Onkologine liga serganti Karina iš Charkivo bet kokio darbo imtis negali, tačiau veiklos nori – kad neišprotėtų

Iš Charkivo atvykusi dviejų vaikų mama Karina Kotenko-Tsiganova subombarduotą gimtą miestą matė tik iš nuotraukų. Jas siunčia tėvai, kurie pasakoja, kaip yra apšaudomi atėję prie humanitarinę pagalbą teikiančio transporto. Kaip gelbsti nuo sprogmenų rankos ar kojos netekusius vaikus, kaip gydo tas pačias bombas paleidusius rusų kareivius. „Širdis pasruvusi krauju, bet suprantame, kad tai greitai nesibaigs. Tad reikia gyventi šiandiena, o kadangi esame Lietuvoje, tenka čia ieškotis darbo“, – atsidūsta trisdešimtmetė.

Supranta, kad eis iki galo

Karina Kotenko-Tsiganova su šeima Lietuvoje – jau daugiau nei mėnuo. Laimingos aplinkybės taip lėmė, kad šeima vasario 23-iai dienai turėjo lėktuvo bilietus į Vilnių, kur ketino savaitę paatostogauti, smagiai praleisti su čia gyvenančiais draugais. Vasario 28-ą dieną šeima planavo skristi atgal namo.

„Nė juodžiausiame sapne negalėjome numatyti, kad karas vis tik prasidės. Tiesa, porą dienų iki jo šalyje jautėsi kažkoks neramumas, lyg bendra įtampa, tačiau atrodė, kad kas benutiks, tai bus valdžios lygmenyje – politikai patriukšmaus ir nustos. Deja, klydome“, – pasakoja iš Charkivo atvykusi trisdešimtmetė Karina su vyru Artiomu ir trejų bei devynerių dukromis. Vasario 24 dienos ryto 5.05 valandą sulaukusi mamos skambučio moteris sužinojo apie prasidėjusį karą. Išvydę nuotraukose, kas vyksta, ukrainiečiai neteko amo.

„Širdis krauju srūva matant, kas vyksta mūsų Ukrainoje. Man vis atrodo, kad aš sapnuoju. Atrodo – užmigsiu, nubusiu ir paaiškės, kad tai tebuvo blogas sapnas. Tačiau, deja, tai ne sapnas“, – graudinasi pašnekovė.

Karinos šeima susirašinėja su Charkive kariaujančiu pažįstamuoju, kuris sako: „Karas žiaurus. Išeities nėra – arba jie, arba mes. Jie nusiteikę nesitraukti, o mes pasiryžę nepasiduoti. Čia kito varianto nebus – eisime iki galo“. Karys pasakoja, kad kiekvienas jų su savimi turi šeimos ar mylimojo nuotrauką, kai būna sunku, į ją pasižiūri ir supranta, kad kitaip pasielgti ir negali. Tiesa, kariai sako vis labiau pavargstantys – trūksta miego, vargina šaltis. Šalį nuo užpuolikų ginantys ukrainiečiai mano, kad uždarius oro erdvę jiems taptų lengviau.

Karina labai pergyvena ne tik dėl kariaujančių draugų, bet ir dėl tėvų, likusių šiame okupantų itin apšaudomame mieste.

„Kasdien su jais susiskambiname, ten kasdien bombarduoja, situacija labai įtempta. Tėvai pasakoja, kad bombos skrenda net į tas vietas, kur teikiama humanitarinė pagalba. Įsivaizduojate, ateina žmonės maisto, o okupantai, matyt, apytiksliai žino, kur ir kada bus dalijamas maistas bei kiti daviniai, ir porą kartų stipriai apšaudė“, – pasakoja.

Rusų kalba – lyg besisukanti plokštelė

Karinos anyta dirba greitosios pagalbos gydytoja. Darbo netrūksta, o medikų pagalbos reikia ir ukrainiečių, ir rusų kariams.

„Klausiu mamos: gydote ir okupantus? Taip, sako, tokia mūsų pareiga, kitaip negalime. Dirbti medikams sunku dar ir dėl to, kad nemažai jų išvyko, pasitraukė iš karo apimtos šalies. Tad ligoninės kviečiasi į pagalbą jaunus žmones – kad tik rankų būtų daugiau. Tačiau nėra lengva kažką prisikviesti – mažai kas nori rizikingo darbo, mat du greitosios pagalbos automobiliai buvo apšaudyti, o trys gydytojai paimti į nelaisvę. Tiesa, laimei, po kiek laiko jie buvo paleisti“, – anytos žodžius perpasakoja Karina. Baimindamiesi atakų, medikai neina namo, nakvoja ten pat, kur ir dirba.

Ligoninėse daug tiek sužeistų kareivių, tiek vaikų. „Daug vaikų. Kas neturi kojos, kas – rankos. Atveža vaiką, kuriam sprogimo metu nutraukta ranka, o jis verkia ir klausia: ar ji man ataugs? Anyta sako, kad matyti sužalotus mažuosius – labai sunku. Sako, daugiau nei trisdešimt metų dirbu greitosios pagalbos gydytoja, bet dar tokio pragaro nebuvo mačiusi“, – tokios nelinksmos žinios iš Charkivo.

Na o ukrainiečių ligoninėse gydomi jauni rusų kareiviai, pasak gydytojų, visi kalba vieną ir tą patį: kad jie nežinojo, kur vyko, kad jiems sakė – bus mokymai, kad įspėjo: jei atsisakys vykti, bus pašalinti iš mokymo įstaigų. Kai jau supratę, kur atvyko, buvę įspėti – jei ne jūs, tai jus užmuš. Ir visi, atsidūrę greitosios automobilyje, vis prašo telefono – mamai paskambinti. Klausia: o ką jai pasakysi? Pasakys, kad vyko į mokymus, neva nežinojo, kad teks kariauti. Ar rusų kariai gailisi? Sako, kad po kelių dienų, jau kiek pagydyti, prašo atleidimo ir supratimo, kad jie neturėję kito kelio.

„Mano anyta negali atsistebėti: rusų kareivių kalba – lyg įrašyta į plokštelę, kuri vis sukasi ir „transliuoja“ tą patį per tą patį“, – perpasakoja Vilniuje apsistojusi Karina.

Kad rusų propagandos – ilgos rankos, pajuto ir Karinos šeima. Moters uošvis – rusas, kurį laiką gimęs ir gyvenęs Rusijoje, vėliau persikėlęs į Ukrainą. Po skyrybų jis sukūrė kitą šeimą, liko Ukrainoje, tačiau širdyje likęs rusu ir žiūrintis vien Rusijos televizijos kanalus. Prasidėjus karui jis buvo šventai įsitikinęs, kad ne rudai, o ukrainiečiai patys bombarduoja savo miestus. Tik tada, kai sviedinys nukrito prie pat namų, kai fabrikas, kuriame dirbo, buvo susprogdintas, vyrui lyg kirbtelėjo, kad galbūt tai – Rusijos darbas. Tačiau net ir mėnesiui praėjus nuo karo pradžios, jis dar nėra tuo įsitikinęs.

Ieško darbo kompiuteriu

Sužinoję apie karą ir supratę, kad namo taip greitai, kaip planavo, negrįš, Vilniuje atsidūrę ukrainiečiai ėmė ieškoti būsto. „Nebuvo lengva. Mes auginame devynerių ir trejų metų dukrytes, tad nuomotojai, išgirdę apie mažametį vaiką, iškart atsisakydavo. Motyvuodami tuo, kad „bus sugadintas remontas“. Vis tik kartą buto šeimininkas, sužinojęs, kad būsto reikia karo pabėgėliams, iškart sutiko“, – Tsiganovai įsikūrė dviejų kambarių bute.

Inžinieriaus išsilavinimą turintis šeimos galva netruko rasti sostinėje darbą. Užsiėmimo norėtų ir Karina. „Kadangi auginu mažą vaiką, o be to, neseniai persirgau onkologine liga, bet kokio darbo imtis negalėčiau. Ukrainoje dirbau Charkivo vandentiekos departamento direktoriaus padėjėja, rengdavau sutartis. Žinoma, Lietuvoje dėl kalbos barjero tokio pat darbo imtis negalėčiau, bet gal atsirastų darbas, kurį galėčiau atlikti kompiuteriu“, – viliasi pašnekovė.

Neseniai Tsiganovai vieną kambarį užleido iš Charkivo nuo karo pasprukusiai draugei Aniai su šešiamete dukra Vika. Jos vyras liko kovoti Ukrainoje.

„Vyras man su drauge siūlo imtis naminių virtinių gamybos. Mums ta idėja patinka, tačiau, po teisybei, nežinome, nuo ko pradėti, kaip gaminius realizuoti, o ir nesame tikros, ar pavyktų uždirbti“, – svarsto moteris.

Daugiausia darbo pasiūlymų – vyrams

Karinos draugė – 33 metų Ania Ukrainoje dirbo provizore-farmacininke. Moteris supranta, kad Lietuvoje jai būtų sudėtinga rasti analogišką darbą.

„Reikia išlyginamųjų kursų, kad galėčiau dirbti pagal turimą diplomą. Buvau užsukusi į kelias vaistines Vilniuje, mačiau, kad daug medicininių preparatų yra tokie patys kaip Ukrainoje, tačiau yra ir man nežinomų. Be abejo, aš labai norėčiau dirbti vaistinėje, tačiau vargu, ar kas nors samdys lietuviškai nekalbantį žmogų“, – šypteli Ania.

Ukrainiečių pabėgėlių centre moteris teigia nesulaukusi jokio darbo pasiūlymo. Ieškojo darbo naršydama darbo skelbimus internete. Tačiau daugiausia darbo pasiūlymų, sako, vyrams. O jei ieško moterų, darbas – ne Vilniuje.

„Labiausiai domintų darbas, kur galėtume dirbti kartu su Karina – kad pasikeisdamos galėtume pasirūpinti vaikais, nuvesti juos į mokyklą, darželį, pasiimti iš ten. Tai galėtų būti darbas drabužių, kosmetikos parduotuvėse, prekių užsakymų apdorojimas“, – net jei kažko nemokėtų, Ania yra pasirengusi išmokti.

„Norėtume dirbti kartu – viena kitą pažįstame, padėtume viena kitai. Kai artima dūšia šalia – ramiau ir, atrodo, šiek tiek lengviau viską išgyventi. Susėdame, va, dviese su Ania, paverkiame dėl mūsų Ukrainos, ir toliau į priekį judame“, – priduria Karina.