Mažai temų aptarinėjamos taip intensyviai kaip darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Noras pasiekti šį sunkiai apibrėžiamą dalyką – vienas iš dažniausiai pasitaikančių dirbančiųjų galvos skausmų. Tokio aukso vidurio koncepcija neretai pateikiama kaip didi vertybė, pilnaverčio gyvenimo garantija. Ir jeigu pavyksta tai padaryti (ar bent jau taip manote), sveikiname: tapote pavyzdiniu XXI amžiaus žmogumi, jums šypsosi sėkmė visose gyvenimo srityse.
Bėda ta, kad dažnai sau sakome: „Štai, aštuonias valandas skirsiu darbui, o tada aštuonias valandas – asmeniniam gyvenimui, tai reiškia sau, savo šeimai, hobiams, sportui, tobulėjimui. Nemanau, kad ši paprasta formulė šiuo atveju tinka“, – teigia Niujorko universiteto vadybos profesorė Anat Lechkner.
Be to, remiantis naujausiais tyrimais, ta tariama pusiausvyra nėra laimės ir pilnavertiško gyvenimo garantija. Atsiranda vis daugiau ekspertų, raginančių liautis galvojus apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą kaip baigtinį dalyką, kurį pasieksi arba ne. Jie siūlo apie tai galvoti kaip apie visą gyvenimą trunkantį darbą – tęstinį, niekad nesibaigiantį procesą, kuriam būtinas susitelkimas, savęs supratimas ir psichologinis lankstumas.
Nepakaks tiesiog pasiekti iškeltą tikslą
Pamirškite aukso vidurio paieškas: mokslininkės Ioana Lupu iš ESSEC Verslo mokyklos Prancūzijoje ir Jungtinės Karalystės Roehamptono universiteto akademikė Mayra Ruiz Castro tvirtina, kad darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra yra „kelionė, o ne kažkoks konkretus tikslas“.
Savo 2020 metų tyrime mokslininkės apklausė beveik aštuoniasdešimt dviejų Londono bendrovių darbuotojų – vienodą skaičių 30-50 metų amžiaus kategorijos vyrų ir moterų, auginančių bent vieną nepilnametį vaiką ir užimančių vidurinės grandies ar vadovaujančius postus.
Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad respondentai turi daug bendro, štai kas juo skyrė: maždaug 30 proc. vyrų ir 50 proc. moterų prisipažino vengiantis ilgiau dirbti. Kiti respondentai nurodė, kad dirba daug ir ilgai, nes būtent taip, anot jų, elgiasi sėkmės lydimi profesionalai.
Didžiausia klaida manyti, kad darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra – tai po lygiai abiem gyvenimo sritims dalijamas laikas. Viskas žymiai sudėtingiau.
Kai I. Lupu ir M. Ruiz Castro daugiau pasidomėjo ilgiau dirbti atsisakančiais tyrimo dalyviais, paaiškėjo, kad šie darbuotojai taiko labai panašias darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros užtikrinimo priemones. Savo kasdieniniame gyvenime jie aktyviai vysto gebėjimą reflektuoti ir, reaguojant į kintančius savo poreikius, kelti klausimus, ką galėčiau daryti kitaip. Tai reiškia, kad tokie žmonės darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros klausimais nesilaiko įsikibę kažkokių įsitikinimų ir mechanizmų, o lanksčiau reaguoja į besikeičiančias situacijas ir aplinkybes, gali išgirsti save.
Tokie žmonės geba stabtelėti, įsiklausyti į save ir analizuoti aplinkybes – jie moka atpažinti ir įvertinti savo emocijas bei situacijas, o tada identifikuoti konkrečias kliūtis jų kelyje į darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. „Mokėti aiškiai įsivardyti, ko tiksliai nori, yra pirmasis žingsnis veiksmingai derinant profesinį ir asmeninį gyvenimą“, – konstatuoja M. Ruiz Castro.
I.Lupu ir M. Ruiz Castro įvardijo penkis ženkis žingsnius, kuriuos praktikoje taiko jų tyrime dalyvavę darbuotojai, galintis pasigirti gebantys suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą.
Pirmiausia tokie žmonės atsikrato tokių ribojančių įsitikinimų kaip „Esu profesionalas, turėčiau dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti“, o pradeda sau uždavinėti prasmingus klausimus, pavyzdžiui, „Kas šiuo metu man kelia didžiausią stresą?“. Antras svarbus dalykas: kai pavyksta įsivardyti streso šaltinį, tokie žmonės pradeda analizuoti jo sukeltas emocijas – ar tai pyktis, ar liūdesys, o galbūt motyvacija. Trečias žingsnis – prioritetų dėliojimas, užduodant sau tokius klausimus kaip „Ar tikrai ilgesnės darbo valandos vertingesnės už laiką su šeima?“. Ketvirta: tokie darbuotojai skiria laiko galimų alternatyvių analizei. Galbūt darbe galima ką nors pakeisti ir taip patenkinti įsivardytus poreikius? Galiausiai tokie žmonės drąsiai įgyvendina pokyčius, nevengia su vadovais aptarti lankstesnio darbo galimybių, galbūt nusprendžia nuo šiol imtis ne visų jiems siūlomų projektų.
Šis penkių žingsnių planas tinkamas daugeliui. Nusprendus šią pokyčių programą ir reaguojant į savo poreikius, galima pasiekti puikių rezultatų ieškant darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros.
„Rūpestis savo emocine būkle gyvybiškai svarbus aiškinantis, kokių pokyčių savo darbe ir gyvenime norėtumėte“, – akcentuoja I. Lupu.
Niujorko universiteto akademikė A. Lechner sutinka, kad darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra – procesas, o ne tikslas. Tai nėra savo paros valandų paskirstymas darbui, sporto salei, vaikams, namų ruošai ir meditacijai. Bet net jeigu per stebuklą ir pavyktų visoms sritims skirti vienodą savo laiko porciją, emocinės streso priežastys (kalbame apie stresą, kurį atpažinti ir įveikti gali padėti minėtoji penkių žingsnių programa) gali taip ir likti nenustatytos, tas namuose praleistas laikas gali neteikti džiaugsmo.
„Grįžtame namo ir, nors fiziškai esame ten, mintyse sprendžiame su darbu susijusias problemas. Tai reiškia, kad iš esmės savo šeimai esame neprieinami, tarsi nebūtume šalia. Labai dažnai susimąstau, kad darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra maskuoja kai ką svarbiau. Tai, ką vadiname profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra iš tikrųjų yra poreikio jausti pasitenkinimą savo gyvenimu, išsipildymo, pakaitalas“, – samprotauja A. Lechner.
Tyrimai atskleidė: vargu, ar vien asmeniniai pasirinkimai padės rasti darbo ir asmenio gyvenimo pusiausvyrą.
Ką dar galima padaryti
Žinoma, be pagalbos rasti norimą darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą greičiausiai nepavyks.
Masačusetso technologijų universiteto profesorė Erin Kelly su kolegomis atliko tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad darbovietės ir vadovai atlieka vieną svarbiausių vaidmenų kuriant geresnę darbinę aplinką savo darbuotojams. Savo knygoje „Overload: How Good Jobs Went Bad and What to Do About It“ akademikė kartu su kolega Phyllis Moen į dvi grupes padalino tūkstantį „Fortune 500“ sąrašui priklausančių bendrovių darbuotojų į dvi grupes: viena grupė dirbo pertvarkius bendrovės valdymą, o kita tęsė darbus nepakitusioje valdymo struktūroje.
Pirmai grupei priklausančių darbuotojų darbovietėse buvo imtasi nemažai permainų, kaip personalui užtikrinti geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą ir užkirsti kelią galimam perdegimui. Vadovams buvo reguliariai primenama visomis išgalėmis padėti savo darbuotojams, pavyzdžiui, personalui leista įgyvendinti savų pokyčių. Vienas iš pavyzdžių – atsisakyta 9 val. ryto susitikimų. Viskas buvo daroma siekiant didesnio pasitenkinimo darbu, norint suteikti darbuotojams daugiau laisvės ir lankstumo bei įrodyti, kad vadovybė iš tikrųjų suinteresuota komandos gerove.
Nieko keisto, jog E. Kelly ir Ph. Moen tyrimo išvadose pažymi, kad pirmosios grupės darbuotojai pažymėjo patiriantys mažiau streso, nepervargstantys ir neketinantis keisti darbo. Kalbant apie antrą grupę ir žmones, dirbusius pokyčių nesiėmusiose bendrovėse, net 40 proc. svarstė keisti darbą.
„Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra suvokiama kaip konkretaus individo reikalas, taigi žmonės mano, kad „tik nuo manęs priklauso, kaip suvaldysiu tą beprotybę darbe“, – teigia E. Kelly. Svarbu suprasti, kad darbovietės privalo adekvačiai įsivertinti reikalavimus, kuriuos kelia savo darbuotojams. „Didžiausia problema nėra ta, kaip tarpusavyje dera dvi dėlionės dalys – darbas ir asmeninis gyvenimas. Bėda ta, kad neretai darbe iš mūsų reikalauja neįmanomų dalykų. Jeigu jūsų darbovietė nėra ta aplinka, kur būtų įmanomas toks dalykas kaip darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, tuomet bet kokios pastangos skirti daugiau laiko sau ir savo šeimai bus tiesiog galvos daužymas į sieną“, – konstatuoja ekspertė.
Būtent apie tai itin daug diskutuojama aukštyn kojomis mūsų gyvenimą pakeitusios pandemijos fone. Nuotolinis darbas, lankstesnis darbas ar netgi hibridiniai darbo modeliai neabejotinai atliks svarbų vaidmenį bandant rasti profesinio ir asmeninio gyvenimo dermę.
Ir nors rasti tą aukso vidurį vargu, ar įmanoma, ekspertai sako, kad jo paieškos šiuo sudėtingu metu neturėtų tapti svarbiausiu prioritetu. Daugybė žmonių dėl koronaviruso lemtų ekonomikos problemų liko be darbo (skaičiuojama, kad toks likimas visame pasaulyje jau ištiko 255 mln. žmonių), ateinantį dešimtmetį dirbtinis intelektas bedarbystės problemą tik dar pagilins. Milijonams žmonių darbas – būdas sudurti galą su galu. Anot A. Lechner, diskusijos apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą – „privilegijuotųjų užsiėmimas“. „Jeigu jau tiek daug apie tai galvojame, turėtume rasti laiko pamąstyti ir apie kitką“, – sako A. Lechner.
