Tobulėjant technologijos, kuriomis besinaudojantys neįgalieji gali nepriekaištingai atlikti savo darbą, kinta, tiesa, po truputį, ir darbdavių požiūris. Taip sako socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“ direktorė Jurgita Kuprytė. Pasak jos, medicininis negalios sunkumas nebūtinai atspindi negalios įtaką darbo rinkoje.
„Kas yra sunkiausią negalią turintis žmogus, šiuo metu yra absoliučiai medicininis vertinimas. Rinka XXI amžiuje labai keičiasi ir technologijos leidžia daug ką daryti net ir tiems žmonėms, kurie mediciniškai yra sunkiai neįgalūs. Pavyzdžiui, yra kompiuterinės programos, leidžiančios neregiams būti absoliučiai darbingiems“, – pasakoja ji.
Neįgalieji, romai, ilgalaikiai bedarbiai – tokie yra šios įdarbinimo agentūros klientai.
– „Sopą“ įkūrėte 2006-aisiais. Kaip sugalvojote imtis šios iniciatyvos?
– Mūsų organizacijos pagrindinė veiklos idėja kilo pamačius tokią patirtį užsienyje. Kartu dirbome vienoje tarptautinėje organizacijoje ir susipažinome su praktika Nyderlanduose, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt. Mums pasirodė, kad tai yra niša Lietuvai – teikti specializuotą pagalbą žmonėms, kurie turi sunkumų darbo rinkoje. Tarpininkauti, stiprinti jų pačių gebėjimus ir ieškoti būdų jiems įsitvirtinti darbo rinkoje.
– Ar jūsų funkcijos nepersidengia su Užimtumo tarnybos (buvusios Darbo biržos)?
– Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo panašios, nes tiek mes, tiek Darbo birža esame tarpininkai. Bet skirtumas yra tas, kad mes dirbame kur kas intensyviau ir labiau individualizuotai. Klausomasi kiekvieno poreikių, išsiaiškinama, kokios jo galimybės, ir pagalba teikiama kiekvienam asmeniškai. Jeigu reikia, ieškomas darbdavys, jeigu reikia, stiprinami tam tikri prisistatymo gebėjimai, motyvavimas. Žmonėms, kurie ilgą laiką nedirbo, labai svarbu pasitikėjimas savimi. Dažniausiai mūsų klientai tokie ir yra – ilgą laiką arba niekada nedirbę, nežinantys, ką sugeba, nežinantys, kur yra stiprūs. Individualiai dirbdami mes ir siekiame atrasti tas stiprybes.
Dar vienas skirtumas – teikiame pagalbą darbo vietoje. Kai žmogus įsidarbina, mes jo nepaliekame ir stengiamės kurį laiką sekti kaip jam sekasi. Tikrai daug žmonių darbas yra didžiulis stresas ir pirmosios savaitės yra labai reikšmingos tam, kad jis išsilaikytų darbe ir neišeitų. Dažnai jie ilgiau mokosi, yra daugiau visokių baimių, tad mes stengiamės amortizuoti tą nerimą. Labai nemažai mūsų klientų turi ir psichikos sveikatos sutrikimų, o tai reiškia padidėjusį jautrumą stresui, įtampai ir panašiai.
– Kaip tas klientas pas jus ateina?
– Dirbame su maždaug 100 klientų per metus. Jie arba vieni per kitus sužino apie mus, arba pasiskelbiame feisbuko puslapyje, arba per kitas organizacijas paviešiname, kad renkame žmonių grupę, kuri gali kreiptis.
– O kas tie žmonės, kurie gali pas jus kreiptis?
– Viskas priklauso nuo to, kokį mes tuo metu turime finansavimą. Nuolatinio, pastovaus finansavimo neturime – turime susiieškoti, kas mokės už paslaugas. Ir ta paieška – visiškai mūsų atsakomybė. Pavyzdžiui, šiuo metu įgyvendiname 2 Europos Sąjungos struktūrinių fondų projektus, tai per juos dirbame su žmonėmis, kurie turi negalią ir žmonėmis, kuriems yra 55 ir daugiau metų. Iki šiol turime ir Vilniaus miesto savivaldybės projektą, kuris remia neįgaliųjų įdarbinimą.
Bet tie projektai yra metiniai ir tu nežinai – gausi kitiems metams finansavimą ar ne. Tad tiems žmonėms, kuriems teikiama parama, mes ir teikiame paslaugas. Jeigu, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė remia neįgaliųjų įdarbinimą, neturime galimybės padėti žmonėms be negalios.
– Po 2020-ųjų Europos Sąjungos parama gali baigtis. O kas tada?
– Visada yra tas bjaurus iššūkis, kad projektai baigiasi. Mano požiūriu, blogai, kad su socialine atskirtimi dirbame projektiniu būdu – gauname europinių pinigų, kažką padarome, paskui negauname, viskas išsibarsto ir tada – vėl nauji paslaugų tiekėjai, vėl viskas iš naujo. Dirbant su socialiai pažeidžiamomis grupėmis tai ypač ydinga, nes reikia gana daug laiko tam, kad būtų nusistatomi modeliai, kaip dirbti.
Turėjome projektą su romais ir, sakyčiau, jis buvo neblogai įšsivystęs, bet tik trečiais metais, į projekto pabaigą, pasiekėme, kad žmonės patys ateitų. Romų bendruomenėje jau turėjome pasitikėjimą, tam tikrą įdirbį. Tas modelis veikė visai gerai ir jeigu valstybė būtų sakiusi, kad „tai veikia ir mes toliau tai remiame ir vystome“, rezultatais būtų geresni negu dabar, kai projektai yra tik tokios trumpos injekcijos.
– Tai nuolatinio finansavimo šaltinio, kad būtumėte užtikrinti, kad tikrai turėsime lėšų kitąmet, neturite?
– Dabartinis projektas yra gana ilgas – 4 metų. Tai šiokį tokį užsitikrinimą turime. Nuo 2015-ųjų iki šių metų buvo toks tuščias periodas ir turėjome atleisti darbuotojus. Po to vėl naujus priėmėme, turėjome juos apmokyti.
– Kiek darbuotojų pas jus dirba?
– Šiuo metu 6, o tuo laikotarpiu turėjome tris.
– Kaip vyksta darbas su, pavyzdžiui, neįgaliuoju, kuris ateina pas jus pirmą kartą?
– Pirmiausia atliekame išsamų vertinimą, kokia yra jo situacija – ne tik darbinė patirtis, ne tik išsilavinimas, bet ir plačiau – šeimos palaikymas, paties žmogaus lūkesčiai ir norai, motyvacija. Jeigu reikia, daromas profesinis orientavimas, bet jis irgi nėra toks vienkartinis veiksmas, kad po konsultacijos žinai atsakymus, nes kuo toliau, tuo labiau pastebime, kad žmonės, kurie pas mus kreipiasi, neturi aiškiai atskleistų stipriųjų pusių.
Jie neturi konkurencinio pranašumo, su kuriuo galėtum iš karto eiti pas darbdavį ir sakyti, kad turime gerą kandidatą. Dažnai tų stiprybių reikia ieškoti ir neretai ieškoti ne per pokalbį, bet per veiksmą.
Mūsų socialinio verslo idėja „Share The Light“ yra vienas iš būdų patikrinti žmonių įgūdžius dirbti smulkiąja motorika, dirbti kokybiškai, siekti rezultato, dirbti komandoje ir atrasti įvairius smulkius gebėjimus, kurie labai svarbūs rinkoje.
Kai kuriems iš jų reikia psichologinio ir motyvacinio palaikymo, kad išlaikytų kryptį. Per konsultacijas gali žmogui padėti nusibrėžti tikslus ir jų siekti. Jeigu žmogus yra stipresnis kaip rinkos dalyvis ir gali, pavyzdžiui, dirbti apskaitininku, jam reikia labiau moralinio palaikymo.
O kitiems tik palaikymo nepakanka, tai mes aktyviai ieškome darbdavių, su jais kalbame, tariamės, kur, ką ir kokiomis sąlygomis galėtų dirbti.
– Ar įmonės, su kuriomis bendraujate, yra nuolatinės?
– Turime grupę įmonių, kurioms tiesiog galima skambinti ir kalbėtis, bet visuomet ieškome ir naujų, nes kaskart atsispiriame nuo žmonių poreikių, galimybių ir gebėjimų.
Kita vertus labai matome vertę tame, kad su verslu reikia daugiau bendrauti ir ne tik žmones ruošti, o ir verslą. Prieš mėnesį su partneriais inicijavome įvairovės chartijos pasirašymą. Įmonės, daugiausia – tarptautinės, viešai deklaravo, kad bus už įvairovę ir darbovietės atvirumą visoms darbuotojų grupėms. Mes tai matome kaip potencialų žingsnį ta linkme, kad įmonės mieliau priimtų tokius darbuotojus.
Pastebime, kad įmonių reikalavimai darbuotojams labai didėja. Net ir paprastose pozicijose vis dažniau reikia žmonių, kurie galėtų atlikti keletą funkcijų, o ne vieną monotonišką. Reikia žmonių, kurie spontaniškai galėtų priimti sprendimus, kurie galėtų komunikuoti su kitais. Žmonės, kurie ateina pas mus, tų gebėjimų dažnai neturi. Tada sunku, nes jie gali atlikti vieną, o ne tris, kaip reikalaujama, funkcijas. Tada reikia kalbėti su įmonėmis, ar yra galimybė atskirti, suskaidyti funkcijas. Rinka išties dabar labai keičiasi.
– O ar bendradarbiaujate su socialinėmis įmonėmis (įmonėmis, kuriose ne mažiau nei 40 proc. darbuotojų turi sudaryti tam tikra tikslinė grupė, pavyzdžiui, neįgalieji)?
– Yra socialinių įmonių, su kuriomis bendradarbiaujame, bet tik vienetai, kurias galėčiau paminėti gražiu žodžiu. Pavyzdžiui, yra viena gamybos įmonė, kuri yra priėmusi jau per 100 žmonių su įvairiomis negaliomis. Jie derina funkcijas prie negalios.
Bet yra ir socialinių įmonių, kurios pasako, kad, pavyzdžiui, „tik ne su psichikos negalia“ arba „tik ne su proto negalia“ arba yra tokių, kurios priima ir du mėnesius neduoda darbo. Yra įmonių, kurios vadinasi socialinėmis, bet nelabai taikstosi su tuo, kad žmogus, pavyzdžiui, negali dirbti naktį ir vis tiek liepia jam dirbti naktį. Dėl to ir kilo iniciatyva keisti įstatymus ir socialinių įmonių subsidijavimo tvarką.
– Kaip dažnai čia atėjusių žmonių darbo paieškos būna vaisingos?
– Mūsų klientus galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni geba savarankiškai ieškoti darbo ir mes skatiname tai daryti (jeigu žmogus gali, už jį to nedarome, kad jis tokį įgūdį turėtų ir ateityje). Tokiu atveju esame konsultantai, kurių nesimato. Kita grupė – negebantys sėkmingai prisistatyti, paskambinti, išsiųsti CV ir savarankiškai susirasti darbo. Jiems darbo ieškome mes.
Mūsų sėkmė yra pulsuojanti – buvo laikotarpis, kai įdarbindavome 75 proc. žmonių, dabar procentas yra šiek tiek žemesnis, nes, kaip sakiau, žmonės yra sunkiau integruojami į rinką – dabar įdarbiname apie 50-60 proc. klientų.
– Darbdaviai skelbia, kad neranda darbuotojų, o jūs nerandate darbdavių, kuriems reikėtų jūsų klientų.
– Jie kelia aukštus reikalavimus darbo laikui, intensyvumui, greičiui. Tiems, kurie gali konkuruoti, į darbo rinką įeiti dabar lengviau ir negalia nebūtinai yra kliūtis. Bet tiems, kurie net ir tokiu periodu yra ne darbo rinkoje, reiškia, kad yra didelėje atskirtyje. Dėl įvairių priežasčių – gebėjimo, intelekto, baimių, psichologinių dalykų. Diskriminacija irgi vaidina ne paskutinį vaidmenį.
– Ar kinta darbdavių požiūris į neįgaliuosius?
– Yra vis daugiau tokių įmonių, kurios sako norinčios, kad jose dirbtų žmonės su negalia. Tik tada klausimas, ar žmogus eina kaip visi kiti kandidatai ir aplikuoja, ar yra dar žingsnis į priekį ir įmonė šiek tiek gali nuleisti kartelę, jeigu reikia. Arba kitaip prisitaikyti, pavyzdžiui, nupirkti programą, jeigu dirbti kompiuteriu ateina neregys.
Bet pirminė intencija jau yra pasikeitusi nuo to, kaip buvo prieš daug metų, kai įmonėms reikėjo labai daug aiškinti apie neįgaliųjų įdarbinimą.
– Kaip vertinate dabar vykstančias iniciatyvas dėl Užimtumo įstatymo keitimo? Jeigu valstybinėse įmonėse bus patvirtintos neįgaliųjų įdarbinimo kvotos, galbūt jūsų, kaip tarpininko, paslaugų nebereikės?
– Kvotos kol kas numatomos tik valstybės sektoriuje. Intencija yra gera, kvotų yra daug šalių – ir Lietuvoje jos buvo. Klausimas, kaip tai bus įgyvendinama ir kontroliuojama. [...]
Kalbama, kad socialines įmones pertvarkys taip, kad padėtų sunkiausią negalią turintiems žmonėms, nes manau, kad įstatymo pokyčius reikėjo labai stipriai derinti su darbingumo nustatymo procedūromis. Kas yra sunkiausią negalią turintis žmogus, šiuo metu yra absoliučiai medicininis vertinimas.
Rinka XXI amžiuje labai keičiasi ir technologijos leidžia daug ką daryti net ir tiems žmonėms, kurie mediciniškai yra sunkiai neįgalūs. Pavyzdžiui, yra kompiuterinės programos, leidžiančios neregiams būti absoliučiai darbingiems. Ir priešingai – yra atvejų, kai žmogus, atrodytų, beveik sveikas, bet reikia žiūrėti iš rinkos perspektyvos, ar jis turi ką pasiūlyti, ar gebėjimai reikalingi ir paklausūs rinkoje. Turėjau klientą, kurio darbingumas buvo 50 procentų, bet jam buvo epilepsija, negalėjo palaikyti akių kontakto, turėjo kalbos sutrikimą, disleksiją. Jis buvo baigęs keletą profesijų, bet neturėjo tiek gebėjimų, kad galėtų pagal jas dirbti. Jis dvejus metus ieškojo darbo ir vos vos surado.
