Juk skyrėte daug laiko ir dėmesio patikėtai užduočiai. Analizavote, mąstėte, kūrėte, rašėte, sisteminote, grupavote, planavote. Įdėjote širdį, smegenis ir viltį, bet…Darbdavys jums pasakė: „Dėkui, jūs mums per stiprus kandidatus“ arba „Mes pasirinkome kitą kandidatą“ arba „Jūs mums labai patikote, bet pasirinkome kitą“ arba apskritai nesulaukėte jokio atsakymo. O po kurio laiko pamatėte, kad jūsų pasiūlyta idėja jau naudojama įmonės veikloje.
Ir turbūt nesuklysiu pasakius, kad tuo metu jautėtės sumautai, nes jus apgavo, jumis pasinaudojo ir mintyse bent akimirkai šmėkštelėjo keršto planas.
Gaila, labai gaila, nes visos jūsų pasiūlytos idėjos, kurias pateikėte praktinėje užduotyje liko darbdaviui.
O kas, jei kandidatų buvo ne du ir ne dešimt, o sakykime, keturiasdešimt ir visi jie atliko praktinę užduotį, kuri buvo suformuluota pagal realią įmonės situaciją ar problemą? Tuomet darbdavys nemokamai gavo keturiasdešimt ar net daugiau idėjų ir pasiūlymų, kaip būtų galima spręsti konkrečią įmonės problemą. Argi ne geras variantas spręsti savo problemas pasinaudojant nemokama kandidatuojančių į darbo poziciją pagalba? Kam geras, o kam ne.
Pavyzdžiui, kai praktinė užduotis yra „Paruošti įmonės marketingo strategiją“, šią užduotį realiai galime vertinti kaip paslaugos užsakymą, kurios kaina rinkoje gali siekti ir kelis tūkstančius eurų, o įmonė, prisidengdama atranka, prašo ją atlikti nemokamai. Gal įmonė net neketina nieko įdarbinti, tik nori nemokamai gauti strateginį planą? Sąžininga? Nemanau.
Ar galima kaip nors išvengti tokio kandidatų išnaudojimo? Ar kokie nors įstatymai šioje situacijoje yra kandidato pusėje?
Darbo kodekso čia nelabai pritaikysi, nes dar nėra darbinių santykių, o darbdavys turi teisę renkantis darbuotoją duoti jam praktinę užduotį. Šiuo atveju labiau tiktų autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuriame užfiksuotos kūrinių sąvokos, autorystės teisės ir kūrinio panaudojimo teisės. Dar iš dalies tinka ir BDAR, kuris rūpinasi kandidatų duomenų saugojimu, bet nei vienas šių įstatymų neužtikrins, kad jūsų idėjos nebus panaudotos, jei darbdavys nesilaikys verslo etikos.
Kaip verslui šiuo atveju būti etiškam?
• Visų pirma, apsvarstyti, ar norint įvertinti konkrečias kandidato savybes ir kompetencijas, būtinai reikia duoti praktinę užduotį, gal pakaktų specifinių klausimų, trumpų užduočių, ar testų. Gal pakanka gauti kandidato darbų pavyzdžių ar buvusių darbdavių, kolegų rekomendacijas?
• Tiksliai žinoti, ką (kokias kandidato savybes, įgūdžius ir kompetencijas, reikalingas siūlomam darbui) ir kaip matuosite pagal pateiktą praktinę užduotį. Ar tikrai pateikta užduotis gebės atskleisti numatomas kandidato savybes?
• Kandidatams pateikti užduotį, kuria nespręstumėte dabartinės, tikros ir konkrečios jūsų įmonės problemos, nuo kurios jums jau skauda galvą. Etiška užduotį formuluoti taip, kad ji atskleistų jus dominančius kandidato įgūdžius bei savybes ir nebūtų konkrečiai apie jūsų verslą. Praktinė užduotis turėtų būti simuliacinė.
• Pripažinkite sau, ar tikrai sugebėsite nei vieno iš kandidatų pasiūlyto gero (jūsų įmonei tinkamo) sprendimo nepritaikyti realybėje? Jau pateikiant praktinę užduotį, būtų etiška pasirašyti dokumentą, kuriame būtų užfiksuota, kaip bus ar nebus panaudota kandidato atliktos praktinės užduoties informacija kandidato įdarbinimo ar neįdarbinimo atveju. Kaip už ją bus atlyginta, jei ją panaudosite.
• Kūrybines užduotis būtų etiška traktuoti kaip autorinį darbą ir užtikrinti, kad kandidatas turi autorines teises į šį atliktą darbą, bei kokiomis sąlygomis darbdavys galėtų oficialiai įsigyti šį kūrinį.
• Nediskriminuoti kandidato, kuris atrankos metu gavęs praktinę užduotį, kurią suformulavote pagal savo įmonės problemą, paprašo apibrėžti kaip bus ar nebus panaudoti praktinės užduoties rezultatai.
