Perfekcionistai – džiaugsmas ar vargas: juos mėgsta ir vertina vadovai, tačiau bendradarbiai ir pavaldiniai nekenčia

Idealūs namai, idealus darbas, idealus vyras, ideali išvaizda, idealūs vaikai... Ar tik nepersistengiate su keliamais tikslais? Atminkite, kad perfekcionizmas – tai šiais laikais madinga ir sparčiai plintanti liga.

Kas tu toks ir ko esi vertas?

Perfekcionistais vadinami žmonės, visur ir visada siekiantys tobulybės (lot. „perfectio“ – „tobulybė“). Perfekcionistai išsiskiria savybėmis, kurios atskirai paėmus vertintinos kaip teigiamos, tačiau jų derinys neretai tampa pavojingas tiek pačiam perfekcionistui, tiek aplinkiniams. Kas gi tai per savybės? Sau ir kitiems keliami nepamatuotai aukšti reikalavimai, perdėtas dėmesys smulkmenoms, perspaustas atkaklumas, pedantiškumas, siekis viską ir visada atlikti dešimtukui su pliusu (kartais toks bruožas įvardijamas kaip pirmūno kompleksas), kone paranojiška baimė suklysti ir dėl to prarasti gerą reputaciją, liguistas reagavimas į kritiką, hiperbolizuotas atsakingumas, troškimas viską kontroliuoti, negebėjimas perleisti įpareigojimų ir t. t. ir pan. Tiesa, psichologai tvirtina, kad suminėti bruožai – tai išdava – tik ledkalnio viršūnė, o pagrindinė priežastis, nuolatos verčianti siekti idealo, – be galo banali: tai negebėjimas priimti savęs tokio, koks esi.

Nors perfekcionizmas kartais ir vadinamas XXI a. liga, iš tikro tai ne liga, o charakterio savybė. Charakteris, žinia, formuojasi vaikystėje: 3–6 metų laikotarpiu susiformuoja nuostatos, kuriomis nesąmoningai vadovaujamasi visą gyvenimą, jei vieną dieną sąmoningai nesiryžtama tų nuostatų vis dėlto persvarstyti.

Būsimų perfekcionistų tėvai paprastai daug daugiau dėmesio kreipia į vaiko trūkumus ir nesėkmes negu į jo pasiekimus ir gabumus, be to, ypač dažnai lygina savo atžalą su kitais vaikais. Dėl tokio tėvų elgesio vaikas pradeda manyti, kad norint pelnyti meilę, vien geru būti nepakanka – privalu tapti idealiu.

„Perfekcionizmas – tai tam tikras gynybinio elgesio tipas, – aiškina psichologijos mokslų daktaras, garsus psichoterapeutas Vadimas Petrovskis. – Žmogus nuolatos stengiasi pasirodyti kuo geriau, kad nesusidurtų su savomis baimėmis – kad nepasijustų kaip niekas ir nieko vertas. Šitai, beje, ir yra tėvų auklėjimo metodikos (pvz., nuolatinio kartojimo „Jeigu negausi gero pažymio, iš tavęs nieko neišeis“) padarinys.“

Virusas ar bakterija?

Peržvelgiant istoriją pavyktų rasti visą būrį perfekcionistų – tiek vyrų, tiek ir moterų, vadinasi, liga – ne tokia ir nauja. Užtenka paminėti vien karalienę Kleopatrą: ji mirdama įsakė tarnams ją išpuošti ir išgražinti, kad į aną pasaulį įžengtų deramai atrodydama.

Kitas pavyzdys – Coco Chanel. Ši moteris versdavo merginas po aštuonias valandas išstovėti ant kojų, mat savo šedevrų eskizus tobulindavo ne prie stalo, o pasitelkusi natūrą. Beje, kaip tik Coco Chanel, esą, yra ištarusi: „Jei moteris prieis prie manęs nepasidažiusi lūpų, aš net nepradėsiu su ja kalbėti.“ Perfekcionistėmis pačios save vadina (-o) dainininkės Madonna ir Christina Aguilera, aktorės Jane Fonda, Gwyneth Paltrow ir Jennifer Aniston.

„Vaikystėje visada stebėdavau žinomas aktores, – per vieną interviu prisipažino J. Aniston. – Jų plaukai, drabužiai, makiažas man prilygo tobulumo įsikūnijimui. Buvau pasirengusi viską paaukoti, kad atrodyčiau taip kaip jos.“

J. Aniston pastangų rezultatas – beveik išsivysčiusi anoreksija.

Dabar perfekcionizmo virusu užsikrečia ir begalė eilinių moterų. Alice D. Domar, Harvardo universiteto profesorė ir JAV gana populiari rašytoja, knygoje „Bе Happy Without Being Perfect. How To Break Free From the Perfectionism Deception“ (Būk laiminga nebūdama tobula, arba Kaip išsilaisvinti iš perfekcionizmo apgaulės) rašo štai ką:

„Šiuolaikinė moteris nuolatos jaučiasi nepatenkinta, kadangi lygina save su kitomis. Ji žiūri į atspindį veidrodyje, bet, užuot mačiusi švytinčią odą ir sveikus plaukus, mato „pernelyg mažą krūtinę“. Moterys dažnai save įtikina, kad laimei neužtenka harmoningų santykių: reikia ir kad vaikai būtų idealūs, kad namuose nebūtų nė dulkelės, kad darbas prilygtų svajonei, kad dėl draugų nebūtų gėda. Su tokiais pageidavimais jos niekada nepasijus laimingos.“

Kiek perfekcionizmas būdingas jums?

Ir vis dėlto – gal ir ne taip blogai norėti, kad viskas būtų ne tiesiog gerai, o maksimaliai puikiai? Tikra tiesa, kad dėl pavienių bruožų perfekcionistai nusipelno pagarbos: juk jie disciplinuoti, nesibodintys darbo (nors nemažai yra tokių, kurie nukėlinėja darbus vengdami jų imtis iš baimės padaryti klaidą, patirti nesėkmę), kantrūs, kruopštūs, atkaklūs, darbštūs, verti pasitikėjimo, žinantys, ko nori, ir ambicingi. Perfekcionistus paprastai mėgsta ir vertina vadovai (tiesa, patylomis nekenčia bendradarbiai ir pavaldiniai).

Bet ar ne racionaliau pritarti rašytojui Williamui Somersetui Maughamui, kartą pasakiusiam, kad „perfekcionistai turi vieną vienintelį trūkumą: jie neįtikėtinai nuobodūs“. Dar ir nuoširdūs santykiai perfekcionistams niekaip nesimezga – ir kaip galėtų: juk žmogui, nemylinčiam savęs, yra labai sunku pamilti kitą. Žvelgdamas į partnerį (jeigu toks apskritai atsiranda) perfekcionistas be perstojo ieško trūkumų, laiko jį konkurentu, visose srityse su juo lenktyniauja.

Psichoterapeutas V. Petrovskis pripažįsta turintis nemažai klientų, kenčiančių dėl neurozių ir kitokių perfekcionizmo pagrindu susiformavusių sutrikimų.

„Visų pirma, – aiškina jis, – padedu tokiems žmonėms pasakyti sau, kad yra pakankamai geri.“