Atsakiau: asmeninės atsakomybės už viską.
Pasauliui yra visiškai nesvarbu, kiek gerai tu išmokai vartytis ir teisintis mokykloje prieš mokytojus ir prieš savo tėvus, kaip tu nepadarei to, antro ir trečio, nes ne tavo kaltė, nuo tavęs nepriklausė ir tu nieko negalėjai padaryti. „Ne mano kaltė“ – už šitą frazę reikia bausti, pasakei taip ir savaitei negauni televizoriaus, kompo ir telefono.
Gyvenime, viskas yra tavo kaltė ir tavo atsakomybė, kas tik tau atsitinka, ir juo labiau – VISKAS YRA TAVO PROBLEMA ir niekieno daugiau.
Net jei tu eini per perėją nežiūrėdamas ir spoksodamas į savo mobilų ir mašina važiuoja ir tave numuša ne pagal taisykles, o turėjo sustoti, tai yra tavo kaltė ir tavo problema. Supranti? TU TURĖJAI žiūrėti ir kreipti dėmesį, nes čia tavo gyvenimas.
Tu, tiktai tu, atsakai už savo išsilavinimą, darbą, stresą, sveikatą, laisvą laiką, pajamas, būstą, keliones, gyvenimo draugę ar draugą, kurį gausi, išsilavinimą, kalbų mokėjimą – už viską. Tik tu atsakai už tai, ir tai yra tik tavo problema, ir niekieno daugiau. Tavo laimė yra tavo paties reikalas.
Visiems kitiems, iš esmės, yra nesvarbu, nebent gal jeigu tu voliosies gatvėje alkanas ir mirštantis ir tau iš ausų lįs kirmėlės, tai gal tavęs kas nors pagailės, gal kur nors tave nupraus ir duos vaistų ir net priglaus prieglaudoje, bet tai bus ir tiek. Čia tik apie išgyvenimą. Tavo laimės tikrai tau niekas kitas neužtikrins, net jei norėtų.
Šito išmokyčiau, kartodamas tiek, kiek reikėtų, kad nebūtų tokių straipsnių, kaip šiandien DELFI, kur kažkoks neįvardintas sutrauka dejavo, kad darbas supermarkete buvo „kaip lageryje“, nes, pasirodo, reikia dirbti pagal taisykles, negalima lialiakinti darbe su atėjusiais draugais ir giminaičiais, privaloma laikytis reikalavimų, kuriuos kontroliuoja, o Dieve, slaptieji pirkėjai. Ir, pasirodo, keli atlėpausiai gali nubraukti premijas visam kolektyvui, nes tokia sistema. Ir labai daug streso, nes reikia dirbti greitai.
Kitur moka daugiau, bet ten išvis „persidirba“, nes darbe, kaip teisingai pastebėjo Fausta savo poste apie tą straipsnį, turbūt reikėtų persiilsėti.
Ir, tik pagalvokite, jei dirbi kasoje, ir „atsiranda“ trūkumas, jį reikia kompensuoti darbuotojui. Dieve šventas, tik pagalvokite, materialinės atsakomybės darbe reikia turėti materialinę atsakomybę. Tam nevykėliui, kurį blogai auklėjo tėvai, kažkas neišaiškino, kad trūkumas neatsitinka. Trūkumas kasoje būna arba jeigu tu vogi iš kasos, arba jeigu tu žioplas ir blogai atiduodi grąžą, arba neteisingai paimi iš pirkėjo pinigus. Kitaip trūkumo nebūna. Ir taip gyvenime yra absoliučiai su viskuo. Tavo laiptinė yra prispjaudyta ir purvina ne todėl, kad taip atsitiko, o todėl, kad žmonės šiukšlino ir niekas nevalė. Tai ne atsitikimas. Tai priežastis ir pasekmė. Trūkumas tavo kasoje, kurį tau išskaičiavo iš atlyginimo, yra tavo elgesio pasekmė.
Užaugo kvailių karta, kuriai viskas atsitinka ir kuri už nieką neatsako. Jai viskas gyvenime yra netyčiukas, kaip neplanuotas nėštumas. Kažkaip atsitiko, nesuprantu kaip. Aš galiu papasakot, kaip ten buvo, bet manau, kad niekam neįdomu. Jie net galvoja, kad jų blogas mokymasis mokykloje, o paskui netikusio universiteto pasirinkimas jiems atsitiko. „Taip gavosi“. Ne gavosi, tu moliūgo galva. Tu taip pasirinkai. Ir čia dabar yra tavo problema ir tavo atsakomybė.
Šitą labai sunku išaiškinti tam planktonui, kurio visi įgūdžiai yra atmazkės, apgaudinėjimai, laif-hackai, bakalaurinių pirkimai, čytinimai – jie taip ir gyvenime nori. O gyvenimas ne taip veikia. Jeigu nori čytinti, gali atsisėsti prie turgaus ir pabandyti antpirščiais apgaudinėti turgaus lankytojus ir pažiūrėt, kaip tau seksis. Bet jeigu tu nori, kad tau kažkas mokėtų algą, tai ten bus taisyklės, jų taisyklės, o ne tavo taisyklės ir ne tavo paniatkės. Ir jeigu tau nepatinka tokie darbdaviai, kokie yra, tai tu eik susikurk sau pats darbo vietą. Arba emigruok, ar ką. Bet čia tavo gyvenimas ir niekas tavim nesirūpins. Tu rūpinkis savim, ir ne tik šiandien, o iki gyvenimo pabaigos.
Šito masiškai nesuprasdavo žmonės Lietuvoje po nepriklausomybės. Visi neužsičiaupdami aiškino apie tai, kaip mus rūrino okupantai penkiasdešimt metų. Supranti, čia buvo prieš mūsų valią, ką mes dabar galime padaryti, mums taip atsitiko. Paskui daugelis suaugo. Bet dabar užaugo nauja išsisukinėtojų ir atmazintojų karta, ir jie pradeda iš pradžių.
Man čia kartais parašo feisbuke vienas žmogus, kuris nuolatos bando įrodyti, kaip Lietuvoje yra neteisinga ir blogai ir šiandien rašė: „kalbėjau su nekilnojamo turto ekspertu, sakė, kad susitaupytum uždirbant minimalu atlyginima ir auginant 2-3 vaikus buta vilniuje naujos statybos, reikia taupyti 57 metus.tarybiniais laikais 20 metu laukti eilėja“. Taip ir rašo „eilėja“ – jis neišmoko dar rašyti be klaidų, bet apie teisingumą ir ekonomiką jau aiškina.
Pasakiau, kad nereik dirbti už minimalkę. Išmok kažką ir uždirbk daugiau. Sako, o kodėl Skandinavijoje tai visi pataiko į viduriniąją klasę, o pas mus čia reik kažkokių dar ypatingų profesijų. Tai pasiūliau ir varyt į Skandinaviją, jei jam ten geriau. Manot, varys? Niekur jis nevarys, kam jis ten reikalingas.
Kol rašiau šitą tekstą, atėjo dar vienas DELFI pušas: „4 darbo dienų savaitę siūlo darbuotojams, kurių darbo sąlygos kupinos įtampos ir streso“. Atrodo, kad Dievas ir DELFI mato, apie ką aš rašau. Nes darbo sąlygos turbūt turi būti kaip spa, jos turi būti kupinos masažo aliejų ir švelnios muzikos. Ateini į darbą, įsimerki į baseiną, įkali kokteilį, kažkas švelniai išmasažuoja galvą. Tik tokiom sąlygom gali dirbti penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per dieną. Kitaip tai ne. Jeigu darbe iš esmės reikia dirbti – mes ne vergai. Jie gi visi išmokę tokią kalbą: vergovė, lageris, koncentracijos stovykla, kalėjimas. Nė viename, aišku, nėra ten buvę, bet niekas netrukdo kliedėti. Jei reikia po darbo susitvarkyti darbo vietą: čia ką, kalėjimas?
Tas skuduras, kuriam per sunku dirbti supermarkete, parašė, kad tik pagalvokite, reikia ateit prieš darbo pradžią, o išeit po darbo valandų, ir dar už tai nesumoka. Tai, glušiau, visada taip. Čia tau ne mokykla, kur jeigu tau pirma pamoka nuo aštuonių, tai tu aštuntą išeini iš namų ir vis dar yra OK.
Kaip tau atrodo, jeigu lėktuvo reisas yra 08:00, tai lakūnas ateina į darbą 08:00? Jeigu kažkam prasideda koncertas 19:30, tu manai, kad atlikėjas atvyksta į areną 19:30? Nekliedėk. Žmonės dirba kitaip. Tu nežinai, ką reiškia dirbti sau, dirbti naktimis, 7 dienas per savaitę, neturėti atostogų ir sau paskutiniam išsimokėti atlyginimą.
Apsidairyk, žmonės aplink tave – visi, kam gerai sekasi, – gyvena taip, kaip gyvena, nes visi atsakingi už savo gyvenimą. Bet tu būsi niekas, kol visą energiją ir laiką skirsi ne atsakomybei už savo veiklą, ir ne savo veikimui, o išsisukinėjimui ir aiškinimui, kodėl čia ne tavo darbas, kodėl tu nieko negali padaryti, kodėl tau nesigauna, bet čia kaltas darbdavys, miestas, tėvai, šeima, mokykla, vyriausybė ir šalis.
Tai štai yra tas dalykas, kurį reikėtų išaiškinti kiekvienam vaikui.
