„Kūrybingas darbuotojas organizacijai gali atnešti daug naudos ir gerų pokyčių, vis dėlto kol kas Lietuvoje į tai atkreipiama nepakankamai dėmesio“, – sako verslo konsultantė, „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso lektorė Indrė Kontrimienė.

– Indre, gal pradėkime nuo to, kas gi yra tas kūrybingumas? Manau, kad daugelis šį žodį siejame su menais... Tokie įgūdžiai kaip, pavyzdžiui: lyderystė, kooperavimasis, gebėjimas multitaskinti, atrodo, organizacijai neša daugiau naudos?

– Tai, kad kūrybingumas susijęs tik su menais – tėra mitas. Užaugome švietimo sistemoje, kurioje laisvai kurti galėjome vos per pora pamokų – dailę ir darbus, o visose kitose buvo reikalaujama rasti tą vieną vienintelį teisingą atsakymą.

Kūrybingumas iš esmės yra žmogaus gebėjimas pačiam surasti, sukurti išeitį iš bet kurios situacijos. Kūrybingumo reikia ir moksle, ir technologijose, jo reikia ir rašanat laišką klientui, ir motyvuojant komandą dirbti. Jo reikia ir gydytojams, ir kariškiams, kurie dirbdami patenka į labai sudėtingas padėtis.

Tai yra gebėjimas panaudoti sukauptas žinias, turimą patirtį, prisitaikant prie dalykų, kurie tuo metu tave riboja: „Covid-19“, biudžetas, skirtingas nuomones turintys kolegos ir pan. Ir gauti trokštamą rezultatą, pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Kūrybingumas, sakyčiau, reikšmingas kriterijus renkantis darbuotoją. Toks žmogus nelauks, kol vadovas duos teisingą atsakymą, o imsis veiksmų pats. Taip pat nekaltins aplinkinių dėl nesėkmės – kadangi pats priims sprendimus, priims ir atsakomybę.

Kūrybingas žmogus taip pat matys ir įvertins kolegų stipriąsias puses, talentus. Vėlgi, išgirdę žodį talentingas, siejame su menais. Tačiau talentas gali būti ir uždavinėti nepatogius, sunkius klausimus, kad kiti atkreiptų dėmesį į tai, kur reikalingi pokyčiai.
Indrė Kontrimienė

– Labai dažnas reiškinys organizacijose – „svaidymasis karšta bulve“. Sprendimas priimtas, veiksmai padaryti, o, kai rezultatas nuvilia, visi tampa pikti ir ima ieškoti kaltų. Galiausiai kalčiausiu lieka vadovas, nes jis „liepė taip daryti“.

– Prisiimti atsakomybę už savo kūrybą nėra paprasta ir mes visi nuolat to mokomės. Lengva prisiimti laurus, kai viskas gerai. Tikroji stiprybė yra prisiimti atsakomybę, kai sunku ir kai nesiseka. Ir vistiek pasirinkti kūrybą. Čia ir kūrybingumo sąvoka prasiplečia. Kūryba nėra tik spalvos ir malonumas. Kurti mums tenka pačiose sudėtingiausiose situacijose, kartais ant griuvėsių.

Vienas svarbiausių dalykų, kurį suvokiau, kad viskas, absoliučiai viskas yra sukurta. Nuo rašiklio iki demokratijos, valstybės, bažnyčios. Kai mes galvojame apie tai, kas buvo sukurta prieš daug metų, tarsi tapę norma, sąmoningai nekeliame klausimų: ar su tuo viskas gerai? Ar man taip, kaip yra, tinka?

Kūrybingumas yra klausimų uždavinėjimas. A. Enšteinas apie save sakė, kad jis nėra ypatingai talentingas, tiesiog labai smalsus.

Skųstis nėra kūrybingo žmogaus pozicija, tai – aukos pozicija. Kūrybingo žmogaus pozicija yra kurti. Galvoti, kalbėti apie tai, kaip turėtų būti ir, labai svarbu, ką aš turėčiau padaryti, kad taip būtų.
Nesame pratę to daryti, nes nuo mažens turėjome tėvus, auklėtojus, mokytojus, dėstytojus, viršininkus, kurie mums pasako, kas yra teisinga ir gerai.

Ta kelionė nuo to, ko nenoriu, ko man neduoda į tai, kaip aš noriu, kad būtų, nėra lengva. Čia reikia daug drąsos ir pasitikėjimo savimi. Nes kurti reiškia eksperimentuoti, bandyti, ieškoti, suklysti ir vėl bandyti tol, kol rasi, kas iš tiesų veikia.

– Savarankiškumas, drąsa, iniciatyvumas ir gebėjimas prisiimti atsakokybę – išties vertingos savybės. Tačiau, jei visi (na bent dauguma) darbuotojų organizacijoje ims reikšti savo kūrybiškumą, unikalų mąstymą, eksperimentuos, neliks teisingų atsakymų... Ar iš viso to negims chaosas, neįvyks skilimas?

– Atsakymas į šį klausimą yra du žodžiai: pagarba ir (vėl ta pati) atsakomybė. Šioje vietoje labai svarbu išlaikyti pagarbą tam, kas buvo ir, apskritai, kitiems žmonėms. Jeigu aš ateinu į komandą ir pradedu kurti, tai nėra taip, kad dabar visiems sakysiu, kaip noriu, ir, kaip pasakiau, taip ir bus, nes aš gi čia kuriu. Ne. Jeigu aš noriu būti komandoje (kaip ir visuomenėje), normos ir apribojimai vis tiek egzistuoja. Kaip sako Tomas Ramanauskas: „kūrybingumas mėgsta apribojimus“. Klausimas tas, ką, veikiamas tų apribojimų, galiu padaryti, kokį žingsnį žengti link to, kad būtų kuo labiau taip, kaip aš noriu.

Mėgstame sakyti, kad negalime įnešti trokštamų pokyčių, nes ne mūsų jėgoms imti ir pakeisti, perkurti visą sistemą. Tai komanda bloga, tai niekas nepalaiko, tai trūksta kompetencijos (dar pora universitetų reikia pabaigti), tai koks nors žmogus, kurį laikome autoritetu, mums nepritaria... Visa tai perėjau pati. Laukiu pritarimo, leidimo. Tada kažkuriuo momentu pasižiūrėjau į savo autoritetus ir pamačiau, kad jie išgyvena labai panašias patirtis. Jie patys ieško pritarimo.

Vienintelis žmogus, kurio pritarimo mums reikia, žiūri į jus veidrodyje. Kiekvienas turime prigimtinę teisę išsakyti savo verybes ir elgtis taip, kaip jaučiame. Kažkas išdrįso pasakyti, kad daugiau negalime naudoti plastikinių indų, kažkas pradėjo kalbėti, kad per daug viršvalandžių dirbame...

– Ar kūrybingumas yra prigimtinė savybė?

– Mes visi gimstame kūrybingi. Natūraliai žinome, kaip kurti, tuo mėgaujamės ir patiriame labai daug džiaugsmo. Augdami pamirštame. Pradedame eiti į darželį, mokyklą, visuomenę. Išmokstame rasti vieną teisingą atsakymą, gauti gerą pažymį. Taip pametame savo kūrybingumą, nebemąstome: koks mano teisingas atsakymas, kaip aš norėčiau, kad būtų? Koks aš esu, be to, ką kiti apie mane pasakė?

Įprantame laukti, kol kas nors palinksės galva ir realiai nuspręs už mus. Ateities įgūdžių kurse per pratybas galima įsitikinti, kaip realiai tiek mūsų darbe, tiek asmeniniame gyvenime veikia kūrybiškumas.
Indrė Kontrimienė.

– Keli esminiai patarimai, norintiems tapti kūrybingais?

– Pirmiausia, reikia suprasti, kad yra ne vienas teisingas atsakymas, sprendimo variantų yra labai daug. Antra, kad imtume ieškoti daugiau nei vieno atsakymo, labai svarbu uždavinėti klausimus. Mes tai daryti bijome, nes galbūt ne kartą iš mūsų yra pasijuokę, pasišaipę, aprėkę, kitaip pažeminę ir mums saugiau tiesiog patylėti. Dažnai klausimų nekeliame net patys sau: kaip aš norėčiau? Kaip galėtų būti? O, kas jeigu?...

Ir galiausiai – nebijoti klysti. Mes instinktyviai klaidą siejame su mirtimi. Jei suklysiu, mane atleis iš darbo, neturėsiu, kur gyventi, ko valgyti, sušalsiu ir numirsiu. Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, tai skamba juokingai, tačiau mes taip pasijuntame pasąmoningai vos per milisekundę. Už išgyvenimą atsakinga smegenų dalis mums siunčia signalą: saugoki save! Kažkada ji padėjo mums išgyventi. Bet šiandien daugelyje situacijų šis įspėjimas pernelyg sureikšminamas. Svarbu išdrįsti išreikšti savo unikalią poziciją. Moksliškai įrodyta, kad nenaudojamas kūrybingumas mus veda į nerimą, depresiją ir žemą savivertę.

Ką mes galime čia padaryti – susikurti sau dirbtinę aplinką, kurioje kurdami jausimės saugiai. Tiesiog namuose: piešti, lipdyti, statyti, klijuoti ir pan. Negalvoti apie rezultatą, ką pagalvos kiti, jei mus ar mūsų kūrinį dabar pamatys. Ir procese pamėginti suprasti, koks esu aš be viso to, ką man primetė sociumas. Yra daug pažangių organizacijų, kurios turi susikūrę saugią erdvę kurti ir eksperimentuoti, bent jau pradiniuose kūrybos etapuose, kai idėjos pačios pažeidžiamiausios. Ir ne tik meninei kūrybai, o įvairiems, su tiesioginiu žmonių darbu susijusiems projektams.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (22)