Personalo specialistė įvardijo, kodėl darbuotojai laikui bėgant ims kritiškiau vertinti nuotolinį darbą – tai kelia nerimą

Daugelis verslų, ypač teikiančių finansines paslaugas, puikiai supranta principo „pažink savo klientą“ (angl. know your customer – KYC) svarbą. Šių dienų kontekste, kai nuotolinis darbas tapo savaime suprantamu, kyla poreikis laikytis dar vieno panašaus principo – „pažink savo kolegą“.

Finansų sektoriaus atstovai ir psichologai pastebi, kad būtent kintantis, silpnėjantis ryšys su kolegomis verčia darbuotojus prisiminti darbo biure pliusus. Žinoma, ekspertai vieningai sutinka, kad sprendimas bent dalį darbo savaitės organizuoti biuruose gali būti priimtas tik laikantis visų saugumo reikalavimų ir įsivertinus darbuotojų imunizacijos nuo COVID-19 ligos apimtis.

Įsivyrauja žmogiškojo kontakto ilgesys

Kasdienės disciplinos trūkumas, nesugebėjimas surasti balanso tarp darbo ir laisvalaikio, trintis tarp namiškių ar tiesiog paprastas nuobodulys daug laiko praleidžiant namuose – tokie nuotolinio darbo trūkumai dažnai pasigirsta svarstant apie tinkamiausią darbo aplinką. Ir nors daugelis puikiai įvaldė nuotolinį darbą, kuris leido įmonėms sėkmingai veikti net sudėtingiausiomis pandemijos sąlygomis, darbuotojai ir specialistai ima kalbėti apie žmogiškojo kontakto ilgesį. „General Financing banko“ personalo specialistė Greta Giedrytė mano, kad būtent kolegų ilgesys yra vienas pagrindinių veiksnių, kodėl darbuotojai laikui bėgant ims kritiškiau vertinti nuotolinį darbą ir, pandemijos situacijai ateityje švelnėjant, pozityviai žvelgs į galimybę dirbti kolegų apsuptyje.

„Darbuotojai dėl užsitęsusio darbo per distanciją ima prarasti ryšį su kolegomis, o naujokai dažnai net negauna pakankamai galimybių užmegzti tokį ryšį. Manau, kad netolimoje ateityje daugelis ims pasiilgti kolegiškumo jausmo ir kolegų, kuriuos tikrai pažįsta, už kuriuos serga ir kuriais rūpinasi, kurie žino kuo gyveni ir su kokiais iššūkiais susiduri. Todėl svarbu kalbėti ir apie tai, ko neteksime nesusigrąžinę reguliaraus gyvo bendravimo su kolegomis“, – kalba G. Giedrytė.

Apsaugo nuo perdegimo sindromo?

Psichologė Ugnė Juodytė pastebi, kad darbuotojų noras grįžti į biurus priklauso ir nuo daugelio žmogaus ypatybių. Pavyzdžiui, intravertai galimai mieliau liktų dirbti namuose, o tuo tarpu ekstravertai, teikiantys prioritetą gyvam bendravimui, vis dažniau kalba apie norą grįžti į biurus ir įvardija privalumus, kuriuos įžvelgia.

„Kai dirbame biure, kartu su kolegomis – tai kai kuriems darbuotojams gali padėti išvengti perdegimo sindromo. Dirbdami per nuotolį žmonės taip stipriai įsitraukia į darbus, kad net pamiršta kavos pertraukėles ar pietus. Tuo tarpu dirbant biure, šių atpalaiduojančių veiklų dažniausiai neleidžia praleisti kolegos. Tai yra kritiškai svarbu, kad žmogus galėtų dirbti efektyviai ir nepervargstant“, – sako psichologė.

Jai antrina ir G. Giedrytė, pabrėždama, kad kolegų apsuptyje nerimas ar susikrimtimas dažniausiai gali būti pastebėti labai greitai.

„Klausimai „Ei, ko nukabinęs nosį?“ ar „Kas tau šiandien?“ gal ir ne pačios mieliausios frazės, bet įmanomos užduoti tik prasilenkiant gyvai. Kolegų solidarumas, supratimas ir palaikymas gali priminti, kad juk nieko katastrofiško nenutiko, ar kad taip yra buvę ir kitam, tad sprendimai tikrai egzistuoja. Po trumpo pasikalbėjimo tiek sprendimas, tiek palengvėjimas dažnai ateina greičiau ir lengviau. Tuo tarpu patirdami stresą ar susierzinimą namuose beveik neturime galimybės juo pasidalinti ir taip jį išsklaidyti“, – pastebi žmogiškųjų išteklių specialistė.

U. Juodytė taip pat akcentuoja, kad bendraujant gyvai yra daug lengviau pajausti žmonių, su kuriais bendraujame, emocijas ar tai kas sakoma „tarp eilučių“. Jos teigimu, bendraujant per nuotolį tai padaryti yra daug sunkiau, nes geriausiu atveju matome tik žmogaus veidą ir pečių sritį, o informaciją juk nuskaitome stebėdami visą žmogaus kūną. Taip pat bendraujant gyvai informacija yra gaunama net iš intonacijos, balso garsumo, o darbas per nuotolį šiuos momentus dažnai iškraipo.

Nuo atgalinio ryšio iki tikrojo priėmimo

G. Giedrytė pastebi, kad dirbant per nuotolį netenkame galimybės gauti autentišką atgalinį ryšį. Jai ne iš vieno kolegos teko girdėti, apie tai, kokia verianti tampa tyla po nuomonės, idėjos ar projekto pristatymo.

„Tai gali būti ir tiesiog paprastas neturėjimas, ką pasakyti ar pridurti, gali būti ir tiesiog patingėjimas tądien kalbėti. Tai taip pat yra reakcija – vienokia ar kitokia, ryškesnė ar pasyvesnė. Visgi, „Teams“ ekranas tampa tokia užkarda, kuri įgalina reakcijas tapti sunkiai perskaitomas. Tuo tarpu reakcija, sėdint už vieno stalo, neturi galimybės būti paslėpta. Galbūt, jei ji ne visuomet pozityvi, ją sunkiau neutraliai priimti, tačiau būtent jos tikrumas ir leidžia tobulėti“, – kalba G. Giedrytė.

Pasak psichologės U. Juodytės, taip pat pastebėta, kad darbuotojai, dalyvaudami gyvuose susirinkimuose yra daug labiau įsitraukę, nes neturi tiek trikdžių lyginant su dalyvavimu susirinkime per nuotolį. Tapo įprasta, kad nuotoliniame susirinkime dalyvaudami darbuotojai dažnai tuo pat metu atrašinėja elektroninius laiškus, atsakinėja į žinutes ar daro kitus darbus, o tai lemia žemą efektyvumą.

Dar vienas ne mažiau svarbus aspektas, kurį išskiria specialistės – ribotos galimybės dirbant per nuotolį į komandą tinkamai priimti naują žmogų. G. Giedrytė pastebi, kad bent keliasdešimt šiuo metu dirbančių banko darbuotojų prie komandos prisijungė būtent per karantinus ir tai pareikalavo nemažų pastangų, norint leisti naujiems komandoms nariams patirti tikrąjį priėmimą.

„Būti pažintu ir priimtu toks koks esi yra bene pamatinis kiekvieno individo noras. Kolegos mums reikalingi ne tik kaip bendradarbiai, padedantys vieni kitiems sklandžiai ir sparčiai krauti kapitalą kompanijoje, taip pat jie nėra ir tik į bendrą tinklą sujungti virtualūs profiliai. Tikrieji, palaikantys kolegos pažindami neretai gali paskatinti ir palaikyti imtis iniciatyvos, kuri su darbu visai nesusijusi, bet yra net svarbesnė žmogaus tobulėjimui ir augimui“, – įžvalgomis dalijasi G. Giedrytė.

U. Juodytė reziumuoja, kad karantinų metu organizuoti virtualūs įmonių vakarėliai, asmeninių pokalbių integravimas į komandų darbą leido šiek tiek kompensuoti tiesioginio žmogiškojo kontakto trūkumą, tačiau tai negali pakeisti gyvo bendravimo. Jos teigimu, žmonės pandemijos metu daugiau laiko skyrė santykiui su artimiausiais žmonėmis ir taip kompensuodavo dalį bendravimo trūkumo, kurį jautė darbinėje erdvėje.