Kai kurios iš šių moterų aktyviai kišosi į politiką ir buvo nekenčiamos savo tautos ne ką mažiau, negu jų vyrai. Kitos iš jų kentėjo ir bandė nusižudyti, negalėdamos pakelti toko gyvenimo. Tačiau vienaip ar kitaip, visos šios moterys paliko savo pėdsaką istorijoje.
Carmen Polo (Ispanijos diktatoriaus Francisco Franco žmona)
Francisco Franco pateko į istoriją kaip bekompromisis ir griežtas valdovas, paskutinis Vakarų Europos diktatorius ir artimas Adolfo Hitlerio bei Benito Mussolini draugas. Tačiau su būsima žmona jis susipažino gerokai anksčiau nei tapo viena svarbiausių XX amžiaus vidurio politinių figūrų – 1917 metais. Tuomet jis turėjo majoro laipsnį ir tarnavo Ispanijos Ovjedo mieste. Vietos elitas, kuriam priklausė ir Carmen Polo, sutiko jį itin šaltai ir už akių pašaipiai vadino El Comandantino (liet. Majorėlis).
Tačiau F. Franco jau tuomet tikėjo, kad nėra tokio tikslo, kurio jis negalėtų pasiekti. Pasiryžęs paversti Carmen savo žmona, jis nuosekliai ir atkakliai siekė jos dėmesio, palikdamas romantiškus raštelius bendrų draugų kepurėse ir jos drabužių kišenėse. Merginos šeima kategoriškai nepritarė vedyboms su F. Franco: jos tėvas buvo įsitikinęs, kad vargšas majoras, vesdamas Carmen, tenori praturtėti. Tačiau iš tikrųjų jį buvo užvaldę išskirtinai romantiški jausmai. Ir Karmen neatsilaikė. 1923 metais jie susituokė.
Tačiau prabėgus keleriems metams po vestuvių, romantikos neliko nė pėdsako. Nuo to karto jų santykius būtų galima apibūdinti kaip partnerystę, naudingą abiem pusėms: F. Franco buvo pernelyg užsiėmęs karine (o vėliau ir politine) karjera, kad ką nors keistų asmeniniame gyvenime. Kita vertus, Carmen pajuto savyje „pilkojo kardinolo“ bruožus ir pradėjo tenkinti savo ambicijas, aktyviai kišdamasi į vyro reikalus. Ji sudarinėjo jo darbo grafikus, traukė į vyriausybę savo favoritus, kartu atsikratydama tų ministrų, kurie nekėlė jai simpatijų.
Carmen reiškėsi ir įstatymų leidybos srityje ir prisidėjo prie to, kad ir taip sunkus Ispanijos moterų gyvenimas taptų tiesiog nepakeliamas. Ji reikalavo, kad ispanėms būtų uždrausta palikti šeimą. Be to, moterys neteko galimybės imti paskolas (be tėvo ar vyro parašo), tapti universiteto profesorėmis ir net liudyti teisme. Nereikia nė sakyti, kad po tokių žingsnių ispanės pradėjo nekęsti diktatoriaus žmonos.
Tačiau sau pačiai Carmen netaikė jokių apribojimų. Ji garsėjo silpnybe išskirtiniams galvos apdangalams, retiems antikvariniams dirbiniams ir papuošalams iš perlų. Ispanai juokaudavo, kad pabudusi Carmen pirmiausia užsidėdavo ant kaklo keletą perlų vėrinių ir tik po to imdavosi kitų reikalų. Dėl to ji buvo pelniusi pravardę Dona Collares (liet. Ponia Vėrinys). Net kai 1975 metais mirė jos vyras, jos aistra papuošalams nenuslopo: Carmen rengdavosi juodais drabužiais, ant kurių visuomet puikuodavosi trys perlų vėrinių eilės.
Eva Braun (Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio žmona)
Nepaisant to, kad fiureris uoliai stengėsi skleisti visuomenei vyro, „susituokusio su savo šalimi“, įvaizdį, jo gyvenime buvo mylima moteris, apie kurios egzistavimą dauguma jo amžininkų net nenutuokė. Su Eva Braun jis susipažino 1929 metais vienoje fotografijos ateljė, kurioje ji dirbo. Būsimasis fiureris iš karto įvertino puikius jaunos merginos išorinius duomenis ir nusprendė susipažinti su ja artimiau.
Įdomu tai, kad nors A. Hitleris buvo užsispyręs, ryžtingas ir nepakantus bet kokiai kritikai, su moterimis jis bendraudavo kaip tikras džentelmenas. Vėliau visos Reicho kanceliarijos darbuotojos žavėjosi „riteriškomis fiurerio manieromis“ ir buvo pasiryžusios „prisiekti jam amžiną ištikimybę“ (netekėti už kitų vyrų, bet ir nepretenduoti į kūnišką diktatoriaus meilę).
Bandydamas užkariauti Evos širdį, A. Hitleris neišdavė savo džentelmeniško stiliaus: apipildavo ją komplimentais, dovanodavo gėles ir kitus malonius niekučius, kviesdavosi į operą. Ir mergina tiesiogine prasme išsilydė: ji tiesiog kvėpavo A. Hitleriu, atsidavusi svajonėms apie jųdviejų bendrą gyvenimą. Ir tai atnešė siaubingą nusivylimą, kai ji sužinojo, kad nebuvo vienintelė moteris A. Hitlerio gyvenime. Paaiškėjo, kad mergindamas Evą, jis tuo pat metu dalijosi lova su kitomis slaptomis meilužėmis. Eva negalėjo su tuo susitaikyti ir bandė nusižudyti (tačiau likimas tą akimirką jai buvo gailestingas ir ji išgyveno). Kai A. Hitleris sužinojo, kad iš meilės jam Eva ryžosi žengti tokį beviltišką žingsnį, jo jausmai merginai pasikeitė. Jis pradėjo kur kas aktyviau ja rūpintis ir netgi įteikė jai ypatingą dovaną – rinkinuką iš rožinio turmalino, kuris laikomas prieraišumo simboliu.
A.Hitleris tikrąja prasme apipylė mylimąją dovanomis: dovanojo jai butus, drabužių, papuošalų, antikvarinių daiktų ir net savo tapytų paveikslų. Tačiau jų pasimatymai vis tiek vykdavo itin slapčia. Tik 1939 metais Evai buvo leista persikelti į jo butą Reicho kanceliarijoje, kuris buvo įkurtas šalia fiurerio bibliotekos. Tačiau patekti į A. Hitlerio miegamąjį ji galėjo tik pro galines duris, kai aplinkui nieko nebūdavo. Toks slaptumas slėgė Evą, kuri giliai širdyje svajojo tapti oficialia politiko žmona. „Jis mylėdavo mane tik tuomet, kai tai jam būdavo patogu“, – rašė ji savo dienoraštyje.
Politika jos visiškai nedomino, todėl kai A. Hitleris tvarkydavo savo reikalus, ji atvirai nuobodžiaudavo, leisdama vakarus draugių kompanijoje arba skaitydama Oscaro Wilde`o knygas. Tačiau ji labai stengdavosi sužavėti savo mylimąjį – prieš susitikimus su juo visuomet pasidarydavo dailią šukuoseną ir per vieną dieną šešis ar septynis kartus galėdavo pakeisti savo apdarus.
Fiurerio akivaizdoje ji nerūkydavo (A. Hitleris negalėjo pakęsti rūkančių moterų) ir nelikdavo viena su kitais vyrais (A. Hitleris kategoriškai drausdavo tai daryti). Tačiau visos jos pastangos ištekėti už mylimojo nuėjo perniek. A. Hitleris Evą vedė tik tuomet, kai prie jų slėptuvės jau artėjo Raudonoji armija. Tačiau vos po 40 valandų jie abu nusižudė, kad nepatektų į priešo nelaisvę.
Rachele Mussolini (Italijos diktatoriaus Benito Mussolini žmona)
Italų fašistų lyderis – kitaip nei jo kolega vokietis – buvo diktatorius ne tik gyvenime, bet ir lovoje. Amžininkų liudijimu, su moterimis jis elgėsi siaubingai. Dar paauglystėje jis atrado visus vietinio viešnamio džiaugsmus ir nuo tada jo seksualinės fantazijos buvo susijusios su laisvo elgesio merginomis. Todėl net ir suaugęs B. Mussolini iš savo moterų reikalaudavo besąlygiško paklusnumo ir padlaižūniško garbinimo, visiškai nekreipdamas dėmesio į savo daugybės meilužių jausmus. Kasdien į jo kabinetą ateidavo dešimtys laiškų nuo gerbėjų moterų, svajojančių praleisti su juo naktį. Ir B. Mussolini asmeniškai pasirinkdavo, kam suteikti tokią garbę. Tokie pasimatymai su moterimis (kartais ir ištekėjusiomis) vykdavo už uždarų jo kabineto durų ir niekada neturėdavo tęsinio.
Būtent su tokiais seksualiniais vyro nuotykiais teko taikstytis antrajai jo žmonai Rachelei Guidi, su kuria jis susilaukė penkių vaikų (pirmoji diktatoriaus santuoka su Ida Dalser truko vos metus). Jie susituokė 1915 metais ir kartu pragyveno 30 metų – iki diktatoriaus mirties.
Rachele buvo kilusi iš valstiečių šeimos, todėl B. Mussolini nelaikė jos potencialia politikos patarėja ir troško tik tiek, kad ji taptų „patikimu užnugariu“ – pavyzdinga žmona ir namų šeimininke. Ir Rachele daugelį metų puikiai atliko šį vaidmenį. Diktatoriaus meilužės nuolat keisdavosi, tačiau namuose jo visada laukdavo atsidavusi žmona. „Vienintelė svarbi moteris B. Mussolini gyvenime esu aš“, – nuolat kartojo Rachele.
Tačiau viskas pasikeitė, kai diktatorius susitiko Clarą Petacci. Ši jauna italų aristokratė dievino B. Mussolini ir nuo 14 metų rašė jam laiškus su meilės prisipažinimais. Jis atkreipė į ją dėmesį, kai į vieną iš savo aistringų laiškų Clara įdėjo savo nuotrauką. Jaunos merginos grožis sužavėjo diktatorių iki širdies gelmių ir jis pavertė ją savo nuolatine meiluže. Toks užsitęsęs nesantuokinis ryšys su viena ir ta pačia moterimi buvo neįprastas, todėl jo žmona Rachele sunerimo. Ji suprato, kad turės kovoti už savo vyrą.
„Neįmanoma nepastebėti, kokia stipri psichologinė įtampa buvo apėmusi šią moterį [Rachele]“, – rašė vienas Vokietijos ambasados Romoje darbuotojas. – Smulki provincialė, nuvargusi, liūdna ir pirma laiko pasenusi“. Clara, priešingai, žydėte žydėjo – energinga ir drąsi, ji suprato, kokią įtaką daro senstančiam diktatoriui, ir tuo naudojosi.
1945 metų balandį Rachele paskutinį kartą pamatė savo vyrą. Po to B. Mussolini kartu su savo meiluže pabėgo į Šveicariją, kur po dviejų savaičių juos sučiupo italų partizanai ir grąžino į tėvynę.
Jie abu be ceremonijų buvo sušaudyti, o negyvi jų kūnai žemyn galvomis buvo pakabinti senoje Milano degalinėje. Rachele savo vyrą pergyveno 34 metais – rūpinosi jo paveldo išsaugojimu, augino vaikus ir buvo atidariusi restoraną.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (5)