Vilniuje mokesčio dydis priklauso nuo zonos
„Delfi Būstas“ skaitytoja Kristina planuoja namo statybas Vilniaus mieste. Moteris pasakoja, kad namas – nedidelis, 120 kv. m, vieno aukšto.
„Nieko ypatingo – paprastas vieno aukšto namas, kvadratinė dėžutė. Mažas sklypas, bet miesto teritorijoje. Ir štai, jeigu norime jį pasistatyti, turime susimokėt savivaldybei. Paklausėme architekto, ar už tą mokestį gausime bent asfaltą iki gyvenvietės. Tai šis nusijuokė ir tepasakė, kad galėsite dviračiais pasivažinėti po Žirmūnus, nes už tuos mūsų visų pinigus jie dviračių takus tiesia. Tai klausimas – aš susimoku savivaldybei už infrastruktūrą ir paskui dar turiu su kaimynais „mestis“ pinigų kelio asfaltavimui? Ar logiška?“ – klausia Kristina.
Kristina kalba apie dar 2021 metų sausio 1 dieną įsigaliojusį Infrastruktūros įstatymą, kuris aktualus
ne tik verslininkams, statantiems įvairius objektus, bet ir gyventojams, kurie planuoja nuosavo namo statybas. Įstatymas reglamentuoja, kad norint gauti statybos leidimą, reikia susimokėti infrastruktūros mokestį. Jis kiekvienoje savivaldybėje gali būti skirtingas, pavyzdžiui, Vilniaus mieste jis skiriasi ir priklausomai nuo zonų.
„Infrastruktūros plėtros įmoka nustatoma pagal miesto zonų prioritetiškumą. Toks reguliavimas yra įprastas ir kitose šalyse. Plečiantis miestui reikia vis daugiau infrastruktūros, kurią įrengti ir išlaikyti nuo susiformavusių miesto centrų nutolusiose teritorijose yra brangiau ir sudėtingiau. Prioritetinėse teritorijose taikomas 30 Eur/kv. m įkainis, o neprioritetinėse – 50 Eur/ kv. m.“, – „Delfi Būstas“ informuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Graži idėja praktikoje veikia kitaip
Infrastruktūros mokesčio idėja – gyventojai sumoka pinigus, o savivaldybė sutvarko jų aplinką: nutiesia šaligatvį, asfaltuoja kelią arba įrengia apšvietimą. Arba, statytojas įrengia infrastruktūrą už savivaldybės paskaičiuotą infrastruktūros mokestį. Tačiau, panašu, praktikoje įstatymas veikia kitaip ir individualūs gyventojai, sumokėję infrastruktūros mokestį Vilniuje, šalia savo namų jo naudos nepajaučia. Mokestis keliauja į bendrą krepšelį.
„Teisės aktai numato, kad surinktos įmokos patenka į Vilniaus infrastruktūros rėmimo programą, iš kurios miestas finansuoja pėsčiųjų ir dviračių takų, viešojo transporto infrastruktūros bei gatvių projektus, taip pat reikalingą socialinę infrastruktūrą (pavyzdžiui, darželio ar mokyklos statybą). Sukaupti pinigai įstatymo nustatytais atvejais, kai sudaromos infrastruktūros plėtros sutartys, galės būti panaudoti kompensuojant infrastruktūros plėtotojui už jo lėšomis įrengtą prioritetinę savivaldybės infrastruktūrą (kompensuojamas skirtumas tarp jo įmokos ir įrengtos infrastruktūros vertės)“, – paaiškina Vilniaus miesto savivaldybė.
Per 2021 metus Vilniuje įmokų surinkta už beveik 6,6 mln. eurų. Iš jų prioritetinėse zonose 1,93 mln. eurų, neprioritetinėse – beveik 4,63 mln. eurų. Kam buvo panaudoti šie pinigai? Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, savivaldybė iš surinktų įmokų šiemet finansavo ikimokyklinio ugdymo įstaigos Bajoruose ir gimnazijos Pilaitėje statybas. Dar planuojama finansuoti Jeruzalės progimnazijos priestato statybą, gatvių infrastruktūros projektavimą, Bukčių pėsčiųjų tilto įrengimą, gatvių ir sankryžų rekonstravimą bei A juostos plėtrą T. Narbuto gatvėje.
Taigi, vilniečiai, kurie statėsi namus, pavyzdžiui, Antakalnyje, prisidėjo prie mokyklos Balsiuose statybų, sankryžų rekonstravimo bei A juostos plėtros T. Narbuto gatvėje ir pan.
Vystytojai patys atlieka infrastruktūros įrengimo darbus
Infrastruktūros mokestį savivaldybėse, kuriose jo dydis jau nustatytas, turi mokėti ir NT vystytojai. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius sako, kad Vilniuje, kur statybų vyksta daugiausiai, NT vystytojai paprastai linkę patys atlikti infrastruktūros mokesčio vertės darbus savo vystomo projekto teritorijoje, dėl jų, žinoma, deramasi su savivaldybe. Toks susitarimas yra sprendimas, norint įrengti infrastruktūrą gyventojams, kurie už ją ir susimoka.
„Vystytojai šitą klausimą sprendžia tokiu būdu, kad jie siūlo infrastruktūros mokestį skirti ne pinigais, o atlikti tam tikrus darbus ir juos prašo užskaityti kaip tam tikrą mokestį. Natūralu, kad tie darbai būna artimoje aplinkoje, to projekto pirkėjų gyvenimo kokybei pagerinti, pavyzdžiui, nutiesiami dviračių takai ar pan. Juk mokestį moka ne verslas, o galutinis vartotojas – pirkėjas, įsigijęs butą, į kurio kainą tas mokestis įskaičiuotas. Jeigu žmogus moka tuos pinigus, jis nori matyti, kad jo aplinkoje atsiranda kažkokia infrastruktūra“, – teigia M. Statulevičius.
Pašnekovo teigimu, derėtis dėl infrastruktūros mokesčio pobūdžio gali ir ir fiziniai asmenys, statantys nuosavus namus, tačiau, pasak M. Statulevičiaus, bent jau Vilniaus savivaldybė ne visada linkusi pinigus keisti į darbus. Visgi, jis sutinka, kad infrastruktūros mokesčio esmė jau nuo pat pradžių buvo gyvenimo kokybės gerinimas teritorijoje, kurioje tas mokestis mokamas.
„Tačiau nei įstatyme, nei Vyriausybės nutarime ar savivaldybių tvarkose tokio įpareigojimo elgtis būtent taip nėra. Palikta diskrecijai pačios savivaldybės nuspręsti, kaip tie pinigai bus panaudojami. Pati savivaldybė savo sprendimus aiškina tuo, kad nėra taip lengva įvertinti, kiek tų pinigų bus surinkta būtent konkrečioje teritorijoje ir dinamiškai planuoti miesto infrastruktūros darbus, todėl labiau tie pinigai telkiami didesnių objektų atnaujinimui, pagerinimui arba statybai. Pavyzdžiui, Šiaurinės gatvės tiesimui, Neries pakrančių tvarkymui. Savivaldybė transliuoja tokią žinutę, kad net jeigu pinigai sumokami kažkur periferijoje, jie gali būti panaudojami ten, kur yra tikslinga ir naudinga“, – sako M. Statulevičius.
Statantiems nuosavus namus reiktų didesnės motyvacijos
Tai, kad fiziniai asmenys, statantys namą ir mokantys infrastruktūros mokestį šalia savo namų už juos negauna asfaltuoto kelio ar apšvietimo, žmonėms kelia pasipiktinimą. Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos Valdybos narys, advokatas Antanas Jonikaitis „Delfi būstas“ sako, kad teisės aktai galėtų numatyti bent minimalų surinktų lėšų panaudojimą mokestį sumokėjusių gyventojų gyvenimo sąlygų gerinimui, tačiau sukurti tokią sistemą yra gana sudėtinga.
„Įstatymo logika yra tokia, kad tos sumokėtos įmokos turėtų pagerinti savivaldybės infrastruktūrą, kuri reikalinga gyventojams, bet, aišku, problema yra ta, kad žmogus nebūtinai statosi nuosavą toje teritorijoje, kurioje ta infrastruktūra bus gerinama, ir nebūtinai tai reikš, kad gyventojo įmoka taps infrastruktūra prie jo būsimo namo. Šito įstatymas nenumato. Tai padaryti būtų sunku, bet, reikia pripažinti, kad toks patobulinimas, kai bent kažkokia lėšų dalis būtų skiriama artimoje teritorijoje, šalia to statinio, žmogų, mokantį tą įmoką, labiau motyvuotų“, – pabrėžia advokatas.
A. Jonikaitis paaiškina, kad infrastruktūros mokestis Vilniaus mieste skirstomas prioritetinei arba neprioritetinei zonoms. Jo dydis skiriasi būtent nuo to, ar jis mokamas dėl statybų prioritetinėje ar neprioritetinėje zonose.
„Po to lėšos, kurios patenka į šios programos iždą, turi būti naudojamos pagal šio įstatymo reikalavimus. Vienaip naudojama prioritetinėje zonoje, kitaip – neprioritetinėje. Iš esmės, lėšos turėtų būti naudojamos toje zonoje, kurioje yra surinktos, pavyzdžiui, jeigu yra statomas statinys prioritetinėje zonoje, lėšos ten ir turi būti panaudojamos, o jei neprioritetinėje – naudojamas lėšų perviršis. Kur ir kaip toje zonoje lėšos bus panaudotos – jau savivaldybė gali spręsti“, – paaiškina A. Jonikaitis.
