Vadovų paieškas vykdančios įmonės „Master Class Lietuva“ direktorė Laura Duksaitė-Iškauskienė pasakoja, kad jos darbe klausimas apie diplomą nekyla. „Svarbiausi atrankos kriterijai yra kompetencija, kas reiškia patirtis, įgūdžiai ir žinios. Rezultatai, kurių pasiekta ankstesnėse darbovietėse ir, žinoma, atsiliepimai bei rekomendacijos.

Jeigu žmogus turi nemažai metų darbo patirties, nėra reikalo kalbėti apie tai, kokias studijas baigė. Be abejo, situacija keičiasi, jei darbo ieško jaunas žmogus, kuris darbo patirties neturi arba turi labai mažai.

Nors Lietuvos aukštosioms mokykloms kritikos negailime, mokslo kokybė gerėja. Universitetuose daugėja praktikos. Yra galimybių studijuoti užsienyje, specializuotose, tarkime, dizaino, muzikos, programavimo mokyklose, tuomet diplomas parodo, kad pretendentas turi tam tikrų žinių bagažą. Ir tai yra svarbu.“

Vis dėlto, L. Duksaitė-Iškauskienė mano, kad studijos universitete nėra vienintelis teisingas kelias, kuriuo galima eiti sėkmingos karjeros link. „Jei turite pašaukimą floristikai, nereikia studijuoti biologijos. Mokykitės gėlių komponavimo meno, prašykite praktikos ar darbo floristikos studijoje“, – sako atrankų specialistė.

Paklausta, kodėl jos nuomone tiek daug žmonių dirba ne pagal specialybę, vadovų atrankos specialistė sako, kad tai lėmė ir ekonomika. „Pavyzdžiui, tuo metu, kai aukštąsias mokyklas baigė dabartiniai 40–45-mečiai, pramonės situacija buvo prasta. Žmonės ėjo dirbti ten, kur juos samdė, kur galėjo gauti pakankamai pinigų šeimai išlaikyti.

Laura Duksaitė-Iškauskienė

Nesvarbu, kad įgijai pedagogo kvalifikacinį laipsnį, metus padirbęs mokykloje, supratai, kad už tokį atlyginimą nepragyvensi. Įsidarbinai farmacijos kompanijoje, kur štai jau dvidešimt metų ir dirbi. Skirtingai nuo šių dienų jaunimo, žmonės tiesiog neturėjo galimybės rinktis darbo, kuris patiko.“

Be aukštojo išsilavinimo – nereiškia kvailas

Londono imperatoriškajame koledže doktorantūros studijas baigęs, Chemijos mokslų daktaras Aurimas Vyšniauskas sako Didžiojoje Britanijoje pažinojęs žmogų, kuris teikia perkraustymo paslaugas ir jaučiasi taip lyg dirbtų patį geriausią darbą pasaulyje.

„Vyras labai džiaugiasi savo veikla, nes dirbdamas beveik nepatiria streso. Vairuoti mikroautobusą jam yra sėkminga karjera, kuriai nereikia jokio diplomo“, – pasakoja Aurimas.

Mokslininkas mano, kad problemų dėl darbo kyla tada, kai jaunuoliai į aukštąsias mokyklas stoja gerai nepagalvoję, kam jiems to reikia. Tiesiog plaukia pasroviui. Kitaip tariant, daro tai, ką bendraamžiai. „Baigęs studijas, toks žmogus ieškos darbo ne pagal specialybę. O tokio, kuris bus arčiau širdies. Todėl labai svarbu žinoti, ar tam, kad galėtum dirbti tai, kas patinka, reikia aukštojo išsilavinimo, ar ne. Pavyzdžiui, jeigu mėgsti remontuoti automobilius, kokia prasmė stoti į universitetą? Jei neturi diplomo, tikrai nereiškia, kad esi kvailas. Priešingai, galbūt neprotinga būtų iššvaistyti tuos keturis metus mokantis, kas nepatinka, užuot lavinus įgūdžius dirbant autoservise“, – kalba A. Vyšniauskas.

Jei nežinai, kuo nori būti

Šiandien Lietuvoje sparčiai populiarėja vadinamieji „GAP year“. Išvertus iš anglų kalbos, terminas reiškia „tušti metai“. Jaunuoliai, kurie, baigę mokyklą, nežino, kuo nori būti, metus keliauja, savanoriauja ar tiesiog ilsisi. Nors „GAP year“ idėja atrodo patraukli, L. Duksaitė-Iškauskienė pasakoja, kad universitetuose dėstantys profesoriai ja nesužavėti. Labiausia dėl to, kad studentams, kurie į pirmą kursą ateina po metų pertraukos, mokytis sunkiau nei įstojusiems iš karto. „Kam daryti tuos „GAP year“? Nemanau, kad tai duoda didelės naudos ir aiškumo dėl studijų. Kad šiaip norisi pailsėti po abitūros egzaminų, suprantu“, – sako įmonės „Master Class Lietuva“ direktorė.

Užuot metus praleidus be mokslų, ji pataria pasikonsultuoti su karjeros planavimo ar kitu šioje srityje dirbančiu specialistu. „Argi būna taip, jog žmonės neturi interesų? Bent vienos srities, kuria domėtųsi daugiau nei kitomis. Kartais jaunam žmogui tiesiog sunku suprasti, kokias studijas pasirinkti.

Jau mokantis aukštojoje mokykloje, labai svarbu kuo anksčiau dairytis darbinės praktikos. Taip studijų metais galima pabuvoti keliose skirtingose bendrovėse ir susidaryti nuomonę, koks darbas būtų patraukliausias ir įdomiausias“ – pataria L. Duksaitė-Iškauskienė

Geriau auginti „savus vaikus“

Sėkmingomis karjeromis besidžiaugiantys Laura ir Aurimas studijas rinkosi sąmoningai. L. Duksaitė-Iškauskienė studijavo organizacinę psichologiją ir žinias, kurias gavo universitete, darbe taiko kasdien. „Nors nenutuokiau, kur ir ką dirbsiu, studijuoti psichologiją labai norėjau. Man tiesiog buvo įdomu.“

A. Vyšniauskas taip pat žinojo, kad eis mokslininko keliu. Vaikinui mokykloje gerai sekėsi ir patiko tikslieji mokslai. Pastebėjusi jo gabumus, chemijos mokytoja paskatino dalyvauti olimpiadose, kuriose A. Vyšniauskas skindavo pirmas vietas. Todėl stoti mokytis chemijos buvo savaime suprantamas žingsnis.

Šiandien vyras atlieka svarbius atradimus. Neseniai jam pavyko reikšmingai patobulinti molekulę, kurios pagalba galima matuoti klampą ląstelėje. „Turiu viltį, kad tokios molekulės taps plačiai naudojamu įrankiu, žmonių kurie tyrinėja įvairias ligas ir siekia išsiaiškinti, kaip jas gydyti“, – sako A. Vyšniauskas, dirbantis mokslininku Fizinių ir technologijos mokslų centre ir dėstantis Vilniaus universitete. Ir priduria, kad dirbti gimtinėje jam labai svarbu. „Jei būčiau likęs mokslininku ar dėstytoju užsienyje, tai būtų lyg auginti kaimyno vaikus. Daug geriau auginti savo. Tą dabar ir darau“.

Sėkmingai dirba, nebaigusi mokyklos

Aštuoniolikmetė Dominika Godlijevska apie aukštąją mokyklą negalvoja. Vilnietė net nebaigė vidurinės mokyklos, tačiau jau pora metų dirba laisvai samdoma grafikos dizainere, turi savo ženklą domcegode.com. Šiuo metu mėgina sėkmę užsienio rinkoje ir visai neseniai pasirašė kontraktą su Danijos statybų kompanija dėl prekės ženklo įvaizdžio kūrimo.

Mergina sako, kad sprendimą nutraukti mokslus, priėmė vienuoliktoje klasėje: „Su draugu grįžome po vasaros atostogų. Vaizdelis, kurį matėme diena iš dienos, nedžiugino: mokytojai pervargę, bendraamžiai sėdi įnikę į išmaniuosius telefonus, pamokos jiems neįdomios.

Nusprendėme, kad neverta gaišti laiko tokiam mokymuisi, buvimui tokioje aplinkoje. Juk patys galime atsirinkti, ką mums reikia išmokti, ką ateityje panaudosime darbui. Juolab, yra internetas, kurio pagalba galime mokytis patys! O mokykloje apie mūsų pasirinktą karjeros kryptį – dizainą – net neužsimenama.

Pokalbis dėl darbo

Supratome, kad nenorime gyventi taip, kaip gyvena didžioji dauguma: nuo 9 iki 5 darbas, poilsis ir miegas. Taigi, jeigu norime kitokio rezultato, turime ir elgtis kitaip.“

„Eisi gatvių šluoti...“

D. Godlijevska atvirauja, mamai šis poelgis nepatiko. „Ji norėjo, kad stočiau į universitetą ir gaučiau diplomą. Sakė, kad svarbiausia turėti „lapelį“, be kurio nesusirasiu gero darbo. Esu skaičiusi ir girdėjusi pakankamai istorijų, kaip dėl tėvų įsitikinimų žmonės gaišo gražiausius savo gyvenimo metus, o paskui gailėjosi. Tikrai to nenoriu.

Kaimynas sakė, kad eisiu gatvių prie jo namų šluoti. Nepykstu ir nekaltinu vyresnių žmonių dėl tokio mąstymo. Jų laikais taip buvo įprasta. O neigiama reakcija mane tik motyvavo siekti daugiau, įrodyti savo tiesą“.

Anot merginos, didžiausias mokyklos trūkumas – mokinių standartizavimas. „Visiems vienodos sąlygos, užduotys, nors mes tokie skirtingi. Man skauda širdį matyti, kaip aktyvus, iniciatyvus jaunas žmogus tampa viskam apatišku „zombiu“. Kūrybiškumo ir verslumo ugdymo stoka mokykloje taip pat yra dideli minusai. Manau, kad jaunuoliai patys turėtų pasirinkti, kada ir ką nori mokytis. Juk smalsumas yra žmogui įgimtas. Išmokti kažką naujo kiekvienam patinka“.

Šiandien vilnietė savo sprendimo nesigaili. Priešingai – džiaugiasi, bet ir nesako, kad daugiau niekada nesimokys. „Jeigu vėliau gailėčiausi, kad mokyklos nebaigiau, turiu galimybę lankyti suaugusiųjų arba profesinę mokyklą. Taip pat labai džiaugiuosi, kad kūrybinėse industrijose esi vertinamas pagal tai, ką sugebi (tai parodo tavo darbai ir rekomendacijos), o ne pagal tai, kokį universitetą baigei“.

Visgi, D. Godlijevska pripažįsta, kad studijos aukštosiose mokyklose turi privalumų ir kai kuriais atvejais yra puikus pasirinkimas. „Į universitetus ir kolegijas verta stoti tiems, kurie nori patirti „studentavimo laikų“ malonumą. Arba, tiems, kurie siekia mokslininko karjeros“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (242)