesto patogumų, nuolat besikeičiantys...

Anksčiau ši profesija buvo prestižinė, šiandien atlygis – ties skurdo riba (239)

Anksčiau apsaugininko profesija buvo laikoma prestižine, šioje srityje buvo gan sunku rasti darbo....

Dėl širdžiai mielos veiklos lietuvę aplinkiniai vadina keistuole: nuo konteinerių namo tempia „lobius“ (18)

Svetlanos Jemeljanovos nebestebina smalsūs praeivių žvilgsniai, kai ji nuo atliekų konteinerių...

Top naujienos

Valdančiuosius palikęs Žemaitaitis: man gaila Karbauskio (195)

Praėjusią savaitę Seimas slaptu balsavimu nusprendė, kad „Tvarkos ir teisingumo“ partijos...

Siūlo naujus mokesčius, bet atsisako milijonų: kitąmet iš valstybės įmonių bus mažiau pinigų (66)

Pastaraisiais metais valstybės valdomos įmonės vis labiau prisidėdavo prie valstybės biudžeto....

Kova Seime tęsiasi: Širinskienė dėl Pranckiečio kreipėsi į etikos sargus (80)

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė kreipėsi į Seimo etikos ir...

Berlyne per paskaitą nužudytas buvusio Vokietijos prezidento sūnus papildyta (20)

Berlyne paskaitos metu nužudytas 59-erių metų amžiaus Fritzas fon Weizsackeris – buvusio...

Žlugo jau antroji Henytės sūnaus Enriko Doktor santuoka: teismas išskyrė jį ir kito kriminalinio pasaulio atstovo dukrą

Kauno apylinkės teismas trečiadienio rytą baigė nagrinėti ir patenkino šešėlio pasaulio...

Rusijai sunkiai sekasi įgyvendinti didžiąją Putino svajonę (365)

Rusijos prezidento Vladimiro Putino vadinamieji nacionaliniai projektai – išlaidų planai,...

Prieš ar po pusryčių valytis dantis: ekspertai dažniausiai turi vieną atsakymą (49)

Klausimas, kasdien neduodantis ramybės: kada valytis dantis – prieš pusryčius ar po jų? Į jį...

Kalėdoms besiruošianti Klaipėda priėmė drastišką sprendimą: bus nelabai gera staigmena

Ilgus metus šventiniu laikotarpiu Klaipėda dabino dvi egles, tačiau šiais metais Atgimimo...

Kaip be vargo išsirinkti tinkamą kosmetiką: svarbūs keli esminiai dalykai (1)

Šiandien kosmetikos priemonių pasiūla tokia didelė, tokia plati ir įvairiapusė, kad labai...