Verslininkas R. Dargis gimė tremtyje, Irkutsko srityje, Rusijoje. Tačiau po dvejų metų tėvo bausmė baigėsi ir šeima grįžo į Lietuvą, įsikūrė Mažeikiuose. R. Dargis prisimena, kad tuo metu nebuvo jokio komforto.

„Aš atsimenu, kad tada nebuvo tokių dalykų kaip dujinė arba eletrinė plytelė. Turėjome pečių, kurį reikėdavo kūrenti malkomis, o valgyti gaminome krosnyje. Lygiai taip pat ir vonios kambaryje, kuriame buvo tualetas ir vonia, be kriauklių. Toje pačioje patalpoje stovėjo malkomis šildomas boileris. Norėdami praustis, turėjome atsinešti malkų ir pasikūrenti“, – pasakoja R. Dargis.

1967 m. jis žengė į mokyklą. Pirmoji užduotis, kurią gavo visi pirmokėliai, buvo piešinys laisva tema demokratiškoje šalyje.

„Neturėjome popieriaus, laikai buvo tikrai sudėtingi. Klasėje mums išdalino piešimo poepierių – kiekvienas gavome po pusę A4 formato lapo. Ji leido laisva tema piešti, ką tik sugalvojame“, – prisimena R. Dargis.

Mokytoja tuomet pasakė: „Vaikučiai, jūs šiandien atėjote į pačią geriausią mokyklą pačioje geriausioje šalyje, kurioje yra laisvė, demokoratija. Čia jūs suklestėsite, rojuje gyvensite visą gyvenimą.“

Iš kiemo į muzikos pasaulį

Kaip pasakoja verslininkas, vaikystėje jis turėjo labai daug energijos, todėl atėjo laikas ją kažkur padėti. Iš kiemo R. Dargis žengė į muzikos pasaulį.

„Problema buvo mano perdėta energija. 1-oje klasėje man patikdavo žaisti karus ar mūšius, kadangi tuo metu daug instrumentų nebuvo, tai naudodavome akmenis. Pradėjau daužyti kaimynų langus. Pamenu, vargšas tėvukas turbūt kelis kartus ėjo kaimynams stiklinti langų, nes jie matydavo, kas išdaužia“, – kalba verslininkas.

Vėliau nors ir nenoromis, jis pradėjo lankyti muzikos mokyklą: „Mano pusseserė nusprendė stoti į muzikos mokyklą, tad teko su ja eiti ir man. Pamenu, kaip klaikiai man nepatiko, norėjau kieme su draugais futbolą žaisti.“

Nors muzikos mokykla buvo tikra kančia, po trejų metų įvyko pokyčiai. R. Dargis pamėgo muziką, vėliau grojo ir akordeonu.

„Vaikas – pakankamai imlus kūrinys, todėl svarbu ugdyti jo talentus. Tėvukas vis didino mano krūvį pagal interesų lauką. 7-8 klasėje mokiausi išties gerai, o po pamokų eidavau į muzikos mokyklą, vėliau laukė ir radiotechnikos, laivų būreliai“, – tikina jis, pridurdamas, jog savaitgaliais grodavo vestuvėse.

Negali pasirinkti vietos, kurioje gimei

Atėjus metui rinktis studijas, verslininkas nusprendė mokytis Vilniaus inžineriniame statybos institute inžinieriaus mechaniko studijų programą.

„Visus egzaminus išlaikiau penketais, o kai atėjau į mandatinę komisiją, pirmas klausimas buvo iš fakulteto dekano. Jis domėjosi, kodėl gimiau Sibire, o aš atsakiau, kad vietos, kurioje gimstame, mes negalime pasirinkti. Man padejo tai, kad buvau baigęs muzikos mokyklą, grojau instrumentais, todėl nusprendė priimti“, – pasakoja R. Dargis.

Baigęs studijas statybų inžinierius dirbo pirmojoje Baltijos šalyse Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje: „Ten buvo didžioji mokykla ir aš pirmą savo darbovietę vertinu kaip didžiausią mano karjeroje, padėjusią pamatus. Ten aš išmokau dirbti ir negailėti savęs.“

R. Dargis įkūrė savo nekilnojamojo turto vystymo bendrovę. Tada pasitvirtino posakis, kad svarbiausia atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Verslas netrukus pradėjo klestėti, o gyvenimas – gerėti.

„Mano verslas prasidėjo nuo 60 dolerių, nes turėjau tik tiek pinigų. Išsinuomavome kabinetą, 2 stalus, 4 kėdes. Ieškojome užsakymų ir pakliuvome į puikią bangą, kai Lietuvoje kūrėsi bankai. Mes pasiūlėme jiems labai kokybišką apdailą, visiškai naują modernią įrangą. Turėjome ryšį su suomių statybininkais, kurie leido stipriai technologiškai pažengti į priekį“, – tikina verslininkas.

Širdyje – amžinas jūreivis

Lietuvoje suformavus naujai Vyriausybei, ministru pirmininku tapo Rolandas Paksas, o prie politikos formavimo prisidėjo ir R. Dargis. Jis užėmė Vyriausybės kanclerio postą – kartu su R. Paksu ieškojo žmonėms naudingų sprendimų: „Visos didžiosios sovietinių laikų kūrybos kompanijos bankrutavo, vyko streikai, žmonės ėjo į mitingus, o aš važiavau su jais susitikinėti – sprendėme klausimus.“

R. Dargis – verslininkas, dėstytojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, o laisvalaikiu ir širdyje – amžinas jūreivis. Jūros ir burių šauksmą jis, pasirodo, jautė jau vaikystėje, bet pats dar to nesuvokė. Tačiau jau pirmoje klasėje turėjo nupiešti piešinį.

„Baigus mokyklą auklėtojas išdalino mums tuos lapelius, kuriuos nupiešėme prieš 11 metų, pirmą kartą atėję į mokyklą. Aš nustebau, nes pamiršau, ką piešiau. Ant to lapelio buvo užrašyta Robertas Dargis, 1967-ieji ir nupieštas burlaivis. Mažeikiuose, šimtai kilometrų nuo jūros, nebuvo jokių laivų. Nežinau, iš kur kilo tas vaizdinys, bet labai aiškiai ant lapelio nupieštas burinis laivas, jūra, saulė, bangos ir kapitonas“, – išduoda R. Dargis.

Anot jo, lieka neaišku, kaip 7 metų vaikas galėjo nuspėti savo ateitį: „Tai mano gyvenimo aistra. Tikrai sunku paaiškinti, iš kur tas vaizdinys.“

„Dažnai sakau jaunimui, kad turi turėti tikslą, ką nori gyvenime pasiekti. Susiplanuoji savo maršrutą ir privalai turėti atsarginius uostus – siaus audros, nepalankus vėjas, talžys bangos ir nebegalėsi plaukti. Taip ir gyvenime, jei nepavyksta iš pirmo karto pasiekti tikslo, reikia turėti atsarginį uostą“, – šypsosi R. Dargis.

Verslininkas sako, kad valstybės kūrimas – kiekvieno piliečio reikalas: „Jei nedėsime pastangų bendrajam gėriui, jo nebus. Mes visi esame egoistai, rūpinamės savimi, tai natūralu. Tačiau valstybė – bendra. Anot jo, požiūris į kaimyną, bendradarbį ir susitarimas su kaimynais, kaip kieme nukasti sniegą, kad aikštelė būtų švari – tai yra valstybės kūrimas.