Revoliucija architektūros istorijoje
Betonas leido architektams atrasti naujų būdų konstruoti ir todėl laisvai kurti pastatus. Prieš gelžbetonio atsiradimą, itin aukšti pastatai konstrukciškai buvo neįmanomi, taip pat ir įvairios formos, kurias mes įprastai matome architektūroje šiandien. Betonas leido pastatyti daugiabučius pastatus, itin tvirtus didelio mastelio tiltus ir išgauti naujų, dar nematytų formų. XX amžiaus architektai Le Corbusier, Louisas Kahnas ir Frankas Lloydas Wrightas išnaudojo betono potencialą pirmieji ir sukūrė pastatus, kurie nulėmė ateities architektūrą.
Žymiojo modernizmo pradininko, prancūzų architekto Le Corbusier projektuotas gyvenamasis daugiabutis namas Unité d’Habitation buvo vienas pirmųjų pastatų, kuriame panaudotas neapdailintas betonas (pranc. béton brut) kaip pagrindinė konstrukcinė medžiaga ir tikslingai išgautas natūralaus neapdirbto betono vaizdas, taip formuojant tai, ką šiais laikais vadiname modernizmu. Vėliau bažnyčios Chapel of Notre-Dame-du-Haut projekte, drastiškai išlenkdamas pastato fasadą, architektas Le Corbusier parodė plačias betono panaudojimo galimybes bei dinamiką ir tapo šio tarptautinio stiliaus pradininku.
Gerai žinomas amerikiečių architektas Louisas Kahnas panašiu metu irgi naudojo betoną netradiciniais būdais. Projekte Salko biologijos tyrimų institute ar Parlamento pastate Dakoje, Bangladeše, atsiskleidžia betono monumentalumas. Griežtomis, didelėmis geometrinėmis formomis pasižymintys pastatai tapo reikšmingi architektūros istorijai ir evoliucijai.
To paties meto amerikiečių modernistas Frankas Lloydas Wrightas, ko gero, viename romiausių ir gražiausių projektų Kaufmano vasaros rezidencijoje arba „Fallingwater“ (liet. „Krintantis vanduo“) inovatyviai panaudojo konsolę ir taip parodė dar vieną gelžbetonio pranašumą architektūros ir konstrukcijos srityse. Iki tol architektūroje konsolėms naudotas medis, kuris, būdamas daug mažiau tvirtas, negalėdavo atlaikyti didesnių atstumų. Frankas Lloydas Wrightas pats pirmasis panaudojo gelžbetonio konsolę ir ji tapo savotišku nauju prabangios architektūros simboliu, revoliucija.
Betonas – nevienareikšmė, net paradoksali medžiaga, žmonės ją mėgsta arba ne. Ar tai tikrai nauja, moderni medžiaga, ar vis dėlto pasenusi? Natūrali ar dirbtinė?
Nauja ir sena
Betonas laikomas modernia medžiaga, kadangi stipriai išplečia žmogaus galimybių ir architektų, konstruktorių fantazijos ribas. Jis lyg ir beformis: gali būti išgaubtas, vingiuotas, kampuotas, masyvus ar itin smulkus, fundamentalus ir subtilus, kaip matyti teksto iliustracijose. Tačiau kartais ši medžiaga naudojama ir labai paprastai, tad gali būti lyginama su tokiomis tradicinėmis medžiagomis kaip plytos ar medis, buvo taip pat jau naudojama net ir senovės Romos laikais.
Natūralu ir dirbtina
Betonas nėra natūrali medžiaga, nes išgaunama cheminiu būdu. Vis dėlto jo monumentalumas, faktūriškumas, estetinės konstrukcinės medžiagos savybės daugeliui kuria šiltus jausmus, todėl kartais betonas yra vertinamas kaip natūrali medžiaga iš koncepcinės pusės. Itin natūraliai gali atrodyti grafinis betonas, naudojant štampavimo techniką jo dar nesustingusiame paviršiuje.
Šiuo metu populiaru naudoti įvairiausius raštus, imituojančius gamtos motyvus: medžio, akmenukų, bambukų, šiaudų. Tokios faktūros suteikia įvairių pranašumų, detalesnį, estetiškesnį vaizdą, galima naudoti vieną medžiagą – betoną, tačiau skirtingais raštais, taip kuriant kontrastą, ar išgauti visiškai kitą materialumą. Tokia optinė apgaulė sukuria visiškai kitokio betono įvaizdį.
Kaip yra štampuojamas betonas?
Grafinis betonas yra padengiamas popieriaus pagrindo membrana, kuri turi specialią medžiagą, sulėtinančią betono rišimosi procesą.
Grafinio betono paviršiai yra pritaikomi ir vienasluoksnėms, ir trisluoksnėms sieninėms konstrukcijoms. Jos sutrumpina statybos procesus, nes izoliaciniai ir apdailos sluoksniai yra gaminami gamykloje ir tik tada atvežami ir sumontuojami statybos vietose.
Ne tik pilkas
Betonas gali būti ne tik pilkas. Architektai naudoja įvairius mišinius ir pigmentus, kad išgautų skirtingas jo spalvas. Tai žaismingas ir stilingas būdas įtraukti spalvas į dizaino procesą, pastatą, taip pat sienos nėra dažomos, tad savotiškai procesas – minimalesnis ir konceptualesnis. Šveicarų architektas Attilio Panzeri projektuoja juodo betono namus. Jis teigia, kad tikslias spalvas yra itin sunku išgauti ir dirbant su kiekvienu pastatu jos būna skirtingos, netgi jei tai ta pati juoda spalva. Mišiniai keičiasi ir yra tobulinami nuolatos. Juodas betonas Villa Comano pastate primena juodmedžio lentas ir kuria šaltą, minimalistiškai prabangią pastato nuotaiką tiek interjere, tiek architektūroje.
Gali atsirasti ir kiek drastiškesnių variantų. Ispanų architekto Jesuso Marino Pascualio projektas „Bodega Antion“ – iš betono, pigmentuoto ryškiai geltona spalva. Šis iššaukiantis projektas yra vyno gamykla, turinti restoraną ir viešbutį tam, kad lankytojai patirtų tikrą, absoliučiai autentišką vyno gamyklos atmosferą, nuo vyno gaminimo iki brandinimo ir degustavimo. Interjeras taip pat yra iš geltono betono.
Betonas – kaip pagrindinė konstrukcinė ir apdailos medžiaga?
Jeigu suprantate betono esmę ir jis nuoširdžiai patinka, tuomet – tikrai taip. XX amžiaus pirmosios pusės architektūros pavyzdžiai leidžia įvertinti betoną, gelžbetonį ne tik kaip dailią medžiagą, bet ir kaip esminį konstrukcinį elementą, kuris padėjo mūsų gyvenamajai aplinkai tapti tokiai, kokia ji yra šiandien.
Žiūrint į betoną iš šios pusės, neabejotinai turėtų apimti įkvėpimas naudoti betoną kaip kokybišką, net kiek prabangią, daug galimybių atveriančią, mintis išlaisvinančią, gyvenimo būdą ir požiūrį atspindinčią medžiagą.
