Pardavėjo profesija išgyvena „aukso amžių“: į parduotuves einame ne prekių, o dėmesio

Tūkstančius metų turguje ar nedidelėse krautuvėlėse pirkėją aptarnaudavo pardavėjas ir kitokią prekybos formą žmonėms buvo sunku įsivaizduoti.

Tačiau XX a pradžioje, kai atsirado daugiau prekių, didesnis žmonių mobilumas, išaugo perkamoji galia, JAV atsirado pirmosios savitarnos parduotuvės. Vėliau kartu su didelių prekybos centrų idėja plito po visą šalį ir persikėlė į Europą, rašoma pranešime spaudai.

Nenuostabu, kad tokia idėja sulaukė didelio pirkėjų susižavėjimo – galimybė pačiam rinktis, apžiūrėti prekę, nebūti priklausomam nuo pardavėjo atrodė labai viliojanti patirtis.

Dabar didžioji dalis prekybos vyksta būtent savitarnos principu. Dažnai taip yra greičiau ir patogiau, bet pirkėjai nuolat pasiilgsta ir to, kad kažkas jais rūpintųsi ir rodytų dėmesį. Tada žmogus traukia į turgų arba lankosi nedidelėse krautuvėlėse. Kita vertus, yra sričių, kur betarpiškas pardavėjo aptarnavimas – tiesiog būtinas.

Reikia patarimų ir pagalbos

Kaune esančiame prekybos miestelyje „Urmas“ įsikūrusiame Centriniame Kauno turguje saldumynais prekiaujanti Irena Fiodorova sako, kad žmonės yra išsiilgę bendravimo ir dėmesio.
„Didelėje savitarnos parduotuvėje sunku sulaukti gero patarimo ar naudingos pagalbos. Dažnai darbuotoją sunku prisikviesti, o ir jo žinios apie parduodamą produktą nėra didelės, nes tokiose vietose darbuotojai gana dažnai keičiasi. Turguje arba nedidelėje parduotuvėje pardavėjai dažniausiai dirba daug metų, turi patirties, gali naudingai patarti, duoti paragauti, kad tikrai žinotum ką perki“, – vardijo pašnekovė.

Norime pabendrauti

Psichologas Robertas Petruškevičius sako, kad apsipirkimą savitarnos parduotuvėje galima vertinti kaip kasdienį veiksmą, be kurio negali išsiversti. O lankymąsi parduotuvėje, kai pirkėjui skiriamas asmeninis dėmesys, lygino su pramoga.

„Savitarnoje mus žavi laisvė, galimybė pačiam rinktis, spręsti, nejaučiame spaudimo iš pardavėjo pusės. Vos tik pasirodė tokio tipo parduotuvės, tai buvo įvertinta kaip pažangos dalis, modernumas. Vis tik jau po kokio dešimtmečio žmonės vis labiau ėmė ilgėtis dėmesio, aptarnavimo, ieškoti mažų krautuvėlių, grįžti į turgų. Mano nuomone, parduotuvės dydis net nėra toks svarbus. Žinoma, tai suteikia jaukumo, bet svarbiausia – kad žmogui rodo dėmesį, atsižvelgia į jo poreikius, kalbasi su juo. Tai ne tik apsipirkimas, tai ir savotiška pramoga. Ten, kur klientui sugeba pasiūlyti tokį aptarnavimą, jis visada sugrįžta“, – akcentavo R. Petruškevičius.

Yra sričių, kur be pardavėjo – niekaip

Marketingo strategijos ekspertas Linas Šimonis atkreipia dėmesį į tai, kad pardavėjo dalyvavimas gali būti ne tik kaip tam tikra papildoma emocinė vertė, bet ir tiesiog būtina sąlyga. Pavyzdžiui, specializuotose parduotuvėse, kur žmogus eina retai ir nedaug žino apie ten parduodamą produkciją.

„Mūsų visuomenė yra labiau įpratusi prie savitarnos modelio. Visi didieji prekybos tinklai siūlo būtent savitarną. Visų pirma tai yra daug pigiau.

Pardavėjo dalyvavimas yra svarbesnis kai prekės yra išskirtinės, nekasdienės. Kai pirkėjui tikrai reikia pagalbos, patarimo išsirenkant. Toks tipas, tarkim, drabužių prekyboje yra naudojamas prekiaujant brangesniais drabužiais, mažesnėse parduotuvėse.

Tarkim perkamas vyriškas švarkas. Ne tokia didelė vyrų dalis žino koks teisingas rankovių ar švarko ilgis. Šiuo atveju patyrusio pardavėjo konsultacija yra neišvengiama norint nusipirkti tinkamą drabužį“, – sakė L. Šimonis.