Medicininių paslaugų infliacija Lietuvoje viršija Vakarų Europos šalių vidurkius. Draudimo paslaugų kompanijos „Mercer Marsh Benefits“ duomenimis, pernai medicinos paslaugos mūsų šalyje brango 8,3 proc., šiemet jos turėtų kilti dar 11,1 procento. Šios tendencijos kasmet didina darbdavių išlaidas darbuotojų sveikatos draudimui ir tampa aktualiu klausimu išlaidų eilutėje. Be to, svarstomos teisinės reformos, kurios dalį sveikatos draudimo kompensuojamų išlaidų darbdaviams gali padidinti net 40 procentų. Yra kompanijų, kurios šiam draudimui išleidžia virš 1 mln. eurų per metus, tad medicininių paslaugų infliacija lemia kelis šimtus tūkstančių papildomų išlaidų, rašoma pranešime spaudai.
Kompanijos „Mercer Marsh Benefits“ konsultantė Lina Taranenko dalinasi pagrindiniais patarimais, kaip Lietuvos ir pasaulio darbdaviai gali pažaboti kasmet brangstančias išlaidas draudimui.
Sąmoningesnis medicininių paslaugų naudojimas
Didelė medicininių paslaugų infliacija šalyje vyksta ne be pačių darbdavių įtakos – išaugęs sveikatos draudimo populiarumas padidino privačių medicininių paslaugų paklausą, o dalis šių įstaigų pasinaudojo „klientui nekainuojančiu atsiskaitymo būdu“ įkainiams kelti, papildomiems tyrimams atlikti. Kad pristabdytų šį traukinį, darbdaviai imasi priemonių, kurios skatintų darbuotojus atsakingiau rinktis gydymo paslaugas, neatlikti perteklinių tyrimų.
„Vienas iš dažniausiai Lietuvoje naudojamų būdų yra frančizės mokestis. Tai reiškia, kad darbuotojui kompensuojama 80 proc. gydymo/tyrimų išlaidų, o likusią dalį jis iš savo lėšų turi apmokėti pats. Tai paskatina darbuotoją atidžiau vertinti, ar jam tikrai reikalingi visi klinikose siūlomi tyrimai“, – sako L. Taranenko.
Taip pat atsižvelgiama ir į paslaugoms įsigyti skirtų limitų rėžius. Siekdami sutaupyti, darbdaviai limitus mažina ir taip darbuotojus skatina sveikatos paslaugoms tiesiog išleisti mažiau, atidžiau renkantis paslaugas, pasveriant jų poreikį.
Pasak L. Taranenko, biudžeto neribojimas turi ir dar vieną ryškią problemą – darbuotojui šis veiksmas neneša jokios žinutės: „Pastaruoju metu darbdaviai imasi tokios praktikos, kai sveikatos paslaugoms skirtą biudžetą ima versti iš dalies laisvu – tam tikras būtinąsias paslaugas perka darbdavys, o savo nuožiūra išleisti likusią sumą gali pats darbuotojas. Tai vertinga, nes apmokamos paslaugos tarsi nurodo, kas svarbu darbdaviui, kuo jis nori pasirūpinti, kuo skatina rūpintis patį darbuotoją. Taip tarsi perduodama tam tikra žinutė. Tuo tarpu nekryptingai formuojamas biudžetas tokios papildomos naudos neturi“, – pasakoja L. Taranenko.
Darbdaviai, siekdami kovoti su augančiomis išlaidomis medicininėms paslaugoms, skiria dar didesnį dėmesį ligų prevencijai. Daugiau investuojama į darbuotojų gerovę, skatinamas visapusis sveikatingumas, nes taip užtikrinama geresnė darbuotojo savijauta, o ir gydymui skirtos išlaidos ženkliai sumažėja. Darbdaviai taip pat skatina tikrintis profilaktiškai, pasiskiepyti ir taip išvengti ligų.
„Skatindami patogią ir todėl dažnesnę profilaktiką, darbdaviai mėgino atsigręžti ir į telemediciną – nuotolines gydytojo konsultacijas. Pasaulyje ši praktika jau plačiai taikoma, siekiant, kad prevencija ar diagnostika taptų greitesnė, paprastesnė ir pigesnė. Tačiau Lietuvoje kol kas ši praktika nėra prigijusi“, – sako L. Taranenko.
Pažaboti medicininių paslaugų infliaciją stengiasi ir draudikai
Siekdami užtikrinti efektyvų ir sąžiningą paslaugų naudojimą ir teikimą, veiksmų imasi ir patys draudikai. Tiesa, nors veiksmai ir skiriasi, tikslas panašus – užtikrinti sąmoningą ir sąžiningą darbuotojų sveikatos paslaugų vartojimą. Tačiau kartu stengiamasi darbuotoją apsaugoti nuo nepagrįstai kainas keliančių ir paslaugas apmokestinančių sveikatos įstaigų.
„Draudėjai su medicinines paslaugas teikiančiomis įmonėmis siekia susitarimo, kad nustatytam laikui kainos tam tikroms paslaugoms būtų fiksuotos. Taip užkertamas kelias nepagrįstam kainų auginimui, kuris ženkliai didina išlaidas, tačiau jokios papildomos vertės nesukuria“, – aiškina L. Taranenko.
Kad nuo nesąžiningo paslaugų apmokestinimo darbuotojas būtų dar labiau apsaugotas, kuriamos ir diegiamos sistemos, leidžiančios vizitui pas gydytoją registruotis per draudiko tinklapį. Tokiu būdu užtikrinama, kad paslaugas darbuotojas gaus iš patikimų jų tiekėjų. Taip sumažinama galimybė, kad išlaidos padidės dėl nepagrįsto kainų kėlimo ar nekokybiškai atliktų paslaugų.
„Šiuo atveju paslaugų tiekėjų sąrašas neribojamas, todėl darbuotojas gali pirkti paslaugas ir kitur. Tačiau egzistuoja ir tokia priemonė, kai pateikiamas patikimų sveikatos teikėjų sąrašas ir sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos apmokamos tik tuo atveju, jei jos pirktos iš draudikų patvirtintos įstaigos. Tiesa, ši praktika dar nėra plačiai naudojama Lietuvoje. Čia dažniau susiduriama su situacija, kuomet eliminuojamos kelios gydymo įstaigos, t.y. išlaidos, patirtos konkrečiose gydymo įstaigose, nėra kompensuojamos“, – teigia L. Taranenko.
Taip pat, draudėjai kaip ir darbdaviai imasi biudžeto ribojimo. Pavyzdžiui, draudimo kortele už paslaugas atsiskaityti draudžiama arba leidžiama ribotai.
„Tokiu atveju, pirmiausia, darbuotojas už paslaugas turi sumokėti iš savo lėšų ir tik vėliau susigrąžina jas iš draudiko. Tuomet jis atidžiau vertina, ar sveikatos įstaigos siūlomas atlikti tyrimas iš tiesų reikalingas, ar kaina – tinkama“, – sako L. Taranenko.
