Pirkėjai medžiagų kokybe nesidomi
Būsto pirkimas ar statymas mums kelia daug klausimų ir rūpesčių. Tačiau, ar susimąstome, kiek degios ir atsparios drėgmei, šalčiui, karščiui yra mus dominančio būsto vidaus ir išorės apdailos medžiagos? Kiek apie šias medžiagų savybes skaitome, kai patys statome namą?
NT brokeris Kęstutis Bružas „Delfi Būstas“ pasakoja, kad pirkėjai nelinkę domėtis statybinių ar apdailos medžiagų saugumu.
„Kalbant apie namus, kotedžus, pirkėjai visada teiraujasi apie energetinę klasę, iš kokių medžiagų pastatyta, kokia izoliacija, kokie pamatai, kokia vėdinimo sistema, bet nesu girdėjęs klausimų dėl gaisrinės saugos. Daugiabučiuose žmonės klausia dėl langų, vėdinimo sistemos, bet mažiau teiraujasi apie išorės apdailą. Jei būstas jau įrengtas, žmonės klausia, kokios išlaikymo išlaidos. Šiaip jaučiama tendencija, kad pirkėjai darosi sąmoningesni, daugiau turi prisirinkę informacijos iš interneto ir dažniau renkasi brokerio pagalbą perkant“, – tikina NT brokeris.
Griežtas reglamentavimas
Statybinių medžiagų ekspertai, mokslininkai pabrėžia, kad domėtis, kokiomis medžiagomis yra padaryta būsto vidaus ir išorės apdaila, būtina. Kitu atveju, naujieji namai gali virsti parako statine.
Anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybinių medžiagų ir gaisrinės saugos katedros vedėjo doc. dr. Ritoldo Šukio, Lietuvoje statybinių medžiagų naudojimą ir degumą reglamentuoja teisės aktai. Jie nustato, kokios statybinės medžiagos gali būti naudojamos skirtingų paskirčių pastatuose.
„Medžiagų naudojimas ir jų degumas priklauso nuo pastato paskirties, žmonių skaičiaus tame pastate, nuo konstrukcijų, kurioms tos medžiagos naudojamos. Didžiausias dėmesys skiriamas evakuacijai, evakuacijos keliams pagal degumą“, – aiškina mokslininkas.
Jis tęsia, kad statybinės medžiagos pagal yra degumą skirstomos į tris grupes: nedegios, sunkiai degios, ir degios. Tačiau yra ir papildomų reikalavimų.
Nurodoma, kad visų šių grupių medžiagos neskleistų dūmų gaisro metu. Medžiagos skirstomos į kategorijas pagal dūmingumą, pagal krentančių degių lašelių kiekį, pavyzdžiui, jeigu krenta, kad nekristų nuo sienų ir lubų“, – medžiagų kategorijas vardija specialistas ir priduria, kad Lietuvoje yra griežtai reglamentuota, kokio degumo medžiagas, kokiomis aplinkybėmis galima naudoti vidaus ir išorės apdailoms.
Įspėja rinktis patikimumą, o ne taupymą
Pasak doc. dr. V. Šukio, reikalavimai dėl pastato apdailai naudojamų medžiagų degumo priklauso ir nuo pastato aukščio. Kuo pastatas aukštesnis – tuo mažiau degios arba išvis nedegios medžiagos privalo būti naudojamos jį statant. Tiesa, ne visais laikais būta tokių griežtų taisyklių. Mokslininkas prisimena sovietmetį, kai Sovietų Sąjungoje buvo mažai statybinių medžiagų. Tuomet būsto vidaus apdailai imta naudoti labai degią ir žmogaus sveikatai pavojingą medžiagą – izopleną. Izoplenas, pasak docento, degimo metu išskiria toksiškas medžiagas.
Šiandien oficialiai parduodamos pastatų išorės ir vidaus apdailos medžiagos privalo būti sertifikuotos. Taip yra užtikrinama, kad medžiaga atitinka Lietuvos teisės aktuose numatytus reikalavimus, yra saugi.
„Sertifikatas reiškia, kad medžiaga turi būti išbandyta dėl gaisrinės saugos ir tik tada naudojama. Žinoma, pavyzdžiui, mediena degi, audiniai degūs. Bet jų naudojimas yra ribojamas, ypač ten, kur yra žmonių ir taip pat priklausomai nuo žmonių skaičiaus, esančio toje patalpoje ar pastate“, – pabrėžia VGTU doc. dr. V. Šukys.
Tokia pati griežta tvarka taikoma ir medžiagoms, kurios naudojamos apšiltinant daugiabučius ar senus nuosavus namus. Pasak doc. dr. V. Šukio, renovuojant daugiabučius, yra matuojamas visos konstrukcijos degumas, daromi specialūs standartizuoti bandymai ir žiūrima, kad medžiagos atitiktų reglamentuotą degumo klasę.
„Apšiltinimui naudojamos praktiškai dvi medžiagų grupės: mineralinė vata ir putų polistirenas. Jos turi skirtingas savybes ir šilumos, ir gaisrinio pavojingumo. Bet visa tai priklauso nuo to „sumuštinio“. Jeigu įdedame pavojingesnę medžiagą, o iš išorės medžiagą, kuri neleis liepsnai prasiveržti į vidų, tai konstrukcija bus nepavojinga. Ir pagrindinis dalykas yra išorinė apdailos medžiaga“, – aiškina VGTU mokslininkas.
Ekspertas priduria, kad planuojant namo apdailai, šiltinimui ir pan. naudoti putų polistireną, būtina atkreipti dėmesį, kad jis būtų sertifikuotas, nepirkti šios ar kitų statybinių medžiagų iš perpardavinėtojų, nes tokiu atveju statomas ar renovuojamas namas gali virsti parako statine.
„Į putų polistireną dedama specialių priedų – antipirenų, tam, kad padarytų mažiau degų. Jeigu medžiaga bus be priedų, tai tokia ji yra labai degi. Būtina pirkti sertifikuotą medžiagą, nes žmonės nori pigiau, nesupranta ir nusiperka sveikatai pavojingą medžiagą“, – pabrėžia mokslininkas.
Senieji daugiabučiai jau byra
Statybai, vidaus ir išorės apdailai naudojamos medžiagos gali būti ne tik degios, bet ir būti neatsparios drėgmei, šalčiui, karščiui. Tokiomis medžiagomis ką tik pastatytas namas ar įrengtas butas jau greitai gali atnešti didelių nuostolių.
VGTU Statybinių medžiagų ir gaisrinės saugos katedros doc. dr. Ramunė Žurauskienė pasakoja, kad Lietuvoje naudojama labai daug medžiagų rūšių, kurios skirstomos pagal daugelį rodiklių ar savybių. Ji prisimena, kad praeitame amžiuje medžiagų įvairovė buvo mažesnė: keramika, betonas, stiklas, mediena, plienas. Šiuo metu pagrindinių medžiagų įvairovė didesnė, daugiau gaminama naujų, pasižyminčių išskirtinėmis savybėmis.
„Ypač atsparios aplinkos poveikiams turi būti stogo ir fasado (išorinio apvalkalo) medžiagos, nes jas veikia krituliai, saulės spinduliai, šaltis, vėjas. Jei norime, kad mūsų pastatai būtų ilgaamžiai, visas medžiagas turime naudoti pagal jų paskirtį, nes medžiagos naudojamos pastatų viduje nebūtinai bus atsparios aplinkos poveikiams, kurios veikia pastų fasadus ar stogus. Jei medžiagas naudosime ne pagal jų paskirtį, galimi jų suirimai ir medžiagos tiesiog suirs nuo jas veikiančių poveikių, taip pat kaip ir kai kurias medžiagas galima naudoti tik pastatų išorėje, ar didelį plotą turinčiose patalpose, tam, kad jos neveiktų žmonių gyvenančių viduje organizmų ir nedarytų neigiamo poveikio sveikatai“, – akcentuoja mokslininkė.
Pašnekovė tęsia, dar ne taip seniai kai kurių pastatų fasadams buvo naudojamos netinkamos medžiagos. Pavyzdžiui, keraminės plytos, kurios nebuvo pakankamai atsparios šalčiui, dėl to po 20-30 metų keraminėmis plytomis apdailinti fasadai pradėjo irti nuo drėgmės ir šalčio poveikio. Kita vertus, pasak mokslininkės, tai nereiškia, kad statybinė keramika negali būti naudojama pastatų fasadams. Tiesiog tie gaminiai, kurie anksčiau buvo naudojami fasadams, yra ne tokie atsparūs drėgmei ir šalčiui.
„Keramika taip pat gali būti pakankamai atspari aplinkai, tik reikia teisingai pasirinkti statybinės keramikos gaminius, kurie pasižymėtų dideliu atsparumų drėgmei ir pasikartojantiems užšalimams bei atitirpimams. Taip pat ir silikatinių plytų fasadai – jei gerai įsižiūrėtumėte, pamatytumėte, kad kai kurios silikatinės plytos fasaduose jau pradėjusios irti. Tai vyksta, nes jas veikia drėgmė ir pasikartojantys užšalimai bei atitirpimai“, – apie medžiagas, kurios nėra atsparios aplinkos poveikiui, pasakoja akademikė ir priduria, kad šiuo metu jau nurodyta, kad ši medžiaga gali būti naudojama pastatų atitvarose, uždengiant jas fasadinėmis medžiagomis. Tai nėra išorinio apvalkalo (fasado) medžiaga ir negali būti naudojama be tinkamos dangos.
Doc. dr. R. Žurauskienė tęsia, kad lietuvių vis dar mėgstamą medieną taip pat veikia UV spinduliai, drėgmė ir ji per tam tikrą laiką pradeda irti, nors ir būna padengta dažymo medžiagomis. Akademikė užsimena, kad senieji daugiabučiai, kuriuose gyvena didžioji dalis lietuvių, taip pat jau nebėra saugūs.
„Gal viena iš atsparesnių medžiagų, kuri buvo naudojama pastatų fasaduose, buvo betonas, tačiau ir šiose konstrukcijose galima matyti lokalius suirimus tose vietose, kur nebuvo išlaikytas tinkamas apsauginio betono sluoksnis šalia armatūros strypų naudojamų plokščių armavime. Taip pat daug problemų matome senųjų daugiaaukščių plokščių siūlių sujungimuose. Praktiškai visos siūlės yra praradusios hermetiškumą ir neatitinka reikalavimų“, – pabrėžia pašnekovė.
Žaidžiama su ugnimi
Pasak doc. dr. R. Žurauskienės, fasadams atnaujinti, šiltinti (išoriniam apvalkalui) taip pat turi būti naudojamos tokios medžiagos, kurios yra atsparios drėgmei, šalčiui, karščiui, taip pat turi būti saugios, tam, kad gaisro atveju nepadėtų plisti ugniai pastato fasadu.
„Pastatų fasadai yra pagrindinių dviejų tipų: tinkuotos sistemos ir vėdinami pastatų fasadai. Tai reiškia, kad pats pastato apvalkalas gali būti tinkas, plytelės (jei jos klijuojamos ant šilumą izoliuojančių medžiagų) arba lakštinės medžiagos, tvirtinamos paliekant 3-4 cm oro tarpą. Šios medžiagos turi apsaugoti visą pastatą nuo išorinių poveikių. O kokie išoriniai poveikiai yra labai agresyvūs visoms medžiagoms, tai: lietus ar bet kokie krituliai, pasikartojantis užšalimas ir atitirpimas, UV spinduliai, veikianti vėjo apkrova ir nenumatyti atvejai: ugnis“, – vardija pašnekovė.
Mokslininkė pažymi, kad medžiagos, savo sudėtyje turinčios didelį polimerinių priedų kiekį, visada yra turi labai didelę riziką užsidegti.
