Apie telekomunikacijų darbo užkulisius, gyvo bendravimo svarbą ir darbo dieną, kuri daugeliui gali atrodyti kaip svajonė, pranešime žiniasklaidai pasakoja Belgijoje įsikūrusios telekomunikacijų bendrovės komercijos ir marketingo direktorius.
– Liudvikai, ne kartą tiek spaudoje, tiek savo daugiatūkstantinei feisbuko sekėjų auditorijai akcentavai, kad įdomus ir gerai apmokamas darbas yra privilegija. Papasakok, kaip atrodo tavo paties įprasta darbo diena?
– Mano darbo diena būna dvejopa – dvi dienas per savaitę darbą pradedu su pižama ant sofos namie, kitas tris – šeštą valandą ryto kokiame nors pasaulio oro uoste. Esu telekomunikacijų kompanijos komercijos ir marketingo direktorius, mano klientai bei kompanijos biurai yra visame pasaulyje – nuo Belgijos iki Kenijos ir Filipinų. Mano darbas – skraidyti pas klientus ir juos konsultuoti arba dirbti su savo pavaldiniais Belgijoje, Italijoje ir Bulgarijoje.
– Daugeliui nuotolinis darbas yra siekiamybė. Kaip manai, ar vis dar svarbu, iš kur žmonės dirba: ofiso ar Tailando salų?
– Dažnai dirbu kokiame nors ofise, tik kaskart vis kito kliento. Kartais dirbu ir iš namų, bet manau, kad labai svarbu gyvai matytis su žmonėmis, klientais ir partneriais – ne viską gali padaryti per „Skype“. Todėl per metus keliaudamas praleidžiu 150-170 dienų.
– Tavo darbe – išties nemažai susitikimų. Kuriems jų teiki pirmenybę – „gyviems“ ar virtualiems?
– Labai tikiu gyvu bendravimu, todėl mano komunikacijos priemonių prioritetai tokie: pirma – lėktuvo bilietas, antra – skambutis ir tik tada laiškas ar žinutė.
– Ar naudojiesi vienu telefonu, ar turi atskirą, asmeninį? Apskritai, ar esi priklausomas nuo ekranų?
– Neturiu dviejų atskirų telefonų darbui ir laisvalaikiui, nes neturiu atskirų gyvenimų. Telefonas man yra tiesiog kita kompiuterio forma – jį naudoju visiškai taip pat, kaip nešiojama kompiuterį – ir elektroniniam paštui, ir vidinei komunikacijai per „Slack“, ir „Cisco Webex“ konferencijoms, ir dokumentams, ir kaip nešiojamą interneto prieigos stotelę, ir knygą, žurnalą, vaikų priežiūros priemonę.
Telefonu nesinaudoju tik giliai įmigęs, o jei nemiegu, notifikacijas girdžiu visuomet ir kreipiu į jas dėmesį. Tai nėra priklausomybė nuo telefono – tai priklausomybė nuo aplink vykstančio aktyvaus, 24/7 gyvenimo.
Vienas svarbiausių kriterijų, į kurį kreipiu dėmesį rinkdamasis telefoną, yra jo patikimumas. Patikimumas man – programinės įrangos stabilumas ir suderinamumas – netoleruoju jokių trūkčiojimų, sulėtėjimų, greitai išsikraunančių akumuliatorių. Vos tik taip atsitinka, iškart keičiu ir telefoną, ir netgi jo gamintoją. Telefonas man yra pinigų gamybos mašina ir pagrindinė darbo priemonė – ji privalo veikti tobulai.
„Huawei“ telefonus pastebėjau mobiliojo ryšio pasauliniame kongrese Barselonoje dar 2016 metais, ir iš karto jį išbandęs mečiau „iPhone“, kuris jau tuomet buvo pradėjęs virsti į rūžavą žaislą paaugliams su prastu akumuliatoriumi.
– Kas tavo darbe pačiam įdomiausia, o ko negali pakęsti?
– Man labiausiai patinka galimybė dirbti skirtingose šalyse ir kultūrose bei itin greitas jų pasikeitimas – tą pačią savaitę pabūti ir Afrikoje, ir Azijoje yra tiesiog nuostabu. Labiausiai nekenčiu, kai reikia kelias dienas iš eilės sėdėti savo ofise ir tuo pačiu metu eiti į darbą.
– Ar darbe patiri daug streso? Ar turi išskirtinių būdų, kaip jį įveikti?
– Streso darbe tikrai netrūksta, bet jokių specialių streso valdymo įrankių neturiu – stresas yra gerai, palaiko proto aštrumą. Manau, kad jei nepatiri streso, esi tinginys.
– Feisbuke tave seka daugiau kaip 26 tūkst. internautų. Ar daug laiko per dieną praleidi socialiniuose tinkluose? Ar lieka laiko hobiams?
– Mano hobis yra rašymas ir publicistika, bet skaitau dar daugiau nei rašau. Žmonėms atrodo, kad daug laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, bet iš tiesų laiko juose praleidžiu nedaug: aš ten tik rašau, bet retai ką nors skaitau ar komentuoju – peržvelgiu tik pagrindinių politikų, analitikų, žurnalistų, verslininkų ar šiaip įdomių žmonių tekstus. Instagrame turiu beveik 8 tūkst. sekėjų, bet nelabai ten esu net buvęs.
– Kada baigi darbo dieną? Ar atsakai į vidurnaktį ar savaitgalį gautą darbinį elektroninį laišką?
– Dirbu 24 valandas per parą, bet tiek pat laiko ir gyvenu asmeninį gyvenimą. Antradienio rytą galiu ramiai vaikščioti drabužių parduotuvėje, o 11 valandą vakare aktyviai dirbti telefonu. Fiksuotų darbo valandų laikai praėjo: dirbi tada, kai reikia, bet gali nedirbti tada, kai nenori.