Iš kur kyla, kaip atsiranda žmogaus nepasitikėjimas savimi?

Visu pirma, norėčiau patikslinti, kad pasitikėjimas savimi ir savivertė nėra tas pats. Savivertė – žmogaus vidinis turinys, paremtas jo paties vertybėmis. Pasitikėjimas savimi – gebėjimas, remiantis savo saviverte eiti per savo baimes, savo išsikelto tikslo link. Nepasitikėjimas savimi ateina iš vaikystės. Iš to momento, kai dėl tam tikrų dalykų vaikui neleidžiama pasireikšti. Dažniausiai tėvai apriboja vaiką dėl savo patogumo: nelįsk į spintelę, išmesi, sudaužysi, kiek aš paskui turėsiu nemalonumų, reikės gaišti savo laiką ir t.t.
Rasa Mažionienė

Arba kai vaikas kažko paklausia, tačiau vietoj atsakymo išgirsta: „Nekišk nosies į suaugusiųjų reikalus.“ Arba jam pasipasakojus apie kažkokią savijautą, sakoma, kad negali taip būti, nes paprastai žmonės taip nesijaučia. O juk vaikas iš suaugusiųjų reakcijos mokosi priimti pasaulį ir priima tai besąlygiškai.

O jei jis kažkur prasižengia, nebūtinai tai bus piktybiškumas, vaikas mokosi brėžti ribas. Griežtas NE gali sukelti ilgai pasiliekančią nuoskaudą ir tai trukdys formuotis savivertei, siekti pažangos.

Prie tokių žalojančių faktorių galima priskirti ir žodžio vaikui netesėjimą. Tai iš tiesų yra psichologinio smurto forma. Pažadėta, aptarta, kaip bus, vaikas jau apsidžiaugė, o.... neįvyksta. Ir, neduok dieve, pasako, kad buvo svarbesnių reikalų. Vaikas pasijunta nuvertintas, supranta, kad visuomenė, pinigai yra svarbiau už jį. Tai gali sukelti didelę ir ilgalaikių pasekmių turinčią skriaudą. Tokio vaiko asmenybė formuosis remiantis kitų nuomone, o ne pačio suvoktomis vertybėmis. Toks žmogus turės polinkį manipuliuoti, teisintis, pataikauti arba nesąžiningai siekti tikslų.

Toks nuolatinis elgesys ir „užaugina“ nepasitikėjimą savimi. Kaip tai veikia jau suaugusį žmogų?

Pasitikėjimas savimi yra būtinas norint kažką sukurti. Nes stingant šio jausmo sunku tinkamai orientuotis, suprasti situaciją, dėl to kyla begalinė įtampa, atsiranda raumenų spazmai, kurie trikdo kraujotaką, limfos tekėjimą, dėl deguonies stygiaus prastėja orientacija, atsiranda alergija, astma, autoimuniniai susirgimai.

O jei žmogus yra aktyvesnis, turi daugiau ambicijų, jis gali tapti ir agresyvus aplinkos atžvilgiu. Na, o jei dar gauna atitinkamus mokymus, kaip kultūringai elgtis, šis žmogus gali pridaryti daug bėdos kitiems.

Na o jei žmogui vis ateina mintys, kad „negaliu to padaryti“, „man nepavyks“, „aš per prastas“...

Tokiais atvejais visada siūlau susirašyti 100 darbų, kuriuos jau moka meistriškai atlikti. Arba 100 pamokų, kurias jau išmoko savo gyvenime. Nes dėl gyvenimo tempo, dėl patiriamos nuolatinės įtampos mes nebevertiname to, ką mokame. Sudarytas dalykų, kuriuos mokame atlikti, sąrašas padės suprasti, kad nepasitikėjimas savo jėgomis – nepagrįstas.

Darbe siūlau visada pradėti nuo paprasčiausių dalykų – to, kas yra žinoma. Ir pamažu imtis vis sudėtingesnės užduoties. Ir labai svarbu šalia savęs turėti asmenis, kurie jus palaiko, supranta, atjaučia, kuriais galima pasitikėti. Tada nekils minčių, kad gali nepasisekti. Na ir, žinoma, reikia atminti, kad visada tarp idėjos ir rezultato yra nežinomybė. O kad ją būtų lengviau peržengti arba joje išbūti, reikia žinoti tikslą, dėl ko tai daroma.

Čia norėčiau paminėti vieną svarbų dalyką: mūsų psichika turi savybę visada užfiksuoti negatyvius momentus. Ne dėl to, kad mes esame pesimistai ar pan. – tiesiog taip veikia sveikas savisaugos instinktas. Nes negatyvo metu gauname patirtį, kuri yra svarbi mūsų išgyvenimui. Ir mums reikia išmokti pamoką, tai yra, susivokti, kam ta situacija duota, ko ji moko.

Ir kaip šią pamoką išmokti?

Pasąmonė taip jau sukurta, kad negatyvas fiksuojamas visada, o pozityvą reikia užfiksuoti patiems, tai yra, sąmoningai. Tarkime, rekomenduojama fotografuoti gražias akimirkas, aprašyti, kokius jausmus jos sukėlė. Vaizdas-jausmas-analizė – taip suformuojama neuroninė jungtis, kuri užsifiksuoja ir įsirašo į sąmonę, paskui pasąmonę.

Todėl visada reikia švęsti pergales, džiaugtis sėkmingos veiklos etapais. Taip pat svarbu nuolat bendrauti su pozityviais, jus palaikančiais bendraminčiais. O kai pasiekiamas rezultatas, kurio norėjai, stiprėja vidinis pilnatvės jausmas, tada jaučiamės laimingi, skiriasi laimės hormonai. Taip pildosi žmogaus vidinis turinys ir auga savivertė.

Kokiais dar būdais galima ją kelti?

Ir džiaugsmui, ir skausmui durelės vienos, nėra skirtingų įėjimų. Ką tai reiškia? Iki 30 metų žmogui formuojasi neuroninės jungtys, kai žmogus dar tarsi gali liūdėti ir džiaugtis vienu metu. Po 30-ies taip nebeišeina ir reikia ardyti tas neuronines jungtis, kurios kelia vidinę įtampą.

Aš tai vadinu pykčio-nuoskaudų laiškų išrašymu, kai ant popieriaus lapo išrašome kažkokią neigiamą emocinę reakciją. Kodėl tai reikia daryti? Nes džiaugsmas visada išstumia vidinį skausmą, tad jei norite džiaugtis gyvenimu, visų pirma reikia paleisti arba išrašyti tuos skaudžius momentus, kurie temdo džiaugsmą.

Tiesiog prisiminkite visus žmones nuo sąmoningos vaikystės, kurie nors žodį jums ne taip pasakė. Surašykite juos, nesvarbu, ar prisimenate jų vardus, gyvi tie žmonės ar ne. Tada žiūrėkite, kur „dega“ raudonos lemputės, ties kuriuo punktu skauda, paimkite naują popieriaus lapą ir įsivaizduodami tą žmogų prieš save rašykite viską be cenzūros – tai, ką jaučiate, ką norite išsakyti. Išsilieję suplėšykite. Tada paimkite naują popieriaus lapą, vėl tą žmogų įsivaizduokite prieš save – jei dar liko nuoskaudų, jas išrašykite. Taip darykite tol, kol pajaučiate vidinę šilumą tam žmogui, tai yra, kol mintyse galėsite nuoširdžiai jį apkabinti ir padėkoti, kad buvote susitikę.

Ir netikėkite, kad laikas viską gydo. Ne, iš tikrųjų laikas tik nustumia jausmus į pasąmonę. O juk žinome, kad daugiausia energijos suvalgo neužbaigti darbai – šiuo atveju, padėtos, užkištos, pakabintos emocijos. Tai ir sudaro mūsų vidinį turinį.

Dažnai mes žinome, ką daryti, tačiau pristinga jėgų. O kad jų būtų, būtina vis atlikti reviziją savo viduje ir suderinti savo veiksmus ir tikslus su savo vertybėmis. Nebijokime bandyti, klysti ir pasitaisyti. Savivertės auginimas – viso gyvenimo procesas.