Pranešime spaudai ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės modulio vadovė Dr. Alisa Miniotaitė išvardija, ką vadovas gali daryti, norėdamas motyvuoti savo darbuotojus:
1. Reguliariai bendrauti.
Kai komanda ar skyrius susijungia kiekvieną rytą tuo pačiu metu aptarti darbų, tai įveda darbuotojus į ritmą. Kai kurie darbuotojai ritmą įvardija kaip vieną motyvacinių priemonių, padedančių išlikti darbingu. Kartu jie pamini ir kitas disciplinos dedamąsias: rytinę mankštą, dušą, darbingą aprangą. Taigi vadovo užduotis – išlaikyti darbuotoją ritme, parodyti, kad gyvenimas ir darbai tęsiasi.
2. Nubrėžti žemėlapį.
Dažniausiai vadovai labiau nei darbuotojai domisi ekonominiu, socialiniu gyvenimu, verslo naujienomis. Vadovų sprendžiami iššūkiai yra didesni, todėl jie turi daugiau žinių, geriau mato platų vaizdą. Kartais vadovams atrodo, kad darbuotojai viską supranta ir mato taip, kaip jie, tačiau taip nėra. Vadovo atsakomybė yra krizės metu nupiešti darbuotojams pilną situacijos žemėlapį: ką šiuo metu daro konkurentai, ką veikia klientai, ką prognozuoja ekspertai, kokia tikėtina produkto paklausa ateityje, kaip elgiasi to paties sektoriaus įmonės kitose valstybėse. Tai galima padaryti ir su komanda, įtraukiant kiekvieno supratimą ir žinias.
3. Įvardyti scenarijus.
Kitas svarbus žingsnis – įvardinti pesimistinį, realistinį ir optimistinį scenarijus. Žmonės nori žinoti, kas jų laukia. Net blogiausias scenarijus neatrodo toks blogas, kai yra įvardintas. Visi gebame prisitaikyti ir rasti išeitį. Darbuotojai turi turėti galimybę pasimatuoti visų scenarijų batus ir su jais susigyventi. Tai suteikia saugumo ir aiškumo jausmą, nebereikia švaistyti laiko baimei ir fantazijoms.
4. Įvardyti tikslą krizės laikotarpiui.
Ankstesni ilgalaikiai tikslai nebegalioja. Krizė išmušė dugną iš po kojų, todėl šioje situacijoje būtina įvardinti naują tikslą krizei: išlikti, išlikti uždirbant tam tikras pajamas, išlaikant tam tikrą kiekį klientų bei darbuotojų, o galbūt paaugti? Aiškus tikslas leidžia žmogui asmeniškai susisieti su kompanija, pamatyti, kad siekiame to paties, kad turime tų pačių bendrų tikslų. Motyvacija atsiranda tuomet, kai žmogaus asmeniniai ir organizacijos tikslai sutampa.
5. Pasikalbėti su kiekvienu.
Daugeliui vadovų krizės metu darbų nesumažėjo, o padaugėjo. Tad visiškai natūralu, kad užsikasęs užduotyse ir administraciniuose, techniniuose rūpesčiuose vadovas neturi laiko pabendrauti su kiekvienu. Svarbu atkreipti dėmesį, kad darbuotojas šiuo metu nemato, kiek daug dirba vadovas. Sėdėdamas vienas namie jis gali jaustis pamirštas ir nereikalingas. Tad 15–20 minučių pokalbis su kiekvienu darbuotoju yra privalomas. Sužinosime, kaip darbuotojas jaučiasi, kokių minčių jam kyla, koks jo planas, o tuo pačiu galėsime asmeniškai susitarti dėl darbuotojo įsitraukimo į užduotis, kurios yra svarbios įmonei šiuo metu.
6. Suplanuoti, kaip atšvęsite karantino pabaigą.
Saldus jausmas ir šventės vizija – kaip galėsime džiaugtis vienas kitu bei tuo, kad išlikome, sustiprėjome, – palaiko ir suteikia viltį bei jėgų. Geresni laikai atrodo nebe už kalnų.
