– Milda, kokiais atvejais į tave kreipiasi žmonės?
– Labai skirtingais, ir aš dėl to džiaugiuosi. Pamenu, kai dar mokiausi, dėstytojas sakydavo, kad yra toks stereotipas, jei eini pas psichologę, esi durnas ir pats dėl to kaltas. Aš džiaugiuosi, kad tas stereotipas mažėja. Tikrai yra žmonių, kurie kreipiasi tik tada, kai turi didelių problemų ar patiria rimtą krizę. Ir tikrai yra žmonių, kurie kreipiasi tada, kai profilaktiškai nori pasidomėti, kaip geriau elgtis, ką geriau daryti, kai turi klausimų, kol dar net nėra problemų.
– Jei vaikas kramto nagus, ar reikia pas tave eiti?
– Reikia ar nereikia – negaliu atsakyti, bet kai vaikas kramto nagus, tai yra rimtas nerimo ženklas, todėl pas mane ar ne pas mane rekomenduočiau apsilankyti.
– Dirbi ir su vaikais, ir su tėvais. Padedi vaikams tapti laimingesniais. Ką reiškia vaikui būti laimingesniam?
– Mes turime padėti vaikui pažinti save, priimti save tokį, koks yra, bet tuo pačiu ir gebėti būti su kitais, dirbti grupėje. Pastebiu, kad turime tokius kraštutinumus tarp vaikų ir suaugusiųjų: arba aš bandau tik prisitaikyti, įsilieti, atitikti kažkokius standartus, normas, būti lyderiu kartais nesuprantant, ką tai reiškia, arba, iš kitos pusės, mes stengiamės tik save pažinti, gyventi, kaip man patogu, kaip aš noriu, pasiųsti visus kažkur. Tas viduriukas ir būtų ėjimas į laimę ir kiekvienam individualus.
– Lyderiais gimstama ar tampama?
– Mes atsinešam savo temperamentą, tam tikras potencialias savybes. Galėčiau tai palyginti su tam tikru užtaisu, šautuvu: ką mes atsinešam yra užtaisytas šautuvas, bet ar tai iššaus priklauso nuo faktorių, ar mes paspausim tą gaiduką.
Tie faktoriai – tai tėvų ugdymas, vaiko gyvenimo aplinkybės. Ugdymas ne tik ta prasme, ką mes mokomės, lietuvių ar matematika, bet apskritai emocinis ugdymas, aplinka, kurioje vaikas gyvena, ar jis gali saugiai atsiskleisti. Jei vaikas gimė kad ir su labai gerais užtaisais, net negalėčiau sakyti gerais ar blogais, tačiau jis gyvena nuolatiniame strese, nesuprasdamas savęs, nesuprantamas kitų, tai mes tikrai negalime tikėtis, kad jis atsiskleis ir parodys tą, ką turi savo viduje geriausio.
Iš kitos pusės, kai mes tam tikra prasme „gaminame“ lyderius iš tokių žmonių, kurių kitokia asmenybės dinamika, jis gimęs kitokiems dalykams, jo visai kitos stipriosios pusės, tai vėlgi, mes tą žmogų traumuojame. Dažnai tai būna tėvų ambicijos, bet jei tai nėra vaiko kelias, tai tikrai nėra naudinga.
– Pavyzdžiui, stebiu vaikų elgesį ir matau, kad grupėje yra vaikas, kuris organizuoja visą veiklą, o mano vaikas tiesiog sėdi. Galvoju, kad jam trūksta ambicijų, jis turėtų rodyti daugiau iniciatyvos. Ką tokiu atveju darau?
– Tokiu atveju jūs parodote vaikui, kad jūs jo nepriimate tokio, koks jis yra, norite jį suformuoti pagal kažką. Kai aš nesijaučiu priimtas, be abejo, nebūsiu laimingas. Galbūt gyvensiu gyvenimą, į kurį mane įstatysi, tačiau lyg eisiu prieš srovę ir man pačiam nebus gerai. Daug yra pavyzdžių, kai vaikai eina prieš save, paskui mes turime psichikos ligonius, visą gyvenimą geriančius vaistus, negebančius bendrauti ar dirbti. Tai tikrai yra žalinga.
Iš kitos pusės, tai nereiškia, kad neturėtumėm nukreipti vaiko, neskatinti, nedrąsinti, padėti įgyti tų įgūdžių, kurių jam reikia. Reiktų pasistengti tėvams pamatyti, ko iš tiesų vaikui reikia, ko trūksta, kad jis galėtų įgyvendinti, ko jis nori, ir stengtis ugdyti tas savybes. Ne ko reikia mums ar aplinkai, o ko reikia vaikui.
– Čia yra esminis momentas: kai mes elgiamės su vaiku taip, kas padeda jam tapti, o ne man, kaip tėvui, kažkuo džiaugtis ar didžiuotis.
– Dar kitas labai svarbus dalykas – atskirti, ar tai yra vaiko, ar mano jausmas. Tam reikia nemažai darbo su savimi. Pavyzdžiui, jei vaikystėje jaučiausi negirdimas ir dabar matau, kad mano vaikui kažkas brėžia ribas, tai galbūt per daug pradedu ginti, daryti už vaiką, nes atrodo, kad mano vaikas jaučiasi taip, kaip aš jaučiausi tada, nors tai nėra būtent tai.
– Grįžtant prie lyderystės. Pavyzdžiui, matome vaiką, kuris elgiasi taip, kaip įsivaizduojame turėtų elgtis lyderis: buria, formuoja, nustatinėja žaidimo taisykles ir panašiai. Praeina laiko ir tos savybės dingsta. Ką mes, tėvai, padarom, kad natūraliai turintis lyderystės savybių vaikas kažkur jas per gyvenimą išmėto?
– Iš tiesų, šioje vietoje tėvai nemažai gali padaryti. Esminiai dalykai, kuriuos galėčiau išskirti, tai nesuteikimas erdvės, kurioje vaikas gali tai daryti. Jei namuose nuolat riboja: „neimk, nelipk, tyliau kalbėk, kaip rankas laikai, kaip kojas laikai“. Arba, kai vaikas ateina su kažkokia vaikiška idėja, o tėvai jos nevertina. Mes užgesiname ir vaikas gali išmokti, kad jis geriau nieko nedarys, patylės, o ne jaus nuvertinimą, nevykėlio kažkokį jausmą.
Kitas dalykas – tėvai nedrąsina, neskatina ir nemoko įgūdžių, kaip yra teisinga tai daryti. Jei vaikas keturmetis, tai tiesiog sako „varom“ ir visi varo – to užtenka. Tačiau, kai vaikas būna jau šešiametis ar dešimtmetis, reikia kitokių resursų, kitokių įgūdžių, kad gebėtum įtraukti, kad gebėtum būti pozityviu lyderiu, kad gebėtum negauti nuolat pastabų, bausmių, negatyvaus silpninimo. Tėvai dažnai galvoja, kad užteks paleisti ir vaikui pačiam tekėti, kad jis pats viską išmoktų. Šitoje vietoje svarbus emocinis intelektas, savęs pažinimas, savikontrolė, savo vertybių supratimas.
Taip pat kantrybė: keturmečiui lyderiui gal ir nebūtina, nors ir nepakenktų, tačiau dešimtmečiui ar penkiolikmečiui kantrybė yra tikrai labai svarbi. Jei jis elgsis kaip keturmetis, jis bus nugesintas aplinkos ir nesupras, kodėl.
– Yra daug žmonių, manančių, kad charakteris susiformuoja iki penkerių ar septynerių metų, ir vėliau jau nieko nebepadarysi. Tai kaip mes ugdysim kantrybę penkiolikmečiui?
– Iki trijų metų formuojasi pagrindinis asmenybės branduolys, toliau – iki septynerių. Pagrindinė susiformavusi asmenybė vėliau šlifuojasi, tačiau yra vienas „bet“: taip vyksta, jeigu mes aktyviai nieko nedarome. Gali ir trisdešimtmetis ar keturiasdešimtmetis puikiausiai išugdyti savo įgūdžius, tiesiog reikia darbo su savimi. Ir kuo žmogus vyresnis, tuo reikia daugiau laiko ir tuo reikia daugiau pastangų. Tai, ką padarytumėm penkiamečiui per porą mėnesių, penkiolikmečiui gal prireiks metų, tačiau tikrai tas įmanoma.
– Paminėjai emocinį intelektą ir keletą jo savybių. Visi sutiksim, kad šiandienos visuomenėje pats svarbiausias įgūdis, gebėjimas yra taikyti emocinį intelektą arba būti emociškai išprususiam. Kaip mes, tėvai, galim padėti vaikui vystyti šitas savybes?
– Mažam vaikui labiausiai mokytis padeda santykis. Vaikui santykis su tėvais yra kaip pasaulio modelis. Kokį santykį mato šeimoje, taip, atrodo, kad turi būti ir pasaulyje. Taip, vėliau gali būti ir įvairių nusivylimų, jei tas nepasiteisina. Šioje vietoje, jei mes mokome empatijos, tai yra suprasti, išgirsti ne tik save, tačiau ir kitą, mes turėtumėm ne tik išgirsti vaiko jausmus, patenkinti jo poreikius, bet ir parodyti, kad mes taip pat turime jausmus, poreikius. Be abejo, tai labai priklauso nuo vaiko.
Dvejų metų vaikui nepaaiškinsi, bet jei, tarkim, mama geria kavą ir trejų metų vaikas ją šaukia, ji gali sakyti, kad jį girdi, bet šiuo metu yra labai pavargusi ir jai reikia kelių minučių, kad atsigertų kavos. Žinoma, jei vaikui nėra kažkokios rimtos situacijos. Taip vaikas šeimoje, per mūsų santykį, mano ir vyro santykį mokosi suprasti, kad yra ne tik jo jausmai, bet ir kito jausmai. Bendradarbiavimas, kas yra kita svarbi emocinio intelekto savybė, gebėjimas suprasti, kad nei vienas, nei kitas nėra geresnis ar teisingesnis.
Taip pat svarbu, ką vaikas mato, kaip tėvai elgiasi. Jeigu mes mokom išgirsti kitą ir būti empatišku, bet vienas kito negirdime, tai toli tikrai nenuvažiuosime.
– Kai kurie žmonės gali išgirsti tą vietą, kad vaikui galima sakyti „palauk, aš užsiėmęs“. Tas momentas subtilus, kaip elgtis?
– Labai svarbu, kad kai tą darom, darytumėm ne dėl savo poreikio, o dėl noro vaikui parodyti, kad yra ir kito žmogaus poreikiai. Labai svarbus yra laikas, kiek mes tą darom. Taip pat yra svarbu, ar vaikas tuo metu turi tikrą poreikį, ar tiesiog įgeidį.
Tikslas yra parodyti vaikui, kad yra ir kita pusė ir kad ne visada viskas yra tik dėl tavęs. Jei mes esam užsiėmę ir tiesiog norim ramybės bei patogumo, kad vaikas atsitrauktų, be abejo, šitoj vietoj mes mokome tą patį, ir tikrai yra nemažai vaikų, kurie pakviesti, atsisako ateiti. Nes vaikas mokosi to modelio iš tėvų.
– Dirbu su vadovais ir džiaugiuosi, kad ne su tėvais. Bet vis tiek mes grįžtame prie to paties: sąmoningumo. Ar aš elgiuosi dėl savo intereso, ar siekiu padėti kitam? Koks yra tikrasis motyvas? Ką darau ir, dėl ko darau?
– Kalbant apie vaikus, dar reiktų užduoti klausimą, kas iš mūsų yra suaugęs šioje situacijoje? Dažnai tėvai sako, kad irgi įsižeidė, nes jiems tai pasakė, bet mes šioje situacijoje turime penkiametį ir trisdešimtmetį. Tai, kuris iš mūsų turėtų būti labiau suaugęs, subrendęs ir daugiau matęs patirties? Todėl reiktų suprasti, kad suaugę esame mes.
Dar tėvai ar kiti suaugę mėgsta sakyti „ko čia pyksti, nepyk“. Paprastas pavyzdys: jūs grįžtate įširdę namo, kažkas nepasisekė, negera, ir jums kažkas sako „baik pykti“. Tiesiog paimat ir nebepykstat, ar ne? Čia ir yra toks suvokimo momentas, kai tu supranti, kad negali akimirksniu pakeisti žmogaus būsenos.
– Kaip pradėti, kai nesinori pradėti? Kaip mes galėtume vaikui padėti pradėti?
– Tiesiog daryti. Jei aš žinau, kad man tai yra reikalinga, stengiuosi racionaliai sau pasakyti, kad kuo greičiau padarysiu, tuo vėliau bus lengviau, nes vis tiek reiks padaryti. Pamenu, kai universitete reikėjo rašyti rašto darbus, tai tiesiog atsisėsdavau ir pradėdavau rašyti bet ką, o paskui pačios mintys pradeda eiti iš paskos.
Su vaikais yra truputėlį sudėtingiau. Visų pirma, reikia su vaikais pagalvoti, kodėl jis nenori, nes tam gali būti daug priežasčių, gali būti fiziologiniai dalykai, gali būti emociniai, kompetenciniai. Jam gali būti per sunku, bet jis nenori to sakyti ir nusprendžia nedaryti. Gali būti ir taip, kad yra nenusiteikęs ir nenori priimti iššūkių. Atmetus tuos fiziologinius dalykus ir kad vaikas tam nepasiruošęs, šioje vietoje aš pabūčiau ta riba, kuri padeda vaikui užbrėžti, kad mes turime tai dabar padaryti. Tėvai tokiose protingose vietose turėtų būti tam tikros sienos, nes vaikas mokosi savikontrolės per suaugusiuosius. Jeigu aš jaunam, kad ir paaugliui sakysiu, kad pats privalo padaryti, susiorganizuoti, jam gali būti per daug sunku. Aš gal padėčiau susiplanuoti ir tada sakyčiau, kad vis tiek reikia viską atlikti. Po to darysime kažką, kas tau malonu, o iki tol tiesiog pasėdim ir palaukiam.
– Kas tau padeda nepasiduoti?
– Mano prigimtis tokia, kad nuo vaikystės turiu tvirtą charakterį. Todėl, manau, kad turiu tas savybes, kurios atneša karingumo, kovingumo tinkamose vietose. Gal aš labiau mokiausi to lankstumo gyvenime, kada reikia nepasiduoti, bet galbūt kartais reikia sakyti, kad kažkas nepavyksta ir gal tikrai nereikia to daryti.
– O jei vaikas pasiduoda, kaip mes jam galime padėti nepasiduoti?
– Aš sakyčiau, kad svarbesni veiksmai yra ne čia ir dabar, o ką mes darom fone. Todėl šioje vietoje vėl svarbu, ką vaikas mato, kaip mes elgiamės, kai mums būna sunku. Taip pat reikia pastebėti, kaip mes reaguojam į vaiko nesėkmę, ar jo nežeminam, nekvailinam. Dar reikia nuolat kalbėti, kad yra normalu klysti, visi klysta, nes dažniausiai metimas vyksta dėl to. Taip pat reikia duoti įgūdžius, ką tu gali daryti, kai tu supyksti, susinervini, kai nusvyra rankos. Priminti vaikui jo stipriąsias puses ir parodyti, kad tikrai juo tikima, o kai badoma, tai ir pavyks.
Laidas „Boso valanda su S. Jovaišu“, videoseminarus, Sauliaus Jovaišo rekomenduojamus skaitinius ir verslo konsultantų įžvalgas galite stebėti socialiniuose tinkluose Facebook, Linkedin, o taip pat laidų įrašus Youtube ir Spotify „Boso valandos“ kanaluose.
