Iš didmiesčių į regioną
Monika Miniotaitė šešerius metus gyveno Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje ir Prancūzijoje. Studijavo tarptautinius santykius ir Europos Sąjungos politiką, dirbo skurdo mažinimo, mokslo populiarinimo, lyčių lygybės srityse.
Kristina Samasionokaitė daugiau nei šešerius metus mokėsi ir dirbo Jungtinėje Karalystėje, Londone. Jos studijų sritis – tarptautiniai santykiai ir politika, o darbo patirtis – viešieji ryšiai, diplomatija ir vadyba.
Dalia Bagdžiūnaitė devynerius metus gyveno Danijoje ir beveik metus JAV. Ji yra įgijusi vartotojų neuromokslo daktarės laipsnį ir dėstė neurorinkodaros, neurotechnologijų ir priklausomybių nuo pirkinių temomis.
Į Lietuvą merginos grįžo „Kurk Lietuvai“ projekto dėka, kuris, anot jų, suteikia unikalią galimybę prisidėti prie kertinių šalies projektų bei efektyvių priemonių įgyvendinimo viešajame sektoriuje. Programos organizatoriai joms pasiūlė imtis projekto Panevėžyje, tad nieko nelaukusios jos priėmė šį pasiūlymą, mat anot jų, pokyčiai reikalingi visur, o regionuose ypatingai.
„Galimybė dirbti regione leidžia iš arčiau susidurti su problemomis, apie kurias dirbant sostinėje galima ir nesusimąstyti“, – sako projekto dalyvė Kristina.
„Nusprendžiau, kad gyvenime reikia išbandyti naujas patirtis. Esu didelio miesto žmogus, todėl važiavimas į Panevėžį mane gąsdino, tačiau mintis, kad regione tikrai galiu padaryti pokytį, esu laukiama ir galiu prisidėti prie bendros gerovės, buvo stipresnė“, – pripažįsta Dalia.
Persikėlimas į Panevėžį buvo netikėtas ir kitai projekto dalyvei Monikai: „Esu kaunietė, dėl darbo persikrausčiusi į Vilnių. Maniau, kad ten kuriam laikui ir liksiu, bet štai tada programa sujaukė mano planus. Dalyvaudama atrankoje žinojau, kad gali tekti dirbti regionuose, ir labai tuo džiaugiausi, norėjau pamatyti kitokią Lietuvą, būti arčiau problemų židinio. Nauja aplinka, žmonės bei iššūkiai – ne mažiau įdomu nei išvykti į užsienį.“
Tenka kovoti su bejėgiškumo jausmu
Trys merginos į Panevėžį atvyko su tikslu – padėti miestui tapti pažangios pramonės centru. Panevėžys, anot projekto dalyvių, turi gilias pramonės tradicijas, jame gausu gamyklų, kuriose dirba didelė dalis regiono gyventojų. Pramonės vystymasis esą daro didelę įtaką viso regiono sėkmei, ekonominiam išsivystymui, patrauklumui ir, svarbiausia, jo žmonių gyventojų kokybei.
Kaip pasakoja M. Miniotaitė, per pasaulį sparčiai ritasi ketvirtosios pramonės revoliucijos banga, įmonėse diegiami automatizavimo įrenginiai, skaitmeninės sistemos ir kitos pažangios technologijos. Tad Panevėžio pramonė, anot jos, privalo rasti būdų prisitaikyti prie šių kitose valstybėse jau vykstančių gamybos, įmonių valdymo ir kitų pokyčių tam, kad išliktų konkurencinga ir kurtų aukštą pridėtinę vertę.
Merginos dirba prie strateginių viso regiono klausimų, todėl esą susikerta daugybės institucijų ir suinteresuotų grupių poreikiai. Regiono plėtra – platus klausimas, kuris apima palankių sąlygų verslui kūrimą, regioninės mokslo ir švietimo sistemos tobulinimą, įvaizdžio gerinimą ir t. t.
„Natūralu, kad spragtelėjus pirštais niekas nepradės veikti. Inicijuodamos strateginius sprendimus privalome su visomis pusėmis konsultuotis ir vis iš naujo derinti veiksmus. Neretai susiduriame su sisteminėmis problemomis, kurių išspręsti neturime galimybių. Tokiais atvejais tenka kovoti su bejėgiškumo jausmu.
Kita vertus, jei negalime išspręsti, tai bent pajudinti, „suvirpinti vandenis“ pavyksta beveik visada. Tuo pačiu privalome visad jausti didžiulę atsakomybę už savo veiksmus ir darbus, nes inicijuoti pokyčiai gali turėti įtakos daugybės žmonių gyvenimams. Tai taip pat didelis iššūkis“, – aiškina M. Miniotaitė.
Anot D. Bagdžiūnaitės, didžiausia problema, su kuria tenka susidurti viešajame sektoriuje, – vyraujančios hierarchinės struktūros: „Tam tikros funkcijos tarp įvairių lygmenų galėtų būti integruotos organiškiau. Galėtų būti ir daugiau erdvės kūrybiškumui, autentiškumui, drąsos vykdyti pokyčius, keistis patiems, konstruktyvaus kritinio mąstymo, orientacijos į ilgalaikius, ne tik trumpalaikius rezultatus.“
Ji taip pat priduria, kad dėl tarpusavio bendradarbiavimo stokos Lietuvoje trūksta pasitikėjimo viešojo sektoriaus sprendimais: iš vienos pusės sprendimų priimančių institucijų geresnio įsiklausymo į visuomenės nuomonę, iš kitos pusės – pačios visuomenės proaktyvesnio įsitraukimo į valstybės formavimą.
K. Samasionokaitės nuomone, Lietuvoje į naujoves ir pokyčius vis dar žiūrima ganėtinai skeptiškai ir sąlyginai konservatyviai, tačiau pokytis esą jau tikrai yra jaučiamas. Taip pat, anot jos, palyginti su užsienio praktika, jaučiamas didesnis žmonių uždarumas ir nenoras bendradarbiauti – tarpusavyje dalintis idėjomis ir gerąja patirtimi.
„Efektyvūs ir pozityvūs pokyčiai yra neatsiejami nuo bendruomeniškumo skatinimo, profesionalumo, kūrybinio inovatyvumo ir ambicingumo. Džiaugiuosi, jog savo įgytas žinias bei sukauptą darbo patirtį galiu pritaikyti būtent tokioje dabartinėje aplinkoje, kurioje šios vertybės yra laikomos vienomis svarbiausių“, – sako K. Samasionokaitė.
Netikėti iššūkiai atvykus
Kaip bebūtų keista, vienu didžiausiu iššūkiu merginoms tapo būsto paieška Panevėžyje. Esą šį klausimą padėjo išspręsti Panevėžio miesto savivaldybė, tad kolegės apsistojo Panevėžio kūno kultūros ir sporto bendrabutyje.
„Smagi patirtis – teko prisiminti studentavimo laikus. Bendrabutyje sudarytos puikios sąlygos gyventi, o darbuotojos visad pasitinka mus su šypsena. Visai šalia – Senvagės parkas ir Laisvės aikštė, tad vienas džiaugsmas pėsčiomis keliauti į darbą“, – šypsosi M. Miniotaitė.
Visgi kaip problemą ji įvardija maisto gaminimą, mat bendrabutyje nėra virtuvės. „Tenka mitybos klausimus spręsti kūrybiškai, pavyzdžiui, kuo dažniau organizuoti vakarienės gaminimą su draugais jų namuose. Tai, kad mano šeima gyvena Kaune, dauguma draugų – Vilniuje, o aš – Panevėžyje, irgi sukelia tam tikrų sunkumų. Dabar tenka savo savaitgalius kruopščiai planuoti, kad spėčiau pabūti visuose trijuose miestuose. Kita vertus, tai ir privalumas – Lietuvos pulsą jaučiu kaip niekad aiškiai“, – sako Monika.
Kristina taip pat nėra vietinė, todėl kelionės pas tėvus į Alytų kartais tampa nemenku vargu. Visgi didžiausiu iššūkiu jai tapo atšiauri lietuviška žiema, mat ilgą laiką neteko tokios matyti.
Anot jos, veiklų netrūksta tiek Panevėžyje, tiek visoje Lietuvoje. Taigi po darbo laisvu metu ji lankosi įvairiose parodose, koncertuose, teatruose. Kaip vienus išskirtinių Panevėžio miesto traukos objektų ji įvardina Juozo Miltinio dramos teatrą ir kino centrą „Garsas“, kurie esą neatsiejami nuo miesto identiteto.
Su rožiniais akiniais ant nosies
Į klausimą, ką veiks po projekto ir ar savo ateitį sieja su Lietuva, merginos konkrečiai neatsako. Kristina vis dar palaiko glaudžius ryšius su Jungtine Karalyste, tad neišsižada savo polinkio naujiems iššūkiams. Tuo metu Dalia taip pat stengiasi išlaikyti glaudžius ryšius su Danija bei Amerika, o ateityje planuoja vykdyti įvairias akademines ir neakademines veiklas bei projektus Lietuvoje ir užsienyje.
„Galbūt tęsiu darbus viešajame sektoriuje arba nevyriausybinėse organizacijose kaip iki šiol. Žinau tik tiek, kad ir toliau stengsiuosi daryti viską, kad pasaulis aplink mane būtų truputį gražesnis. Kas nors šioje vietoje tikrai pasišaipytų, kad esu su rožiniais akiniais ant nosies, bet man taip įdomiau gyventi. Ir dar žinau, kad gyvensiu Lietuvoje. Nesvarbu dvylika ar vieną mėnesį per metus, bet mano namai visada bus čia“, – pabrėžia Monika.
Anot jos, nors greitai pamatyti akivaizdžių rezultatų viešajame sektoriuje itin sudėtinga, esą dirbant savivaldybėse, ypač regionuose, tuos pokyčius lengviau „įsukti“ ir pamatyti jų vaisius. Tai viena iš priežasčių, kodėl ji taip džiaugiasi galimybe dirbti Panevėžyje.
„Veržlūs žmonės kartais sugeba visą šį aparatą išjudinti ir pasiekti nuostabių pergalių visai mūsų valstybei, tad tikiuosi, kad tokių žmonių atsiras vis daugiau ir daugiau. Beje, jau greitai startuos nauja „Kurk Lietuvai“ atranka – tai puiki proga pademonstruoti savo veržlumą ir įrodyti, kad norime pokyčių“, – įsitikinusi Monika.
Registruotis į „Kurk Lietuvai“ projektą galima čia.
