aA
Emocinę paramą teikianti „Jaunimo linija“ pastebėjo, kad karantino mėnesiais tarp ieškojusių pagalbos žmonių, padaugėjo kalbančių apie problemas darbe. Nepaisant nuotolinio darbo karantino metu, darbinės problemos išliko ir tapo net aktualesnės, kaip ir patyčios darbovietėse. Ilgametis savanoris Andrius Ruseckas papasakojo apie patyčias organizacijose.
Patyčios darbe: kokie žmonės kenčia dažniausiai ir, kaip elgtis, jeigu jas patiriate
© Shutterstock

– Kokioje aplinkoje vyksta suaugusiųjų patyčios?

– Patyčios vyksta ten, kur nesame nuoširdžiai mylimi, todėl dažnai – tai darbo aplinka. Tačiau patyčios gali egzistuoti ir šeimos, draugų ar giminių rate. Organizacija patyčiu terpe tampa, kuomet toleruojamos apkalbos, išjuokiama „už akių“, slepiama reikalinga informacija, nekviečiama į susirinkimus būtinai informacijai gauti arba pertraukinėjama, neleidžiant išreikšti nuomonės. Taip pat, kai skiriamos pernelyg sudėtingos ar, atvirkščiai, menkavertės užduotys, nėra pakankamo grįžtamojo ryšio arba jis pateikiamas su tikslu sumenkinti pasiekimus ir išryškinti klaidas. Išnaudojant neapibrėžtas atsakomybių ribas perkraunama darbu, o laisvas darbo grafikas tampa griežtai apibrėžtu be aiškių priežasčių. Taipogi, kuomet nėra aiškių karjeros kriterijų ir darbuotojas negali pelnytai gauti siekiamų pareigų. Apibendrinant – tai asmens atskyrimas nuo kolektyvo ir jo asmenybės sumenkinimas.

Patyčių schemoje beveik visada dalyvauja „neutralūs“ žmonės, kurie patys nesityčioja, bet ir nesiima aktyvių veiksmų, kad apgintų auką. Šioje schemoje stebėtojai atlieka labai svarbų vaidmenį, nes organizatorius tampa lyderiu tik tuomet, kai atsiranda bent vienas aktyvus ar pasyvus šalininkas. Jis ieško palaikančios aplinkos – padedančių smurtauti, pritarančių ar bent jam neprieštaraujančių – stiprina savo poziciją įtraukdami kuo didesnį kolegų ratą bei vadovus. Toks „lyderis“ bijo netekti palaikomosios stebėtojų jėgos ir įgyti palaikančių auką žmonių. Todėl neutraliai stebintys žmonės taip pat yra atsakingi už smurto pasekmes.

Patyčios darbe: kokie žmonės kenčia dažniausiai ir, kaip elgtis, jeigu jas patiriate
© Shutterstock

– Kaip atskirti, kur tik kandus kolega, o kur jau patyčios?

– Atskirti sunku, kai jos „palenda“ po ironijos ar sarkazmo žinutėmis, kurios savaime nereiškia nieko blogo. Sarkazmas gali auginti kūrybiškumą, stiprinti socialinius įgūdžius ir tarpusavio santykius. Sarkazmu galime išreikšti net komplimentą. Tačiau tai ir terpė gudriai paslėptam žeminimui, nes yra paremta kalbančiojo pranašumu prieš tą, apie kurį kalbama.

Atrodo, jog sarkazmas tapatinasi su patyčiomis, tačiau esminis skirtumas – vienu atveju norima pralinksminti ir linksma būna abiem pusėms, kitu – įskaudinti. Patyčios apima tyčinius veiksmus. Tai reiškia, jog tas, kuris tyčiojasi, dažniausiai supranta, kad savo veiksmais skaudina kitą ir tai daro sąmoningai.

Kita vertus, vertinant ar iš manęs tyčiojasi, o gal tik kandžiai juokauja, galioja atsakomybė pasirūpinti savimi ir pasitikslinti kas iš tiesų turėta omenyje? Nesusipratimai kyla tuomet, kai tikima, jog yra visiems savaime suprantamų dalykų. Juk tą pačią žinutę skleidžiant skirtingiems žmonėms, ji gali būti skirtingai suprasta ir kelti nevienareikšmius jausmus. Girdint skaudinančią repliką, verta prisiminti patyčių apibrėžimą, jog tai pasikartojantys veiksmai. Viena, kita, kandi replika daugumai „iškrenta“ natūraliai.

– Kas atsakingas už emocinį klimatą darbe: vadovas, kiekvienas darbuotojas ar bendra kompanijos kultūra? Ar vienas darbuotojas gali kažką pakeisti, jei jam atmosfera atrodo netinkama?

– Be abejonės, darbdavys, kaip organizacija, privalo užtikrinti orią, nežeminančią aplinką. Tuo įpareigoja darbuotojų teises ginančios institucijos. Dažnai dėmesys yra sutelkiamas į rezultatus ir užduočių delegavimo gebėjimų ugdymą, bet pamirštama, jog rezultatus kuria žmonės. Tinkamo emocinio klimato trūkumas, lyg klijų, bendruose įmonės procesuose nebuvimas. Taip pat ir kiekvienas kolektyvo narys yra atsakingas už emocinio saugumo kūrimą, be kurio neįmanoma pradėti laiku kalbėti apie netinkamą klimatą. Tačiau teisingiau būtų ne ieškoti, kas galėtų prisiimti atsakomybę, o paklausti savęs – kiek atsakomybės, už emocinį klimatą kolektyve, galiu prisiimti aš pats?

Patyčios darbe: kokie žmonės kenčia dažniausiai ir, kaip elgtis, jeigu jas patiriate
© Shutterstock nuotr.

Taip pat labai svarbu suvokti, kad pirmiausia kiekvienas esame atsakingi už save ir turime savimi pasirūpinti patys. Laukti kol kiti susipras, jog mane skaudina ir nieko nedaryti, yra išankstinė aukos pozicija ir moko būti bejėgiu. Mums natūralu prižiūrėti kūną, profilaktiškai lankytis pas odontologą, lygiai taip pat svarbu rūpintis ir emocine higiena. Svarbu suprasti, jog ir pagalbos prašymas yra rūpinimosi savimi ženklas.

Apie patiriamą smurtą kalbėti sunku, todėl dažnai pasirenkama nepaisyti išsakomų replikų ir dėl jų kylančių jausmų. O juk jausmai niekada nemeluoja ir visuomet transliuoja žinutę, kurios verta neignoruoti ir pasiklausyti, ką ji man praneša. Kartais nekreipiame dėmesio į aplinkinių keliamą įtampą dėl nuostatos, jog tai skundimasis: kaip aš čia dabar kalbėsiu apie savo išgyvenimus, jei, tikriausiai, nieko blogo nenorėta pasakyti? Gal per jautriai reaguoju?

Iš tikrųjų jautrumas nėra išskirtinių žmonių savybė. Visi esame jautrūs, tik skirtingi veiksniai iškelia mūsų jautrumą. Sakyčiau, jautrumas – tai net labai žmogiška ir graži savybė. Tiesiog per dažnai bandome ją nuslėpti po „stipruolio“ kauke. Bet jautrumas ir stiprybė nėra nei susiję, nei priešingos savybės. Kiekvienas galime būti jautrus ir tuo pačiu stiprus ir drąsus bei įveikti baimę, jei matome prasmę. Bene kiekvienas esame patyręs situacijų, kuomet veikėme drąsiai ir ryžtingai, bet tai nieko nepasako apie mūsų gebėjimą būti jautriems aplinkai ir savo jausmams.

Andrius Ruseckas
Andrius Ruseckas
© Asmeninio albumo nuotr.

Be kaltės ir gėdos, emocinio smurto aplinkoje, patiriame nerimą ir baimę – baisu sutikti žmones, kurie kelia man įtampą. Pradedu vengti jų, o tai gali kelti praradimo jausmą, kad nebegaliu lankytis, kur man buvo įprasta ankščiau, priklausyti kolektyvui, dirbti šioje įmonėje, gal net šioje srityje. Išėjimas iš darbo gali kelti nusivylimą savimi, jog nesusitvarkiau su sunkumais, neišsaugojau to, kas svarbu. Tačiau tai nereiškia pralaimėjimo. Tai tebėra rūpinimasis savo emocine gerove.

Gali kilti net paranojiškų minčių – o jei ir kitame darbe sužinos, jog buvau engiamas? Normalu, jei kyla jausmas, kad esu atstumtas, izoliuotas, nes smurtautojas ir siekia sudaryti tokį vaizdą, jog ne tik jis, bet ir kiti žmonės mane atstumia. Galiu pradėti save kaltinti, niekinti, kad netinkamas elgesys prieš mane yra mano kaltė, nes kažką padariau netinkamai. Net ir logiškai suvokiant, jog, kad ir ką padariau, nenusipelniau psichologinio ar fizinio smurto, kaltės jausmas gali išlikti labai stiprus. Šalia jos, itin dažnai patiriama gėda. Jaučiant kaltę ir gėdą sunku prabilti apie esamą situaciją. Tokiu atveju galiu jaustis labai vienišas net būnant draugų ar šeimos apsuptyje, labiau užsisklęsti savyje, vengti iššūkių. Tokiu atveju be galo svarbi psichologinė parama, nes šie jausmai verčia susitapatinti su problema. Kai jaučiu baimę, galiu vengti jos šaltinio, o kaltę ir gėdą nešiojamės kur bebūtume.

Psichologinį smurtą galima prilyginti kūno sužalojimui. Nedidelės traumos užgyja savaime, o stipresnės – formuoja randus. Negydomos jos gali sukelti įvairių psichologinių sutrikimų. Pavyzdžiui, dėl patirto smurto atsiradęs nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas savo jėgomis, gali skatinti elgtis prisitaikėliškai arba perdėtai juokauti bandant sušvelninti pašnekovo nuomonę. Gali stiprėti perdėtas noras būti geresniam už kitus, nuolatinis bandymas kontroliuoti situacijas ir atsirasti agresija net prieš su patyčiomis nesusijusius asmenis. Tokios traumos gali sąlygoti net fizinius sutrikimus – dėmesio valdymo, nuovargį, galvos svaigimą, organų veiklos sutrikimą.

Psichologinis smurtas gniuždo, verčia jaustis menkaverčiu, bejėgiu pasipriešinti ir sutrikusiu, nes nežinau kaip išeiti iš susidariusios situacijos.

Patyčios darbe: kokie žmonės kenčia dažniausiai ir, kaip elgtis, jeigu jas patiriate
© Shutterstock

– Kokia būtų išeitis: prakalbėti apie tai, kas vyksta netinkamo, ar pakeisti darbovietę?

– Kai kalbame apie išeitis sudėtingose situacijose dažnai aiškiausiai matome kraštutines galimybes, galbūt, tai – priešintis patyčioms arba tiesiog pasitraukti iš žalingos aplinkos. Abu šie sprendimai tinkami. Galima kalbėti apie netinkamas darbo sąlygas su kolektyvu ar vadovybe, o nepavykus išspręsti situacijos palikti darbovietę. Taip pat verta apgalvoti kokie sprendimai galimi tarp šių kraštutinių galimybių?

Viena galimybių stabdyti emocinį smurtą – kalbėti apie tai kas vyksta tiesiogiai su smurtaujančiu asmeniu. Nors aukos ir agresoriaus santykis visada yra nelygiavertis, atkurti lygiavertiškumą galima ne tik bandant persverti galią, bet ir parodant savo silpnumą bei norą ieškoti kompromisų.

Pokalbis turėtų būti be užuolankų, kad abiem būtų aišku apie ką kalbama ir atminti, jog niekas neturi teisės tyčiotis, apkalbėti ar kitaip emociškai smurtauti. Galbūt pokalbį galėtų palengvinti žinojimas, jog baimę kalbėtis ir kloti viską ant stalo turi ir smurtautojas, nes dažnai jis suvokia, jog elgiasi netinkamai. Kai auka įvardina problemą, smurtautojui gali kilti noras gintis, gal net vengti pokalbio, nes jaus stiprią gėda, tačiau smurtą patiriančiam verta išlaikyti ribas ir iškloti kaip jis mato situaciją bei pakviesti nuoširdžiai dalintis kitą pusę.

Vis dėlto, ši smurtautojo gėda gali būti pleištas tolesniems santykiams šalinantis jos šaltinio – neigti, atstumti ar visiškai sunaikinti santykį, šiuo atveju, su auka. Tad pradėjus pokalbį reikia atminti, jog sunku abiem pusėms. Labai svarbu užtikrinti emociškai saugų, atvirą, ramų ir nuoširdų pokalbį. Ne kaltinti, bet ir ne neigti padarytos žalos. Juk siekiama išspręsti problemą, todėl tiesiog priimti tai kas įvyko ir pakviesti kartu kurti abiem priimtiną ateitį.

Deja, nors ir visas kolektyvas dirba vardan tų pačių tikslų, darbo aplinkoje, tapusioje patyčių terpe, gali būti sunku užtikrinti saugų pokalbį. Ypač, jei agresoriaus ir aukos statusai skiriasi. Taip pat, jei smurtauja keli žmonės. Kaip kalbėti vienam prieš visus? Šiuo atveju, pagalbos moderuoti pokalbį verta paprašyti vadovo ar personalo specialisto. Vadovui turėtų rūpėti emocinis klimatas kolektyve, ne tik dėl to, jog nuo to priklauso įmonės rezultatai, bet kaip lyderis, jis turi stengtis užtikrinti saugią aplinką visai komandai.

– Gali pasirodyti, kad karantino metu, kuomet vyko darbas iš namų, darbinė atmosfera pagerėjo, bet tenka išgirsti nusiskundimų, kad bendraujant per atstumą įtempti santykiai išlieka. Kaip nuotolinis darbas gali pasitarnauti ar pakenkti kolegų santykiams?

– Tikriausiai, darbo santykių atžvilgiu, karantinas veikė labai skirtingai. Aišku tai, jog daugeliui tai buvo nauja, nepažinta sfera. Žmonės labiau linko dalintis, kokius potyrius išgyveno. Komunikavimas nuotoliniu būdu verčia ne tik prisitaikyti prie mažiau įprastos bendravimo formos, bet gali keisti ir santykį su kolegomis. Tačiau, jei santykiai nebuvo geri prieš karantiną, vargu, kad problemos savaime išsispręs. Kaip daugeliui teko pastebėti, karantino metu išryškėjo nepažintos mūsų pačių pusės. Vienam būti vienatvėje kančia, kitam – džiaugsmas, jog gali daugiau laiko skirti sau ir šeimai. Tiems, kurie dar su džiugesiu pabūtų karantine, veikiausiai pavyko sumažinti įtampą atsitraukus nuo darbo aplinkos. Gal tai padėjo kitaip pažvelgti ir į santykius su kolegomis.

Karantinas kiekvienam iš mūsų yra netikėtas pokytis. Pokyčiai pažadina mūsų nerimą, jog gali nutikti kažkas nelaukiamo, ką sunku suvaldyti. Tai labai suprantama, nes kai galime būti beveik tikri, jog rytojus bus panašus į šiandieną ir vakarykštę dieną, galime prognozuoti, kad nieko blogo nenutiks.

Taigi, jei santykiai darbe kėlė nerimą, karantino metu atsirado daugiau nerimo šaltinių: pavojus sveikatai, galbūt planavimo kaip pasirūpinti savo šeima, finansinės gerovės užsitikrinimo ir daug kitų, ne lengvai suvaldomų iššūkių. Psichologine prasme, nerimas ir baimė veikia kaip mobilizuojanti jėga. Verčia koncentruotis į baimės šaltinį ir pažadina vieną iš trijų primityvių reakcijų: pulti, bėgti, sustingti, kuriomis pasižymi daugelis gyvų organizmų. Šias reakcijas nebūtinai reikia suprasti tiesiogiai.

Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
© Shutterstock

Bėgimo reakcija, gali veikti kaip vengimas aplinkos ar žmonių, kur nėra saugu. Puolimas gali pasireikšti ir per įvairias manipuliacijas ir per pasyvią agresiją. O sustingimo taip pat nereiktų suprasti, jog žmogus sustingsta kaip gazelė išgirdusi šlamesį krūmuose. Ši reakcija pasireiškia per sprendimų atidėliojimą, kuomet ryžtingas veikimas būtų naudingesnis. Primityvios reakcijos yra naudingos tuo, jog sumažina pasirinkimą veikti iki trijų elementarių veiksmų ir padeda nesiblaškyti informacijos gausoje. Taigi, gali būti, kad ir emociškai smurtaujančiam asmeniui ir aukai, atsirado stipresnių nerimo šaltinių dėl pandemijos sukeltų iššūkių, kurie padėjo atsitraukti nuo nerimo dėl santykių darbe.

Kita vertus, dirbant nuotoliniu būdu, visiems gali būti sunku įsijungti į kitokį bendravimą nei įprastai, kurie yra mažiau susidūrę su tokiu darbo pobūdžiu. Padidėja klaidų tikimybė, nesusikalbėjimų, nėra paprasta viską aptarti, ilgiau laiko užtrunka spręsti net eilines problemas. Gali kilti nepasitenkinimas, jog kolega kažko neįvertino, kas yra „akivaizdu“ arba, jog vadovas „nesugebėjo suprasti“, kad dabar nepaprastas laikotarpis ir aš turiu daugiau rūpesčiu nei įprastai ir t.t. O tai gali įnešti sumaišties ir į tuos kolegiškus santykius, kurie ankščiau buvo geri.

– Kokie žmonės organizacijose pasirenkami kaip aukos, o kokie tyčiojasi?

– Aukomis pasirenkami „nepatogūs“ žmonės. Dažnai tokie, su kuriais sunku komunikuoti ir dirbti. Ir tai tikrai nebūtinai nepakankamai socialūs asmenys. Pavyzdžiui, su kuriais sunku konkuruoti, kurie kelia grėsmę esamam statusui kolektyve. Pavyzdžiui, į kolektyvą ateina dėmesį užvaldantis asmuo, kuris patraukia lyderystę nuo buvusio grupės lyderio. Arba išskirtinai išvaizdus žmogus, su kuriuo sunku konkuruoti tuo pačiu aspektu ir šis stengiasi susigrąžinti iš rankų slystantį aplinkinių dėmesį.

Taip pat, kuomet garsiai abejojama vadovo sprendimais, jis stengiasi išlaikyti statusą naudodamasis galios pozicija.

Patyčios gali atsirasti ir dėl nuostatų. Pavyzdžiui, jei esame nusistatę lyčių lygybės, seksualinės orientacijos, tautybės, amžiaus atžvilgiu ar kitaip diskriminuojame. Dažnas turime nuostatų, kurių nepastebime, tačiau jos valdo mūsų elgesį. Jų būna pačių įvairiausių ir kartais jos susiję su kitų žmonių natūraliu elgesiu, kuris mus erzina. Tačiau verta įsidėmėti, jog kitas žmogus nėra atsakingas už mūsų jausmus. Net tais atvejais, kuomet iš tiesų nusižengiama priimtoms socialinėms normoms, niekas neturi teisės engti tokį žmogų. Kaip bebūtų gaila, nepriimtiną kolegos elgesį, kartais pasirenkama aptarti su visu kolektyvu, nei tiesiogiai su juo pačiu.

Patyčios darbe: kokie žmonės kenčia dažniausiai ir, kaip elgtis, jeigu jas patiriate
© Shutterstock

Taip pat būna, jog tyčiojimasis yra neįsisąmonintas elgesys. Esu stebėjęs daugybę atvejų, kuomet, tikiu, komandos nariai ar vadovai nuoširdžiai nesuprato, jog jų veiksmai menkina kitą asmenį. Įdomu ir tai, jog mes patys dažnai nepastebime, kuomet su mumis ar šalia esančiais elgiamasi nepagarbiai. Pavyzdžiui, kuomet yra juokaujama apie konkretų žmogų ar socialinę grupę. Kartais vadovai, jausdami savo statusą, net nepastebi kaip pertraukinėja, verčia jausti gėdą. Tai – toksiškai nelygiavertiškas santykis. Tačiau kiekvienas galime užduoti klausimą ir sau – ar visada gebu būti lygiavertiškas su kitais? Ar apskritai yra įmanoma visada būti lygiavertišku?

– Kokie veiksniai lemia, jog žmogus tampa tuo, kuris tyčiojasi?

– Pirmosios užuomazgos smurtiniam elgesiui gimsta dar vaikystėje. Tokiame amžiuje tėvai yra vienintelis būdas pažinti socialinę aplinką. Vaikai nesuvokia savęs kaip atskiro žmogaus ir pažįsta save bei pasaulį per tėvų elgseną. Jei vaikui iš tėvų trūksta atjautos, jausmų pripažinimo, svajonių ir fantazijų neignoravimo, tuomet jam sunku adekvačiai save vertinti. Įvairaus amžiaus vaikams, dažnai trūksta tėvų palaikymo ir priėmimo jų tyrinėjančios ir darančios klaidas asmenybės. Dažnai jie yra mylimi sąlygiškai – kuomet elgiasi priimtinai, tarsi, mylimi labiau. Iš pažiūros teisingas auklėjimas tampa ydingu, kuomet lydimas etikečių „geras ir blogas“. Vaikui ima atrodyti, jog netinkamai pasielgęs jis pats tampa blogu, jaučiasi nuvertintas, nemylimas ir nori atstatyti savo vertę.

Jei tėvai elgiasi prieštaringai: moko vienaip, o patys elgiasi kitaip, vaiko pasaulio suvokimas sutrinka. Pavyzdžiui, tėvai moko pagarbumo, o patys plūsta vairuotoją „užkišusį“ automobilį, agresyviai bendrauja, diskriminuoja mažumas, engia valdžią. Vaikai visokį elgesį priimą kaip pavyzdį ir ne visada geba atskirti kas teisinga.

Vaikui augant, jis pradeda reikšti individualias mintis ir, jei tėvai bekompromisiškai ar be argumentų prieštarauja – toks santykis veda prie pavaldaus paklusnumo, kas iš esmės reiškia pažeminimą. Kaip ir vis dar gajus auklėjimas bausmėmis, siekiant nubrėžti nepriimtino elgesio ribas, irgi yra pažeminimas parodantis kas viršesnis, o kas turi paklusti. Utopiška, jog taikant fizines ar psichologines bausmes dėl nepriimtino elgesio, būtų galima išmokyti kitokio elgesio. Fizinių bausmių taikymas vaikus moko, jog per baimę galima gauti pagarbą. Tačiau, net ir bijodamas būti nubaustas, vaikas nežinos tinkamų būdų elgtis. Toks auklėjimas yra ydingas, nes netinkamas elgesys iš mūsų stebėjimo taško, gali būti visiškai priimtinas vaiko suvokimu. Iš tikrųjų tiek vaikas, tiek ir suaugęs, įvertinęs visas galimybes, rizikas ir pasekmes, su turimomis žiniomis ir įgūdžiais, pasirenka elgtis taip, kaip jam tuo metu atrodo teisingiausia. Iš to seka išvada, kad pirmiausia reikia parodyti naują, dar nežinomą, būdą elgtis tinkamai ir teigiamas pasekmes dėl naujos elgsenos.

– Kodėl apskritai vienam žmogui kyla noras tyčiotis iš kito?

– Patyčios apibrėžiamos kaip agresijos forma, susijusi su asocialiu psichologiniu elgesiu, tačiau net agresijos tyrinėtojai nėra vieningai sutarę dėl šios sąvokos ribų. Ši takoskyra atsiranda, kuomet kalbėdami apie nepriimtiną elgesį, skiriame dėmesį ir smurtautojo pasaulio suvokimui.

Remiantis apibrėžimu, bet koks elgesys, kuriuo siekiama pakenkti kitam asmeniui, turi būti laikomas agresija. Nepaisant to, ne visada įmanoma atskirti tikrąjį norą pakenkti ir kitą psichologinę žalą sukeliantį elgesį. Šiuo požiūriu, patyčiomis būtų laikoma tik tokia agresija, kuomet smurtautojas siekia pakenkti konkrečiam žmogui, o ne tiesiog išreikšti savo viduje sukauptą pyktį. Smurtaujantis asmuo ne visada atskiria priežastinį ryšį tarp veiksmų ir rezultato. Todėl svarbu kalbėti apie tikruosius ketinimus.

Siekiant sužinoti agresyvaus elgesio priežastis atmetant išmoktą elgesį, daug tyrimų atliekama su vaikais. Agresyvaus elgesio priežastys aiškinamos išskiriant juos į dvi grupes – aktyvių ir reaktyvių.

Pirmoji – kai smurtas naudojamas tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, itin aktyvių vaikų siekis įrodyti sau, jog yra kažko verti kuomet negauna pakankamai tėvų dėmesio.

Antroji grupė reaguojančių į provokaciją. Jie yra agresyvesni, nes patys tapo aukomis, kai buvo gėdinami ir žeminami, todėl nori atstatyti savo padėtį prieš save patį, pasijusti vertingais, stipriais ir gerbiamais. Be to, patyčias stebintys vaikai mokosi kaip jų nepatirti.

Pavyzdžiui, tyčiojantis iš silpnesnio, patys išvengė smurto ir toks elgesys buvo mažiau rizikingas, nei pasipriešinti stebimoms patyčioms. Tai atsispindi ir tyrimuose, jog daugiau nei pusė patyčias patyrusių vaikų, patys tampa smurtautojais. Tyrimai su pirmosios grupės vaikais parodė, kad nors jie gali atskirti tyčinį, sąmoningą veiksmą nuo atsitiktinio, bet agresyvesni dažniau klaidingai interpretuoja kitų intencijas. Šie vaikai nesirenka kaip taikinio silpnesnių, nes puola ir mokytojus ar šeimos narius. Jie elgiasi agresyviai, nes tokia jų emocinė išraiška dėl įvairiausių jausmų. Tai atspindi ir suaugusiuose.

Patyčios darbe: kokie žmonės kenčia dažniausiai ir, kaip elgtis, jeigu jas patiriate
© Shutterstock

Pavyzdžiui, JAV federalinių tyrimų biuro atliktas tyrimas su už sunkius nusikaltimus nubaustais asmenimis parodė, jog fizinis smurtas yra psichologinio smurto pasekmė. Dažnas žmogžudystę įvykdęs asmuo, motyvą aiškina tuo, jog jis jautėsi negerbiamas ir pažemintas savo aukos. Tuo tarpu pažemintas asmuo gali jaustis net ir kai niekas to specialiai neakcentuoja. Pavyzdžiui, gyvenant skurde arba netekus vieno iš tėvų, vaikas jaučiasi pažemintas, nes lygina save su kitais. Tuomet smurtas gali tapti įrankiu atstatyti pagarbą sau. Remiantis tokiu požiūriu, agresija yra būdas išlaikyti pusiausvyrą žmogaus viduje ir ne visada pavaldi jo valiai. Tai siekis užbaigti frustracijos būseną, kuomet agresija tampa būdu „išsakyti“ jausmus, kurių išreikšti nepavyksta kitais būdais.

– Ar įmanoma, jog patyčios kažkada nebeegzistuotų? Gal tai natūralus socialinis reiškinys, tad mes kovojame su vėjo malūnais?

– Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą yra keblu. Nepaisant didelių pastangų patyčių prevencijai, nematyti reikšmingo pokyčio statistikoje. Tai lemia ne tik aukšti patyčių mastai, bet ir tai, jog keičiasi suvokimas, kas yra patyčios. Jei prieš tris dešimtmečius buvo normalu galvoti, jog į bet kokį smurtą geriausias atsakas yra smurtas, tai dabar jau kalbame apie kitas atsako formas.

Atsiranda iniciatyvos skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems – probacijos plėtra, stipriai populiarėja emocinio intelekto lavinimo kursai, savęs pažinimo, konfliktų valdymo, asmeninė ar grupinė psichoterapija. Taigi, jautriau pastebime nepriimtiną elgesį, todėl dažniau galime jį įvardinti. Kita priežastis, galėtų būti, jog atsiranda naujos patyčių formos. Pavyzdžiui, daugėja formų kaip galima pažeminti kitą internete.

Patyčios darbe: kokie žmonės kenčia dažniausiai ir, kaip elgtis, jeigu jas patiriate
© Shutterstock

Vaikų savęs tapatumo paieškos ir socializacijos mokymasis per sėkmingus ir klaidingus bandymus, neišvengiamai atveda ir prie nelygiavertiškų tarpusavio santykių, ir agresyvaus elgesio. Manau, jog patyčių stabdymas tiek vaikų, tiek ir jiems suaugus, tikrai yra kova su vėjo malūnais. Bet intensyviai taikant prevencines priemones visuose vaiko raidos etapuose, yra įmanoma.

Kaip rodo apklausų duomenys: D. Britanijoje vaikų patyčių mastas, skirtingose amžiaus grupėse, sumažintas nuo 20 proc. iki 80 proc., Norvegijoje apie 50 proc. Sudėtingiausia įdiegti teigiamus pokyčius dėl suaugusiųjų, kurie rodo pavyzdį vaikams, klaidingų nuostatų.

Dėl mūsų nepakankamo žinojimo kas yra teisinga, o kas ne, patyčių situacijoje, ar atpažįstant jas šalia mūsų. Kas yra norma, o kas tik paplitęs žalingas įsitikinimas. Todėl svarbus vaidmuo tenka kiekvienam iš mūsų – plėsti žinojimą jausmų sferoje, mokytis empatijos, didinti sąmoningumą ir, bent kartais, prieš tariant žodžius, paklausti savęs – ar aš galiu pajėgti nesityčioti?

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(32 žmonės įvertino)
4.1562
Lina Širvinskienė | D+ nariams

Advokatė: kokias išlaidas, dirbant nuotoliniu būdu, turėtų kompensuoti darbdavys (2)

Praėjus karantinui, nemaža dalis kompanijų priėmė sprendimą ir toliau tęsti darbą namuose....

Didesnis atlyginimas padarys jus laimingesniais? Ekspertė įspėja: džiaugsitės labai trumpai (21)

Prieš keletą metų buvo paskelbtas tyrimas apie emigracijos priežastis Lietuvoje. Nors prastesnė...

Specialistė: ką reikia žinoti, jei norite į darbą atsivesti gyvūną (20)

„Diena praleista dirbant be gyvūno, nesiskaito kaip darbo diena“, – štai tokį posakį galima...

Ekspertai: biurų rinkos laukia transformacijos, pokyčiai jau prasidėjo (3)

Lietuvoje išaugus naujų COVID-19 susirgimų skaičiui ir didėjant nerimui dėl galimos antros...

Darbo sąlygos psichiatrijos ligoninėje apstulbino: kylantys atlyginimai ir papildomos atostogų dienos (34)

Dietologų subalansuotas meniu pietums, kineziterapinės mankštos du kartus per dieną ir keturios...

Top naujienos

Žmogus, iliustravęs epochą: lietuvis tapo septintojo dešimtmečio legenda (5)

Nors Stasio Krasausko pavardė šiandien gal ir nėra plačiai žinoma, šis lietuvis buvo tikra...

Sutrumpinusi darbo savaitę įmonė skaičiuoja rekordinius metus: kiti mums sukioja pirštą prie galvos (10)

Prieš kelis metus statybinės chemijos produktų vystymo ir platinimo įmonė „Tegra State“...

Atvykę į nuostabaus grožio paplūdimį poilsiautojai gailisi: verslininkų įžūlumas siutina ne tik lietuvius (71)

Nors daug žmonių atvykę į vieną gražiausių Europos vietų – Pozitaną, Amalfio pakrantėje...

Sinoptikai perspėja: atkeliauja pirmosios šalnos (5)

Iš šiaurės besileidžiantis šaltasis atmosferos frontas atneš nedaug lietaus, tačiau oras keletu...

Net vidurinės nebaigęs vyras sugebėjo metus laiko dirbti gydytoju kolegoms nieko neįtariant (71)

Leidykla „Briedis“ pristato pasauliniu bestseleriu tapusią tikrą istoriją apie ano amžiaus...

Mokytojos pastaba kaukę pamiršusiam vaikui įsiutino mamą: pasiūlė paskaičiuoti, kiek tai kainuoja (399)

Išpuolis mokykloje, kurį patyrė kaukę pamiršęs vaikas, privertė jo motiną susimąstyti, ar...

Atnaujintas paveiktų šalių sąrašas: praneša apie izoliacijos pokyčius (97)

Nuo pirmadienio, izoliuotis reikės atvykus iš Švedijos, Norvegijos, Bulgarijos, Gruzijos, Kanados,...

Brangiausių automobilių TOP 3: kokie modeliai bei kainos dominuoja Baltijos šalyse, Ukrainoje ir Baltarusijoje? (40)

„Porsche“, „Ferrari“, „Lamborghini“, „Bentley“ savo savininkus dažniausiai randa...

Amanda apie santykių formą, kurią praktikuoja retas: daugelis tai supranta kaip mano sutikimą miegoti su visais (56)

Amsterdame gyvenanti Amanda savo tikrojo vardo atskleisti nenori. Mergina atvira – ne visa jos...

CSKA nepaliko jokių vilčių Maksvyčio komandai – laimėjo Gomelskio taurę (2)

Maskvos CSKA penktadienį triuškinamai net 91:51 nugalėjo Permės „Parma“, kurią treniruoja...

|Maža didelių žinių kaina