„Volvo Ocean Race“ varžybos – ilgiausias ir sudėtingiausias profesionalaus sporto renginys visame pasaulyje, dar vadinamas vandenynų Dakaru, vertinamas taip pat kaip ir prestižinės Olimpinės žaidynės ir Amerikos taurė. Iš viso devynis etapus turinčios regatos maršrutas driekiasi beveik 40 tūkst. jūrmylių (72 tūkst. km).
Buriavimo jachtų regata pripažįstama viena sudėtingiausių ir daugiausiai ištvermės reikalaujančių sporto įvykių, mat komandos aplink pasaulį plaukia ekstremaliausiomis sąlygomis tose vietose, kur kiti laivai neplaukia. Maža to, prisideda ir sudėtingos oro sąlygos: audros, didžiulės bangos, nuskandinusios ne vieną laivą ir pasiglemžusios sportininkų gyvybes.
Šios lenktynės rengiamos kas trejus metus. 2014-2015 metų regatoje olandų „Team Brunel“ iškovojo sidabrą, o komandoje dalyvavo ir pirmasis lietuvis Rokas Milevičius. Kad komanda pasiektų geriausių rezultatų, o įgulos nariai išlaikytų ryžtą ir bendradarbiavimą, pusę metų, o vėliau ir varžybų metu, juos treniravo profesionali psichologė, komandos trenerė Anje-Marijcke van Boxtel. Ji su komanda dirbo kasdien, padėdama tarpusavyje bendrauti ir tobulėti: vedė diskusijas, seminarus, kur ieškojo problemų sprendimo.
Tiesa, pačių varžybų metu trenerė neplaukia kartu visa komanda, mat tam reikia būti itin atletiškam. Taigi moteris 2014-2015 m. per visus devynis mėnesius trukusias varžybas skraidė aplink pasaulį ir su komanda susitikdavo vis skirtinguose taškuose: Oklande, Kinijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir t. t. Iš viso 11 stotelių, kuriose su komanda ji praleisdavo po kelias savaites.
Anot jos, buriavimas ir Volvo lenktynės – puiki metafora, pritaikoma ir šiandieniniame versle, mat moteris yra ir organizacinės psichologijos atstovė, įmonių vadovų koučerė.
„Šiandieniniame versle viskas keičiasi itin greitai: klientų poreikiai, technologinis progresas, skaitmenizacija bei globalizacija – dėl to kompanijos privalo prisitaikyti, išlikti judrios ir nuolatos besikeičiančios. Iš verslo lyderių ir komandų visa tai reikalauja itin daug, kaip ir buriuotojų laive per Volvo varžybas aplink pasaulį, – nenuspėjamos oro sąlygos, kurios keičiasi beveik kas valandą, tad reikia mokėti prie jų prisitaikyti ir nuolat mokytis. Štai kodėl ši metafora lyderiams ir organizacijų darbuotojams – geniali“, – aiškina psichologė.
Skirtumai tarp komandos narių ją stiprina
Aplink pasaulį sportininkai varžosi komandomis devynis mėnesius. Komandas sudaro devyni žmonės, tarp kurių yra ir merginų. Kaip pasakoja Anje-Marijcke, tai yra visiška naujiena nuo praeitų 2017-2018 m. lenktynių, mat iki tol lenktynėse dalyvaudavo tik vyrai.
„Jie visi turi būti puikūs savo pozicijose ir darbuose, už kuriuos yra atsakingi. Svarbiausia čia – bendradarbiavimas. Tai dar viena priežastis, kodėl ši metafora tinka ir versle. Puikus futbolo žaidėjas negali įmušti įvarčio, jei jo pozicija – aikštės gale. Kai esi buriuotojas, rezultatai visiškai priklauso nuo kiekvieno komandos nario, nes bendradarbiavimas leidžia veikti kaip komandai“, – įsitikinusi ji.
Anot trenerės, skirtumai tarp buriuotojų komandos narių – žymiai didesni nei versle: ne tik lytis, tautybė, bet ir patirtis. Kai kurie komandos nariai turi sukaupę itin didelę patirtį Volvo lenktynėse: vyriausiam komandos nariui – kapitonui – 54-eri, o jauniausiam vaikinui – tik 24-eri. Anot jos, suburti komandą, kai egzistuoja tokie skirtumai, – nelengva užduotis.
„Kai mūsų komanda išsiruošė į varžybas, lygiai taip pat kaip verslo lyderiai pradeda vadovauti kompanijoms, matėme labai aiškų skirtumą tarp lyderio-kapitono ir visos buriuotojų komandos. Du žmonės – kapitonas ir šturmanas – nusprendžia beveik viską, tai yra labai aiški hierarchinė lyderystė, kuri yra jau pasenusi. Visgi tuo metu komandos nariams toks vadovavimo būdas buvo priimtinas, nes vienas asmuo prisiima visą atsakomybę už aštuonių žmonių gyvybes“, – pažymi profesionalė.
Taigi trenerė užtruko, padėdama abiem pusėms pakeisti ir auginti jų asmenines lyderių savybes ir priversdama kapitoną lyderyste dalintis su kitais. „Sėkmė ir lyderystė neveikia tik vieno ar dviejų žmonių rankose. Visa komanda turi nuspręsti, kas jiems svarbu ir kokią strategiją rinktis. Versle lygiai taip pat – inovatyvius genialius sprendimus reikia priimti prie stalo, mat nieko naujo nepasieksi, jei klausysi tik vadovų“, – įsitikinusi verslo koučerė.
Visa tai, pasak trenerės, buvo gana sudėtinga pasiekti, nes komanda turėjo itin mažai laiko pasiruošimui. Jei 2014-2015 m. lenktynėms trenerė su komanda ruošėsi pusę metų, tai praeitoms varžyboms dėl finansavimo ji turėjo tik šešias dienas, per kurias susipažino su komanda.
„Jie visi buvo labai skirtingi, nebuvo pratę kalbėtis apie ką nors kitą nei buriavimą ir lenktynes. Prireikė daug pastangų panerti į gylį ir leisti jiems bendrauti ir kalbėtis. Visa tai reikėjo atlikti skubiai, nes pirmose varžybose mes turėjome pakankamai laiko pažinti vienas kitą, įgauti pasitikėjimą manimi, o paskutinėse lenktynėse mes visai jo neturėjome“, – prisimena ji.
Per šešias susipažinimo dienas, o vėliau ir kiekvienoje stotelėje skirtinguose pasaulio taškuose, kur ji su komanda susitikdavo vos penkioms dienoms, kai šie ilsėdavosi, Anje-Marijcke gilinosi į kiekvieno komandos nario asmenines vertybes ir siekė jų tarpusavio bendradarbiavimo. Visgi daugiausiai laiko ji praleido su kapitonu, kurio veiksmai esą itin veikia visą komandą.
„Galiu su komanda daug dirbti, tačiau niekas neveiks, jei lyderis netaikys taisyklių sau. Taigi pirmiausia dirbau su lyderiu, tuomet su visais komandos nariais atskirai. Yra trys skirtingi treniravimo būdai: darbas su lyderiu, su kiekvienu komandos nariu ir su visa komanda kartu. Komanda yra atskiras subjektas, kuris reikalauja skirtingų priemonių, siekiant ją auginti“, – aiškina trenerė.
Skirtingi vidiniai išgyvenimai palaužia komandą
Pirmiausia, kaip pasakoja Anje-Marijcke, komandos nariai ant denio susiduria su baime. Paskutinėse Volvo lenktynėse viena komanda turėjo sunkiausią etapą – tragišką netektį. Plaukiant iš Oklando į Braziliją, oras buvo siaubingas: vieno laivo stiebas sulūžo, o kitas laivas prarado komandos narį, kurio taip niekada ir neberado.
„Kai darosi sunku, jie meldžiasi. Profesionalūs sportininkai prie to įpratę. Tačiau visad yra naujokų – jaunų narių, kaip pavyzdžiui, Rokas, kuris niekad dar nebuvo buvęs tokioje ilgoje kelionėje per vandenyną. Taigi mano užduotis – padėti žmonės suvaldyti baimę“, – akcentuoja psichologė.
Kita patiriama emocija, pasak jos, – nusivylimas. Kaip pasakoja Anje-Marijcke, komandos nariai turėjo išmokti dirbti ir būti kartu nuolatos, mat kartais tai tekdavo daryti net 26 dienas iš eilės. Vandenynas ir gyvenimas ant 22 kv. m. paviršiaus – viskas, ką jie matydavo. Vadinasi, nebelikdavo jokio privatumo, nebūdavo laiko ir vietos pabūti vienam.
„Kai nebegali būti su kitais nariais, viskas per daug įgrisę, o kartais labai pasiilgsti savo šeimos, vaikino ar merginos, atsiranda nusivylimas“, – tikina ji.
Anot trenerės, nusivylimas dažnai pasitaikydavo ir tuomet, kai komandos nariai sužinodavo savo prastus rezultatus ir įtikindavo save, kad nepakankamai gerai atlieka savo darbą, mat kas šešias valandas sportininkai galėdavo sužinoti, kaip gerai jiems sekasi, palyginti su kitomis komandomis.
Psichologė prisimena praeitų varžybų didžiausius potyrius: „Dėl to, kad nebuvo pakankamai treniravęsi ir gerai susipažinę, o skirtumai tarp narių buvo itin dideli, jie tarpusavyje nebendravo, pirmoje lenktynių dalyje jie pasirodė siaubingai. Atvykę į Oklandą – tarpinę stotelę – jie liko paskutiniai: nusivylę, praradę viltį ir pasimetę. Žmonės tokiais atvejais paprastai pradeda gėdyti ir kaltinti kitus, jie yra emociškai pervargę, pikti, tad pradeda vieni kitų vengti. Tai ir pakišo koją jų rezultatams. Visgi pati sunkiausia akimirka yra puikus momentas, kada galima juos priversti veikti, išstumti iš komforto zonos. Aš juos išmokiau bendrauti ir kalbėti apie tai, kaip jie dirba kartu.“
Būtent šiuo momentu – po treniruočių Oklande – komandos viduje įvyko lūžis – antroje lenktynių dalyje jie įsiveržė į priekį. Štai kodėl šiose varžybose, anot Anje-Marijcke, „Team Brunel“ beveik visų tapo mėgstamiausia komanda. „Nei viena kita komanda niekad nebuvo to pasiekusi: kai iš paskutinių vietų staiga pakyla į pirmas. Tai pavyko vien todėl, kad jie sugebėjo būti atviri – kalbėti apie konfliktus, nesutarimus, bendrauti“, – įsitikinusi ji.
Lietuvis Rokas – puikus pasirinkimas
Anje-Marijcke puikiai prisimena lietuvį buriuotoją Roką Milevičių, kuris su „Team Brunel“ dalyvavo 2014-2015 m. Volvo varžybose. Anuomet dar prieš tapdamas komandos nariu Rokas viename interviu nuogąstavo dėl galimybės pereiti atranką: „Apklausa ir fizinis testas man sekėsi puikiai, tačiau neramino vienas dalykas: kam olandams imti mane, kai toje pačioje atrankoje buvo ir pasaulio čempionų, ir olimpinių žaidynių prizininkų, ir apskritai aukštesnio lygio buriuotojų.“
Iš tiesų, kaip pasakoja Anje-Marijcke, atranka buvo ilga ir sudėtinga: iš 500 vyrų pateko tik penki. Profesionalai vertino tris aspektus: kapitonas vertino patirtį ir buriavimo įgūdžius, gydytojas – fizinį pasirengimą, o psichologė Anje-Marijcke – protinį pasiruošimą. Tais metais lenktynėse buvo privaloma komandose turėti du jaunesnius nei 30 metų vaikinus. Sėkmė nusišypsojo belgui ir lietuviui Rokui, kuris tuo metu buvo vos 23-ejų.
„Kapitonas pasirinko Roką, nes palyginti su jo bendraamžiais, jis turėjo gerus buriavimo įgūdžius arba potencialą juos ugdyti. Gydytojai sakė, kad jis turi tobulą fizinį pasirengimą, o aš mačiau, kad jo protinis pasiruošimas irgi labai geras, nes vaikinas linkęs bendradarbiauti, turi daug ambicijų, bet neturi daug ego“, – pripažįsta trenerė.
Anot psichologės, geriausias Roko bruožas – tai, kad jis visai nebuvo vandenyno buriuotojas, nes niekas paprastai tokio amžiaus ir nebūna. Tačiau vaikinas buvo itin gabus mokytis ir bendradarbiauti. „Rokas buvo pasiruošęs tobulėti sporte, jam labai patiko padėti kitiems, jį domino lyderystė. Buvo malonu su juo dirbti ir matyti, kaip jis auga ir kaip prisideda prie komandos vystymosi“, – prisimena ji.
Ką lenktynės turi bendro su biuro gyvenimu?
Anot Anje-Marijcke, visas pamokas, kurias išmokė komandos narius ant vandens, galima pritaikyti ir versle:
„Kasdien susiduriama su iššūkiais ir ne visada iš anksto pavyksta juos įvertinti ir nuspėti. Taigi bendras dalykas, apimantis tiek sportą, tiek verslą, – turi būti judrus ir nuolat mokytis, kai pasaulis nesustoja keistis, nes kitu atveju būsi paskutinis. Šiandien biure viskas sukasi ne aplink lyderį ir darbuotojus, o aplink bendradarbiavimą ir komandą. Nebelieka hierarchijos, kuri buvo įprasta anksčiau.
Todėl tarp komandos narių reikia dalintis lyderyste ir būti inovatyviems. Jei neturi misijos, svajonės ar ambicijos, kuria galima dalintis, niekad nepavyks bendradarbiauti ir dirbti kartu. Bus galima dirbti tik šalia vienas kito, bet tikrai ne kartu. Buriavimo komanda visada turi bendrą misiją – laimėti lenktynes, bet versle žmonės beveik niekada nesidalina svajonėmis ir tikslais.“
Anje-Marijcke van Boxtel atvyksta ir į Lietuvą, Master Class HR konferenciją, kur vasario 28 dieną skaitys pranešimą, kaip burti ir motyvuoti komandos narius, kurie gebėtų vieningai siekti pergalių ir kasdien vis didesnių tikslų. Šioje konferencijoje ją pristato „Lietuvos draudimas“.
„Anje-Marijcke darbo su komanda patirtis įkvepia versle siekti rezultatų, pasitelkiant tuos pačius komandos formavimo principus, kaip ir sporte. Labai svarbu bendram tikslui suburti, įkvėpti ir motyvuoti darbuotojų komandą, o kiekvienas geras vadovas privalo būti ir geras psichologas. Tai, kaip su komanda dirba Anje-Marijcke, moko, jog darbuotojų motyvacijai ypatingai svarbu gera savijauta ir saugumas“, – įsitikinęs Simonas Lisauskas, „Lietuvos draudimo“ verslo klientų departamento direktorius.
