Tad kokią naudą iš tikrųjų sukuria perfekcionizmas ir kaip tai atsispindi darbe? Perfekcionizmas – tai žmogaus savybė, skatinanti jį siekti aukštų veiklos atlikimo standartų, t.y. pastangos būti tobulu. Todėl perfekcionizmas gamyboje skatina aukštesnę kokybės kontrolę, mažiau klaidų ir defektų, veiklos optimizavimą. Ir tai savaime suprantama, kelia darbo produktyvumą. Taip pat perfekcionistas nuolat kels kvalifikaciją, tobulins savo įgūdžius, todėl taps šauniu darbuotoju. Tačiau žinių darbuotojo (knowledge worker) darbe ne viskas taip paprasta, priešingai, yra apskaičiuota, kad žinių darbuotojo produktyvumas yra gana nedidelis. Ir tai logiška turint omenyje, kad perfekcionistas yra nuolat nepatenkintas savo darbo kokybe, todėl daug laiko praleidžia jį tobulindamas. Jis daug skaito, analizuoja, vertina, kuria, bet darbo rezultate to neatsispindi. Ne veltui Pareto dėsnis teigia, kad 70 procentų darbo dažnai tesukuria 30 procentų rezultato. Vadovas perfekcionistas gali nesąmoningai demotyvuoti darbuotojus nuolat kritikuodamas jų indėlį. Su komandos nariu perfekcionistu gali būti labai sunku dirbti, nes jis nuolat nepatenkintas ir „stresuojantis“.
O kaip perfekcionizmas atsispindi asmeniniame gyvenime ir ką generuoja? Jei darbe perfekcionizmas mums padeda siekti didesnės kokybės, tapti geresniu specialistu, kilti karjeros laiptais, tai yra stiprina profesinių pasiekimų galimybę, tai asmeniniame gyvenime jis generuoja daug streso. Todėl, kad perfekcionistai nori būti tobuli kiekvienoje smulkmenoje, nori būti tobuli sutuoktiniai, tobuli tėvai, tobulos tvarkos nešėjai. Bet dirbant 40 valandų į savaitę neįmanoma „persiplėšti“ ir vienintelis būdas nesijaudinti dėl nesvarbių dalykų yra keisti savo požiūrį ir nuleisti reikalavimų kartelę. Perfekcionizmas neleidžia mėgautis akimirka su sutuoktiniu ar vaikais, nes galvoje ūžia neatlikti darbai, rytdienos planai. Perfekcionizmas atšaldo porų santykius, skatina konfliktus šeimoje, nuolatinis stresas ir nuovargis – tiesus kelias į perdegimą. Beje, perdegimas nebūtinai bus profesinis, perfekcionistės motinos turi polinkį į pogimdyvinę depresiją, rūpinantis sergančiais šeimos nariais jos dažnai save išsekina ir visiškai savęs netausoja.
Perfekcionizmo priežastys kyla iš vaikystės, asmenybės formavimosi stadijos. Dažnai perfekcionistais tampa vaikai, kurie matė tokį elgesio modelį šeimoje: vienas iš jų tėvų ar globėjų buvo perfekcionistas. Taip pat noras būti tobulu kyla iš meilės, dėmesio ir įvertinimo trūkumo. Todėl vaikas dažnai padaro išvadą „aš būsiu geras, šaunus, idealus, kad tėvai mane mylėtų“. Šis požiūris ir sprendimas yra priimamas gana anksti ir nustumiamas į pasąmonę, t.y. sąmoningai žmonės jo nebeatsimena. Bet jis ima kontroliuoti visą mūsų gyvenimą. Kai bendraujame su draugais ar artimaisiais, mus ima graužti sąžinė, kad švaistome laiką. Kai uždarome biuro duris, dar ilgai galvojame, ką padarėme ne taip ar kaip išspręsti darbinę problemą.
Todėl peršasi išvada, kad perfekcionizmas yra ir darbo produktyvumo, ir profesinio perdegimo rodiklis. Pradėjus karjerą, perfekcionistas gali pasirodyti perspektyvus darbuotojas ir parodyti šaunius rezultatus, tačiau metams bėgant jis turi daug didesnę tikimybę perdegti nei tas darbuotojas, kuris sugeba dirbti tiesiog pakankamai gerai. Todėl labai svarbu ir su kvalifikuoto psichologo pagalba įmanoma mažinti perfekcionizmo lygį ir jo skalę. Pavyzdžiui, laikytis aukštų standartų darbe, bet išmokti atsipalaiduoti ir „negraužti savęs“ namuose. Kad tai įmanoma, rodo mano asmeninis pavyzdys, užaugusi perfekcionistų šeimoje, pati buvau perfekcionistė, kol bedirbant Olandijos universitete pasiekiau perdegimo ribą. Gyvenimo smūgių akivaizdoje ir sąmoningai dirbant su savimi žmogus sugeba net jūrą perbristi. Dabar iki kaulų pažįstamas perfekcionizmas manęs nebekontroliuoja ir gyvenime atsiranda daug daugiau džiaugsmo, jėgų ir sveikatos. Perfekcionizmo priešnuodis yra meilė ir atlaidumas sau. Bet šią savybę reikia ugdytis ir tai yra procesas, reikalaujantis įsipareigojimo ir motyvacijos.
