Darbdavys neatsiskaitė laiku? Teisininkas išaiškino, ko darbuotojas gali reikalauti ir kokios jam priklauso netesybos

Darbo santykių pabaiga dažnai siejasi su ne pačiais maloniausiais potyriais tiek darbdaviui, tiek darbuotojui. Neretai, nutraukiant darbo santykius, darbo šalys nesuranda kompromiso dėl darbuotojui su darbo santykiais susijusių teisėtai priklausančių išmokėtinų sumų, todėl ginčą šalys perkelia nagrinėti į Darbo ginčų komisiją, o vėliau, vienai iš šalių inicijavus teisminį procesą – darbuotojo ir darbdavio ginčas nagrinėjamas teisme.

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (DK) nustato, jog darbo sutarčiai pasibaigus visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos. Nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

Tačiau, kokius papildomus reikalavimus darbuotojas gali reikšti darbdaviui, kai pasibaigus darbo santykiams darbdavys vengia vykdyti šią Darbo kodekse įtvirtintą prievolę?

Darbo kodekso 147 str. įtvirtinta pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo tvarka. Straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

Tai reiškia, jog nutraukus darbo santykius su darbdaviu be darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, darbuotojas gali reikalauti ir netesybų, kurios šiuo atveju apskaičiuojamos aukščiau aptarto Darbo kodekso straipsnyje nustatyta tvarka. Šiomis Darbo kodekse įtvirtintomis sankcijomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Būtent minėto Darbo kodekso straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną, todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su darbuotoju.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2022 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nuosekliai formuoja naują DK 147 str. taikymo praktiką, kurioje LAT detaliai pasisakė tiek apie DK 147 str. taikymo tikslus, tiek apie šios normos imperatyvumą, prieidamas išvados, jog:

Pirma, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną.

Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės.

Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis).

Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (žr. LAT 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022 17–20 punktus).

Remdamasis aukščiau pateiktais išaiškinimais, kasacinis teismas padarė išvadą, jog sprendžiant dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo, reikia įvertinti, ar yra visos jos taikymo sąlygos, be kita ko, ar uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės.

Taigi, Darbo kodekso 147 str. įstatymų leidėjo įtvirtintas pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų išmokėjimo mechanizmas leidžia užkirsti kelią darbdavio tyčiniam neveikimui, kai darbo santykiams pasibaigus, darbdavys delsia atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės.