– Miela, Jūrate, kaip gimė idėja leisti vaikus mokytis vidurinėje mokykloje užsienyje?
– Idėja negimė staiga, procesas buvo ilgas. Pagrindinis dalykas, kodėl ta mintis kilo, buvo nerimas, jog sūnui mokykloje, kurioje mokėsi Lietuvoje, labai lengvai viskas pavykdavo. Tada pradėjome svarstyti: o kas bus toliau? Mūsų Švietimo sistema šlubuoja ir labai norėjosi atrasti kažką, kas būtų tikrai gera sistema. Taip ir išleidome.
– Sakykite, ar nebuvo baisu išleisti moksleivį?
– Buvo labai baisu. Ypač iki tol, kol išvažiavo. Kai išvažiavo, pasidarė paprasčiau, nes kas dieną palaikėme ryšį ir žinojome, kas jo gyvenime vyksta.
– Miela, Lorena, kasdien susiduriate su naujokais, kurie atvyksta į mokyklą, kurioje dirbate. Su kokiomis dažniausiomis baimėmis jie susiduria?
– Pradedant naują gyvenimo etapą, ypač paauglystėje, natūralu bijoti. Dažniausios baimės yra nauja aplinka, mokykla. Baimė, kad nepavyks susirasti draugų, kad tavęs nesupras dėl kultūrinių skirtumų. Baimė save tinkamai išreikšti ne gimtąja kalba. Tačiau mokyklos, priimančios moksleivius iš užsienio, turi ilgametę patirtį ugdant skirtingų kultūrų, religijų ir socialinių sluoksnių jaunimą, todėl adaptacinis periodas dažniausiai trunka apie tris mėnesius. Taip pat bendraamžiai sukuria stiprią bendruomenę, nes patys patiria tas pačias baimes ir yra suinteresuoti padėti vieni kitiems jas įveikti.
– Jūsų mokykloje moksleiviai ir mokosi, ir gyvena (angl. boarding school). Kaip moksleiviai ten jaučiasi?
– Manau, jaučiasi puikiai. Berniukai gyvena berniukų bendrabutyje, mergaitės – mergaičių. O mokosi kartu. Vaikai atvykę iš daugybės skirtingų šalių – apie 40 skirtingų tautybių. Jie ganėtinai greitai adaptuojasi, nes dauguma panašiai jaučiasi. Viskas yra po vienu stogu. Jie mokosi, popamokinės veiklos vyksta toje pačioje teritorijoje.
– Miela, Jūrate, kokie buvo jūsų vaikų atsiliepimai, kuomet jie pakliuvo į aplinką, kurioje ir mokėsi, ir gyveno?
– Adaptacinis periodas, manau, labai priklauso nuo vaiko. Po kelių metų, kai mano sūnūs jau buvo baigę vidurinę, klausiau, kaip jautėsi tik pradėję mokytis. Vyresnysis sakė, kad buvo sunku kokį pusmetį. O mažesnysis atsakė štai taip: „O kas man turėjo būti sunku?“. Turbūt labai priklauso, į kokią aplinką vaikas pakliūva, koks yra pats vaikas yra ir kaip susidėlioja daugybė kitų aplinkybių.
– Jūrate, sakykite, kaip į brolių išvažiavimą reagavo jų sesuo?
– Sūnus išleidome tais pačiais metais tik į skirtingas klases ir skirtingas mokyklas. Mažajai, aišku, trūko brolių. Tačiau tas jai buvo priimta, suprantama, nes mes ją vežėmės į mokyklas, kuriose broliai mokėsi. Ji žinojo, kur broliai yra, todėl reakcija, manau, buvo normali.
– Lorena, kiek savaičių per metus moksleiviai turi galimybę grįžti namo?
– Anglijoje yra ganėtinai daug atostogų. Moksleiviai turi vasaros atostogas, kurios prasideda birželio viduryje, o baigiasi rugsėjį. Taip pat kiekvieną trimestrą jie turi savaitės atostogas, ganėtinai ilgas Kalėdų atostogas (apie tris savaites) ir Velykų atostogas (apie dvi savaites).
– Jūrate, ar labai pasiilgdavote vaikų? Koks jausmas apimdavo, kai jie grįždavo namo?
– Žinoma, kad pasiilgdavome ir labai laukdavome. Planuodavome tą laiką, jis atrodydavo labai brangus. Dar ir nebuvo karantino, todėl buvo galima labai greitai ir pas juos atsirasti. Anglija netoli ir nuskristi paprasta. Tik tiek, kad jų laikas mokykloje būdavo taip suplanuotas, kad viso savaitgalio tėvams negalėdavo skirti.
– Lorena, kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių tėvai renkasi leisti savo vaikus į vidurines mokyklas užsienyje?
– Viena iš pagrindinių priežasčių yra visame pasaulyje pripažįstamos programos, kurios padeda įstoti į aukštą reitingą turinčius universitetus. Taip pat pati mokslų struktūra ir sistema ganėtinai skirias nuo esančios Lietuvoje. Moksleiviai Anglijoje „A“ lygiais mokosi 3–4 dalykus. Jie turi aštuonias akademines valandas vienam vienam pasirinktam dalykui, tad įgyja daugiau žinių. Taip pat dalykų pasirinkimas yra platesnis. Moksleiviai gali mokytis aukštosios matematikos, muzikos, dizaino, dramos, kodavimo, teisės, fotografijos ir kt. Lietuvoje tokio plataus pasirinkimo dar nėra. Pamokos vyksta seminaro principu: moksleiviai ir mokytojai bendrauja laisvai, vaikai yra skatinami klausti klausimų, išreikšti nuomonę, diskutuoti. Pastebėjome, kad pagrindinis iššūkis, iš Lietuvos atvykusiems moksleiviams, yra iniciatyvos per pamokas trūkumas. Jie nedrįsta klausti ir dalyvauti diskusijose. Bijo būti neteisūs arba neteisingai atsakyti į mokytojo užduodamus klausimus. Visgi Anglijoje gana skirtingas mokymo būdas tame, kad jie bando išmokyti moksleivį pritaikyti savo žinias ir pamokose, ir asmeniniuose gyvenimuose, nebijoti daryti klaidas, ugdyti savarankiškumą.
– Jauni žmonės paprastai gyvenime turi tris sociumus: šeima, klasės draugai ir bendraminčiai, kurie lanko tuos pačius užsiėmimus po pamokų: ar tai būtų kažkoks būrelis ar kiemo draugai. Kai kalbame apie patyrimus, vienas svarbiausių yra tos sociokultūrinės aplinkos pakeitimas. Tu neišvažiuoji pailsėti, bet patenki į kitą aplinką. Esi kitos šalies mokykloje, turi kitus draugus, kitokią užklasinę veiklą. Jūrate, kai jauni žmonės pakeičia sociumą, kokius pokyčius pastebėjote?
– Tie pokyčiai yra labai dideli. Išleisdami vaikus, tokių didelių nesitikėjome. Mes tikėjome, kad vaikai važiuoja įgyti išsilavinimo, o kas bus toliau negalvojome. Galbūt tai galima pasakyti tik angliškas mokyklas, nežinau, nes su kitomis patirties neturime, bet vaikai labai įaugo į tą socialinę aplinką. Jie buvo apsupti angliškos kultūros, nes užsieniečių tose mokyklose buvo mažai. Jų draugai yra anglai, dabar jau antrosios pusės yra ne iš Lietuvos. Jie tapo atviresni. Pasaulį mato kitaip, aišku, turbūt vien dėl to, kad yra jauni. Jei būtų galimybė palyginti, kokie jie būtų užaugę, jei nebūtų išvykę, būtų paprasta. Tačiau gyvenimas vienas – to padaryti negalime.
– Jūsų vaikai sugrįžo ir juos galima lyginti su draugais, kurie mokėsi Lietuvoje. Kokius skirtumus pastebite?
– Ir taip, ir ne. Viena iš priežasčių yra ta, kad tų draugų Lietuvoje praktiškai nebeliko. Mūsų vaikinai išvažiavo maždaug prieš keturiolika metų, o mažoji – prieš dešimt. Buvusių draugų vietą užėmė nauji. Artimesniais tapo žmonės, su kuriais jie gyveno ir mokėsi Anglijoje.
– Lorena, ar esate pastebėjusi, kad svečioje mokykloje jauni žmonės atranda talentų, kurių net nežinojo, kad turi?
– Sutikčiau su Jūrate, kad naujoje aplinkoje dauguma moksleivių išsiugdo globalinį ir multikultūrinį mąstymą. Atranda pagarbą kitoms tautybėms, tikėjimui, požiūriui. Taip pat dalyvaujant skirtingose popamokinėse veiklose, jeigu kalbame apie talentus ir gabumus, jie turi didesnę galimybę pabandyti naujų dalykų, dalyvauti Jungtinių Tautų projektuose, ugdyti kalbų, debatų įgūdžius. Pažįstu mergaitę, kuri norėjo studijuoti biochemiją ir linko prie tiksliųjų mokslų, bet pradėjusi ugdyti kalbos ir debatų įgūdžius, pakeitė kryptį ir sėkmingai įstojo studijuoti teisę į Kembridžo universitetą.
– Jūrate, ar jūsų vaikai atrado talentų, kurių net jūs nematėte?
– Iš mūsų trijų vaikų dviem įvyko pokyčiai, kurių niekas nesitikėjo ir nelaukė. Vidurinis sūnus išvažiuodamas galvojo apie studijas maisto technologijos srityje, bet galiausiai studijavo aktorystę ir baigė dokumentinių filmų režisūrą. O mažoji išvažiavo ketindama gyvenimą sieti su muzika, choriniu dainavimu, bet šiandien studijuoja psichiatriją.
– Lorena, mes vis kalbame apie akademinį paruošimą, mokslus, tačiau, kaip sprendžiamas moksleivių užimtumas laisvu nuo pamokų metu?
– Popamokinė veikla vyksta po vienu stogu, moksleiviams nereikia niekur keliauti ir ieškoti būrelių už mokyklos ribų. Popamokinių veiklų pasirinkimas ypač tarptautinėse mokyklose Anglijoje yra ganėtinai didelis, tarkime, jie gali lankyti futbolo, krepšinio, teniso, plaukimo ir kitų sporto šakų treniruotes. Taip pat yra galimybė mokytis dainuoti, groti gitara, būgnais, pianinu. Jei norisi pagerinti akademines žinias, galima dalyvauti paruošiamosiose programose medicinos studijoms Oksforde, Kembridže. Mokytis debatų, kalbų, jeigu nori studijuoti inžineriją, galima mokytis net aukštosios matematikos.
– Jūrate, ar jautėte, kad jūsų vaikai pakankamai užimti greta to, kad mokosi?
– Turbūt labiau nei negalima įsivaizduoti. Laikas buvo suplanuotas ir krūviai dideli. Daug sporto. Mano manymu, sportas paaugliams buvo labai svarbus. Dukra daug muzikavo. Gavome net daugiau nei tikėjomės.
– Lorena, yra ir trumpalaikių mokymosi užsienyje programų: vasaros, vieno trimestro ir pan. Gal galėtume apie jas trumpai papasakoti?
– Anglijoje yra siūlomos skirtingos mokymosi programos – galima atvažiuoti vasaros metu mokytis anglų kalbos, akademinių disciplinų, sporto šakų.
Galima atvažiuoti mokslo metų metu ir išsirinkti patinkančią programą vienam trimestrui. Galima pradėti nuo dviejų savaičių, pažiūrėti, kaip sekasi, kaip patinka mokslai, mokykla. Visgi, pabandyti atvykę lietuviai, dažniausiai pasilieka mokytis vienus ar du metus.
– Jūrate, ką rekomenduotumėte tėvams, kurie svarsto leisti vaikus mokytis užsienyje?
– Kiekvienas vaikas ir kiekvienas atvejis individualus. Tačiau, jei galvojama apie mokslą užsienyje, siūlyčiau nepagailėti laiko bei finansų, nuvažiuoti į tas mokyklas, kurios patinka, apžiūrėti. Tai mums labai padėjo apsispręsti ir suteikė aiškumo.
– Lorena, ko palinkėtumėte jūs?
– Nebijoti ir drąsiai važiuoti, pamatyti kiekvieną mokyklą, kuri domina, vien dėl to, kad suprastum, kaip viskas vyksta. Jei jaučiama baimė siųsti vaiką ilgesniam laikui, pabandyti vasaros programas. Apskritai, moksleiviai užsienio mokyklose yra prižiūrimi. Tokia patirtis padės išlavinti jų savarankiškumą, kuris bus labai reikalingas tolimesniuose gyvenimo etapuose.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!
