– Ineta, papasakokite apie savo darbą. Ką veikia laivo aptarnavimo vadovė?
– Esu atsakinga už keleivių aptarnavimą laive, taip pat keleivių bei įgulos narių saugumą kelionės laivu metu. Taigi koordinuoju ir prižiūriu labai įvairias su klientų saugumu ir malonia kelione susijusias veiklas: restoranų, barų, parduotuvės darbą, svečių aptarnavimo ir apgyvendinimo paslaugų teikimą ir daugybę kitų.
Turiu padėti savo komandai užtikrinti kajučių tvarką bei švarą, puikią virtuvės sanitarinę būklę, į laivą tiekiamų produktų kiekybę ir kokybę. Nuolat stebiu ir tikrinu laivo gamybines ir viešąsias patalpas, pavaldinių darbo vietas, įrengimus ir darbo įrankius – ar viskas yra puikios būklės, veikia.
Teoriškai, jeigu kiltų grėsmė keleivių ar įgulos narių saugumui, nedelsiant turėčiau informuoti laivo kapitoną, kuriam esu tiesiogiai pavaldi. Laimei, tokių situacijų keleiviniuose keltuose praktiškai nepasitaiko – keliauti jais yra saugu.
– Taigi, kritiniu atveju, jei, tarkime, laivas skęstų, turėtumėte pradėti evakuaciją? Ką jums reiktų daryti?
– Taip. Esu keleivių evakuacinės grupės vadė, kontroliuoju keleivių bei įgulos skaičius, privalau surasti komandos narių, jeigu jų trūksta. Taip pat esu plausto vadė, instruktuoju apie įsodinimą į plaustą, užtikrinu liemenių išdalinimą, kaip jas užsidėti. Jeigu kartais nutiktų kokia nelaimė, visas aptarnaujantis personalas puikiai žino savo pareigas, nes mokomąsias simuliacijas mes darome kiekvieną savaitę, treniruojamės labai rimtai ir atsakingai. Vis tik situacijų, kuomet tenka taikyti evakuacijos žinias, nes kas nors būtų nutikę mūsų laivui, per šešis metus nepasitaikė.
– Kokią ekstremaliausią situaciją darbe teko patirti iki šiol? Kaip tvarkėtės?
– Ekstremaliausią situaciją patyriau jau būdama aptarnavimo vadove. Ankstų rytą man į kajutę paskambino vyriausiasis padėjėjas ir liepė greitai apsirengti bei surinkti savo komandą. Netoliese mūsų laivo skendo lenkų jachta, kurioje buvo 8 žmonės. Kol mūsų denio ir mašinų skyriaus komandos vykdė evakuaciją iš jų jachtos į mūsų keltą, aš su savo aptarnavimo komanda ruošėme neštuvus, sausus rūbus, šiltus apklotus, šildėme vandenį. Kai jau visi žmonės iš jachtos buvo evakuoti ir saugūs mūsų laive, pirmiausia jiems suteikėme pirmąją medicininę pagalbą. Viena moteris buvo labai rimtos būklės – ji buvo visa šlapia, sušalusi, ištikta šoko. Ją iš karto sraigtasparniu išskraidinome į Klaipėdos ligoninę. Kitus evakuotus žmones mes perrengėme sausais rūbais, sušildėme, pamaitinome ir nuraminome. Parplaukus į Klaipėdos uostą likusius lenkus palydėjome iki prie laivo jau laukusių greitosios medicinos pagalbos automobilių. Visa laivo įgula reagavo greitai, profesionaliai. Po kelių mėnesių iš Lenkijos ambasados kapitonas gavo laišką su padėka visai įgulai už padarytą nuostabų darbą.
– Kaip tapote tuo, kuo esate dabar?
– Negaliu atsakyti, kad ši pozicija buvo mano karjeros siekiamybė. Tai nutiko organiškai. Kai pradėjau dirbti jūroje, aš buvau dar labai jauna, tik antro kurso studentė Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, kur studijavau Uosto ir laivybos valdymą. Tuo metu man buvo svarbūs kiti dalykai: labai patiko darbo laive grafikas – darbą spėdavau suderinti su studijomis. Nepriklausomai nuo to, kokį darbą dirbau – valiau kajutes ar dirbau restorane – visada stengdavausi tai atlikti šimtu procentų, kad vadovai, kapitonas bei keleiviai būtų patenkinti.
Vadovai mane įvertino, pamatė mano pastangas, požiūrį į darbą, dėl to dabar esu ten, kur esu. Niekada nedirbau biure, pagal įprastą darbo grafiką nuo 8 iki 17 val. Ir, atvirai sakant, šiuo metu nieko nenoriu keisti, nes turėti atostogų pusę metų per metus man labai patinka (šypsosi).
– Taigi, jūroje praleidžiate kas antrą mėnesį. Ką veikiate, kai liekate namuose? Koks jūsų laisvalaikis?
– Pirmiausia, ką darau grįžusi, tai kelias dienas nelipu iš lovos ir tiesiog ilsiuosi, išsimiegu (šypsosi). Miego reiso metu trūksta labiausiai. O likusį laiką leidžiu su šeima ir artimiausiais draugais. Beje, didžioji dalis mano draugų taip pat yra iš darbo, nes mes su įgula esame taip susidraugavę, kad net laisvalaikį leidžiame kartu. Organizuojame išvykas su baidarėmis, einame į boulingą, švenčiame šventes.
– O kaip romantiški santykiai? Ar jūsų darbo grafikas netrukdo?
– Viskas įmanoma. Esu susižadėjusi, planuoju vestuves, esu labai laiminga.
– Na, grįžkime į jūrą. Esu girdėjusi, kad tokią poziciją dažniausiai užima vyrai. Kodėl jus patraukė šis darbas?
– Taip, šiuo metu aš esu vienintelė moteris, užimanti Aptarnavimo vadovo poziciją mūsų įmonėje. Prieš mane taip pat dirbo dar keletas vadovių moterų, kurios buvo nuostabios, ryškios asmenybės. Manau, moterys rečiau siekia tokių pozicijų, nes nepasitiki savimi. Norėčiau jas paskatinti ir padrąsinti – darbas laive turi daugybe privalumų. Darbas išskirtinis – dirbi ne standartiniame biure, o jūroje.
Vis tik labiausiai žavi tai, kad čia nėra rutinos – tu nežinai, ko laukti, ko tikėtis, kiekviena diena vis kitokia, sutinki begalę nuostabių žmonių. Ir, žinoma, mūsų nuostabios uniformos: niekada nėra skaudėjusi galva dėl to, „ką šiandien apsirengti?“ (šypsosi).
– O, kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
– Įprastos darbo dienos nėra (šypsosi). Dažnai keičiasi kelto plaukimo kryptys, kurių tiesiogiai iš Klaipėdos yra dvi: tai keliaujame į Kylį, tai į Karlshamną. Vėliau laivas, išleidęs įvairiomis kryptimis automobiliais ar toliau keltais keliaujančius keleivius, vėl grįžtame į Klaipėdą. Ir vėl išplaukiame. Darbo diena prasideda 8 val. ryto, bet visa kita dienos eiga priklauso nuo oro sąlygų, nuo žmonių kiekio laive ir panašiai.
– Esate vos 26-erių, bet užimate itin atsakingas pareigas. Ar svečiai ir bendradarbiai nežiūri įtariai būtent dėl jauno amžiaus?
– Jaučiuosi nusipelniusi šių pareigų, turiu sukaupusi jau gan nemažai darbo jūroje patirties („DFDS“ įmonėje dirbu jau šešis metus, aptarnavimo vadove – metus.). Beveik 80 procentų aptarnaujančiojo personalo yra vyresnis už mane, bet tai nesukelia jokių problemų. Tik pirmasis įspūdis gal kai ką suglumina, kad tokia jauna ir jau vadovauju. Vis tik kai padirbame kartu, pakeičia nuomonę. Kolegų pagarbą užsitarnavau dėl gebėjimo kontroliuoti įvairias situacijas, mano kabineto durys visuomet atviros – išklausau, kalbamės, sprendžiame problemas visi kartu čia ir dabar. O tiems, kurie yra jaunesni už mane, aš noriu būti pavyzdys, kad jeigu labai nori, daug ir gerai dirbi, vieną dieną tikrai būsi įvertintas.
– Tikriausiai darbe patiriate nemažai streso. Kaip su juo tvarkotės?
– Taip, streso yra, tačiau didelio tikrai nepatiriu, nes turiu labai šaunią komandą. Stresas kyla tada, kai nežinai kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dėl to mūsų kompanija dažnai organizuoja kursus, investuoja į savo darbuotojus. Net buvo suorganizavusi susitikimus su psichologe, kuri padėjo priimti teisingus sprendimus, patarė, kaip vadovauti komandai, kaip sugebėti būti lyderiu. Kiekvieną savaitę laive vyksta mokomosios simuliacijos, per kuriuos mes imituojame, jog gesiname gaisrus, ieškome bombų ir panašiai. Mano įgula yra nuostabūs žmonės, kurie yra apmokyti, visi žino savo pareigas, yra savo sričių specialistai.
– Smalsu, koks jausmas visą mėnesį praleisti ant vandens, gana mažoje erdvėje. Kas šioje situacijoje sunkiausia? Ar nekankina jūros liga?..
– Jūros liga manęs nekankina, tačiau rudens bei žiemos sezonu Baltijos jūroje pasitaiko ir didelių audrų. Kartais taip supa naktimis, kad visiškai negali užmigti, o ryte nemiegojęs vis tiek turi atrodyti puikiai ir eiti dirbti. Ir kai tokios audros nenurimsta visą savaitę ar net visą mėnesį, po jų jautiesi visiškai išsekęs, bet to parodyti negali. Keleiviai, plaukdami kelte trumpai, neramios jūros taip nepastebi. O mus, plaukiojančius ilgai, jūra užgrūdina (šypsosi).
– Koks jūsų sėkmingos karjeros receptas?
– Mano kolega Eugenijus Serapinas, su kuriuo mes keičiamės pamainomis (mėnesį laive dirba jis, kita mėnesį – aš) yra man pasakęs: „Jeigu darysite truputį daugiau nei iš jūsų tikimasi, jūs visada būsite pastebėti ir įvertini“. Aš dariau daugiau ir, manau, jog dėl to dabar užimu vieną iš lyderių pozicijų.
