– Jūs esate praktikuojanti advokatė, tačiau prieš daugelį metų įgijote ir aktorinį išsilavinimą. Sakykite, kuo panašios šios dvi profesijos?
– Studijuojant aktorinį meistriškumą man, kaip besiformuojančiai asmenybei, didžiulę įtaką padarė knygos: skaičiau, analizavau, jos padėjo pažinti pasaulį. Taip pat mano akiratis plėtėsi per muziką, šokį, dailę. Kultūra buvo jauno žmogaus tramplynas į platų pasaulį. Turėjau galimybę išmokti daugelio dalykų, tokių kaip retorikos meno, kalbos kultūros, kūno kalbos ar scenos judesio, kurių, natūralu, nebūčiau turėjusi galimybės įvaldyti netrukus po to studijuodama teisę.
Vienas svarbiausių dalykų tiek aktoriui scenoje, tiek advokatui teismo posėdžių salėje yra įtaiga. Žinoma, į teismo posėdį advokatas ateina profesionaliai pasirengęs bylos nagrinėjimui – atlikęs reikšmingų bylai dokumentų analizę, parengęs procesinius dokumentus, pasirinkęs savo klientui tinkamiausią bylinėjimosi strategiją ir taktiką. Tačiau įtaiga taip pat yra svarbus veiksnys, galintis nulemti bylos baigtį. Gebėjimas žodį „permesti per rampą“, kaip sako aktoriai, priversti tavęs ne tik klausytis, bet ir išgirsti – tai neabejotinai svarbūs momentai, padedantys ir advokato profesijoje.
Teismo posėdžio metu reikia itin didelės koncentracijos. Tuomet advokatas privalo vienu metu į vientisą mintį sujungti žodį ir kūno kalbą. Kūno kalba yra ypač svarbi, nes laikysena gali ir padėti, ir pakenkti. Ne visada bylos aplinkybės yra palankios klientams, tačiau, gerai mokėdamas valdyti žodį ir kūno kalbą, sugebėdamas paslėpti dėl objektyvių aplinkybių atsiradusį neužtikrintinumą situacija, gali transliuoti pasitikėjimą. Tai technikos klausimas. Šiandien įvairių profesijų atstovai, ypač užimantys vadovaujančias pareigas, ar asmenys, esantys politikoje, siekia įgyti retorikos meno ir/ ar kūno kalbos paslapčių, todėl lanko aktorinio meistriškumo pamokas. Tuo tarpu aš šiuos įgūdžius turiu ir, manau, sėkmingai naudoju advokato profesijoje. Tačiau nereikia apsigauti – advokato darbe svarbiausia – gilios profesinės žinios, o tik po to kitos kompetencijos.
– Kiek advokato darbo sėkmę lemia gebėjimas įtikinti, charizma?
– Manau, nemažai. Kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje. Dažnai klientas tikisi sulaukti iš advokato ne tik teisinių žinių, tačiau būti išklausytas, suprastas ar užjaustas. Juk dažniausiai į advokatus žmonės kreipiasi, kai juos prispiria kokios nors bėdos. Tačiau, kai atlieki savo darbą kūrybiškai, su meile ir atsidavimu, klientas jaučiasi geriau, nei tuo atveju, jeigu tik formaliai atliktum savo pareigas.
Nepaisant to, jog tarp advokato ir kliento turi būti nubrėžta aiški riba, kurios nevalia peržengti, pasitaiko atvejų, ypač šeimos teisės bylose, kai advokatas norom nenorom įtraukiamas į asmeninį kliento pasaulį. Tokiose bylose advokatui tenka atlikti psichologo vaidmenį, kur liejasi emocijos ir įvairūs išgyvenimai. Natūralu, žmogus ieško aplinkos, kurioje galėtų jaustis saugus, pasidalinti savo problemomis. Taigi, šeimos teisės bylose dažnai tenka susipažinti su kliento viso gyvenimo istorija, kantriai išklausyti jo pasakojimo, o tik po to pradėti teisinę konsultaciją ir pasiūlyti vienokią ar kitokią teisinę išeitį.
Norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad dažnai klientas tikisi, jog advokatas susitapatins su juo – kliento problema taps tartum advokato problema. Tačiau, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, advokatas negali susitapatinti su savo klientu. Gebėjimas atsiriboti nuo kliento mūsų darbe yra ypač svarbus, kadangi nešališka, objektyvi advokato teikiama teisinė pagalba neabejotinai yra daug vertingesnė. Ir tai nėra atsainus ar abejingas požiūris į savo klientą. Atvirkščiai, tai – daug atsakingesnis požiūris, nei tuo atveju, kai, pavyzdžiui, advokatas, santuokos nutraukimo byloje susitapatinęs su savo klientu, kartu su juo ir „skiriasi”.
– Ar pasitaiko atvejų, kai klientas suabejoja advokato lojalumu?
– Taip, ir apie tai nemažai diskutuojame su kolegomis. Advokatai susiduria su nepagrįstu nepasitikėjimu ar abejonėmis jų lojalumu klientui, kuriuos iššaukia tokie elementarūs dalykai kaip pasisveikinimas prieš teismo posėdį su kolega, atstovaujančiu kliento oponentus, ir panašiai. Klientui ima atrodyti, kad advokatai tarpusavyje kažką tariasi. Tačiau šios reakcijos yra visiškai nepagrįstos. Advokatas teismo posėdžio metu sąžiningai ir atsidavusiai atlieka savo darbą, tačiau prieš teismo posėdį privalo mandagiai pasisveikinti, o po posėdžio – atsisveikinti su kolega. Juk teisininkai, beje, visais laikais buvę aukštos kultūros ambasadoriai, privalo laikytis ne tik profesinės etikos reikalavimų, tačiau ir visiems bendrai taikytinų elementarių kultūros taisyklių.
Advokatų, kurie yra ne tik kolegos, tačiau dažnai ir šeimos nariai, kurso draugai ar artimi bičiuliai, pasisveikinimai ir atsisveikinimai ar susitikimai po darbo neturi kelti klientams nuogąstavimų dėl lojalumo. Juk mes, advokatai, privalome saugoti klientų paslaptis ir nepažeisti ne tik lojalumo, tačiau ir konfidencialumo principų. Savo kolegoms, net jeigu jie yra šeimos nariai ar artimi bičiuliai, advokatas negali atskleisti to, ką sužinojo iš kliento, vykdydamas savo tiesiogines pareigas, kaip, beje, ir paties kreipimosi į advokatą fakto.
– Ar sudėtinga varžytis, kovoti su kolegomis teismo salėje, ypač tais atvejais, kai su kolega sieja kažkoks emocinis ryšys (draugystė, studijos ar pan.)?
– Kas bebūtų iš kolegų advokatų priešingoje teismo salės pusėje, ateidama į teismo posėdį, kaip ir aktoriai į sceną, atsiriboju nuo viso pasaulio. Aktoriams scenoje kolegos tampa personažais, advokatams – tiesiog priešingos bylos šalies atstovais. Jeigu mane su priešingos šalies advokatu sieja draugystė, bičiulystė ar kokie nors asmeniniai bendri interesai, prasidėjus teismo posėdžiui, nebematau kolegos kaip draugo ar bičiulio. Visi asmeniškumai lieka už teismo posėdžių salės durų.
– Jūsų sritis šeimos teisė, pagrindinės bylos – skyrybų. Koks būtų Jūsų pagrindinis patarimas besiskiriančioms poroms?
– Pagrindinis patarimas – išsiskirti taikiai, nežeminant, neužgauliojant vienas kito, nemanipuliuojant vaikais. Jeigu yra priimtas sprendimas skirtis (nesvarbu, vieno sutuoktinio ar abiejų), reikia stengtis tai padaryti civilizuotai. Man pasisekė su buvusiu sutuoktiniu išsiskirti taikiai. Kas tą lėmė? Manau, pagarba pragyventam kartu laikui ir mūsų vaikams. Išlikome orūs tiek savo, tiek ir sutuoktinio atžvilgiu. Tai, manau, rodo aukštą kultūrą, kad ir kokios bebūtų nuoskaudos. Šiandien aš esu laiminga, mylinti ir, jaučiu, mylima moteris, kurianti savo gyvenimą su kitu žmogumi, tačiau vaikų tėvas vaikams liks tėvu visą gyvenimą. Ir aš tikrai tai skatinsiu, o ne stengsiuosi apriboti jų bendravimą.
Atvirai pasakysiu, niekuomet skyrybų bylose nėra laimėjusios pusės. Visada pralaimi abu. Skyrybos – jau pralaimėjimas. Nesvarbu , kas jas inicijuoja. Todėl labai svarbu iš šios situacijos išeiti garbingai, netraumuojant vienam kito ar vaikų. Visais atvejais patartina sutuoktiniams, nusprendusiems pasukti skirtingais keliais, ieškoti taikaus sprendimo būdo, kreiptis į advokatus, sėsti kartu su jais prie derybų stalo ir rasti kompromisą. Nes juk išsiskirti, „paleisti” vienam kitą vis tiek reikės, jeigu sutuoktiniai (ar vienas iš jų) jau nebemato prasmės gyventi kartu.
– Sakykite, su kuo lengviau dirbti: su vyrais ar moterimis?
– Kurį iš jų atstovauti, nematau didelio skirtumo. Galbūt vyrai santūriau išreiškia savo emocijas, slepia jas, o moterys atrodo labiau emocionalios. Nors, tiesą sakant, tiek vyrams, tiek ir moterims skyrybos - nelengvas procesas. Ir dar, nežinia, kam sunkiau: ar tam, kuris išsipasakoja, išsiverkia, ar tam, kuris gniaužia viską savyje…
– Lietuvos advokatūroje yra įsteigtas Drausmės komitetas. O jūs esate šio komiteto pirmininkė. Ar dažnai tenka advokatams kelti drausmės bylas?
– Lietuvos advokatūros viena iš pagrindinių funkcijų - koordinuoti, kontroliuoti advokatų ir advokatų padėjėjų profesinę veiklą. Drausmės komitetas yra įsteigtas kaip patariamasis Advokatų tarybos organas, kuris surenka visą reikšmingą medžiagą tyrimui, pradėtam dėl advokato ar advokato padėjėjo drausminės atsakomybės, atlieka šį tyrimą ir parengia rekomendacinio pobūdžio išvadą, ar kelti drausmės bylą, ar jos nekelti. Sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo arba neiškėlimo priima Advokatų taryba. Jeigu drausmės byla yra iškeliama, šios bylos medžiaga perduodama Advokatų garbės teismui, kuris, išnagrinėjęs ir įvertinęs duomenis, esančius drausmės byloje, priima sprendimą dėl drausminės nuobaudos taikymo arba netaikymo.
– Iškėlus drausmės bylą, nukenčia advokato reputacija, tiesa? Kodėl advokatui svarbu saugoti reputaciją?
– Advokato elgesys negali kelti abejonių dėl advokato garbės ir sąžiningumo, kadangi šios tradicinės dorybės yra tapusios advokato profesine pareiga, o jų nepaisymas gyvenime sukelia visuomenės nepasitikėjimą advokato profesija ir kenkia visai Advokatūrai. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams yra taikomi griežtesni elgesio, moralės ir etikos reikalavimai. Advokato veiklai taikomi ne vien tik žmogiški elgesio standartai, bet ir specialios nuostatos. Advokatūros įstatymas apibrėžia bendruosius advokatų profesijai keliamus reikalavimus, o Lietuvos advokatų etikos kodeksas nustato šiai profesijai keliamus papildomus reikalavimus bei šių reikalavimų įgyvendinimo sąlygas. Griežtas advokato profesinei veiklai ir profesinei etikai keliamų reikalavimų laikymasis yra svarbus visuomenės pasitikėjimui šios profesijos atstovais ir pagarbos advokato profesijai išlaikymui.
– Kaip jūs kaip Drausmės komiteto pirmininkė manote, ar advokatai gali sau leisti linksmintis taip, kaip Suomijos premjerė?
– Nors kiekvienas asmuo, nesvarbu kokias pareigas jis užima, yra tiesiog žmogus, vertėtų pagalvoti, kokią žinią savo elgsena jis skleidžia visuomenei.
Jeigu esi viešas asmuo, manyčiau, privalai elgtis pavyzdingai (o dažnai, daug santūriau nei įprasta) ne tik darbe, bet ir nedarbinėje aplinkoje. Tai ypač taikytina aukšto rango politikams, kurių poelgiai ne tik neturi prieštarauti įprastoms elgesio taisyklėms ar bendražmogiškiems moralės reikalavimams, bet ir neturi sudaryti prielaidų kilti abejonėms dėl jų poelgių.
Nors nesu viešas asmuo, ar, juolab, aukšto rango politikas, advokato profesija ne ką mažiau įpareigoja. Ir ne tik tiesiogiai atliekant savo profesines pareigas, bet ir kasdieniniame gyvenime. Tiesą sakant, net ir būdama namuose, prieš ką nors darydama ar sakydama, aš dažnai pagalvoju apie tai, ar mano elgesys atitiks mano profesijos asmeniui keliamus reikalavimus.
