Įvairių atmainų modernistine architektūra, monumentalaus meno kūriniais ir kitomis praėjusių dešimtmečių meno formos vis labiau domisi ir patys lietuviai, siekiantys giliau pažinti savo miestų aplinką.
Šią tendenciją atspindi vis dažniau rengiamos ekskursijos ir turai po „neatrastą“ miestą, praėjusio šimtmečio antros pusės architektūros ar dizaino parodos. Specialistai pažymi, kad net rinkdamiesi gyvenamąjį būstą gyventojai šiandien neretai jau atsižvelgia ir į supantį kultūros paveldą, rašoma pranešime spaudai.
Vėl įgyja vertę
Augantis susidomėjimas praėjusių dešimtmečių kultūriniu paveldu suteikia galimybę iš naujo įvertinti ir atverti visuomenei pamirštus architektūros ir meno objektus. Mokyklose, poliklinikose, sanatorijose, ligoninėse, institutuose bei kitokiose visuomeninėse patalpose gausu praėjusio amžiaus antroje pusėje kurtų freskų, vitražų, mozaikų, keramikinių pano, tapybos bei kitokių darbų, kurie imami vertinti naujoje šviesoje. Jų dažnai galima aptikti ir nebenaudojamuose pastatuose.
Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus monumentaliosios dailės sekcijos pirmininkės Dalios Truskaitės teigimu, meno kūrinių – ypatingai kuriamų viešosiose erdvėse – vertės suvokimas laikui bėgant iš tiesų gali kisti. Tai, kas anksčiau buvo užmiršta ir nesulaukė dėmesio, praėjus tam tikram laikui imama vertinti iš naujo.
„Meno kūriniai iš netolimos praeities – ypač aptinkami ne kokiame nors muziejuje ar galerijoje, o viešosiose erdvėse, pastatuose – ne visuomet yra visuotinai vertinami. Vis tik daugeliu atvejų jie iš tiesų yra laikytini kultūros paveldu, o laikui bėgant jų vertė tik auga“, – sako D. Truskaitė.
Įdėta daug darbo ir laiko
Jai antrina ir dailininkė Angelina Banytė, kurios praėjusiame amžiuje kurtos freskos taip pat puošia visuomeninės paskirties pastatus. Vienas tokių – kartu su menininkėmis Natalija Daškova ir Sofija Veiveryte nutapyta freska „Mūsų kraštas“, kurią galima išvysti Vilniuje esančiame Žemės ūkio ekonomikos instituto ir skaičiavimo centro pastate. Jis, beje, taip pat yra laikomas išskirtiniu modernistinės architektūros paminklu.
„Praėjusio šimtmečio monumentalaus meno darbai yra tikrai vertingi. Iš patirties galiu pasakyti, kad į juos įdėta labai daug darbo – renkant medžiagą, permąstant projektus, piešiant eskizus ar ieškant būdų įgyvendinti idėjas. Šiandien visas pastatas iškyla greičiau nei anuomet užtrukdavo nutapyti freską – jau vien dėlto tokius masyvius darbus derėtų išsaugoti“, – įsitikinusi viena iš „Mūsų kraštas“ freskos autorių.
Iki šiol išsaugotų praėjusių dešimtmečio monumentaliųjų statinių galima aptikti ir daugiau – štai žinomo menininko Algirdo Dovydėno vitražus sanatorijoje „Lietuva“ Druskininkuose bei Petro Ibiansko mozaiką „Melioratoriai“ Pelėdnagių kaime (Kėdainių r.) galima aplankyti ir šiandien.
Perkelia į naujus kontekstus
NT bendrovės „YIT Kausta“ vadovo Kęstučio Vanago teigimu, nemažai panašių kultūros paveldo objektų nekilnojamojo turto vystytojai atranda apleistuose, tačiau naujam gyvenimui prikelti numatytuose pastatuose ir teritorijose. Išsaugojus ir į dienos šviesą iškėlus tokius meno kūrinius, anot K. Vanago, vertės pridedama ir vietoje apleistų pastatų statomiems naujiems objektams.
„Net ir mus – nekilnojamojo turto vystytojus – dažnai nustebina, kokių kultūriniu ar istoriniu požiūriu įdomių dalykų galima rasti visiškai apleistuose ir nebenaudojamuose pastatuose bei teritorijose. Aptikę jų visuomet kalbamės su ekspertais, žiūrime, ką būtų galima ir verta išsaugoti, parodyti dabarties bei ateities kartoms. Stengiamės ieškoti tęstinumo, ryšio su aplinka ir jos istorija, kultūriniu kontekstu, kuris dažnai atsispindi įvairiose detalėse – išlikusiuose architektūriniuose elementuose ir meno kūriniuose. To pageidauja ir būsto pirkėjai“, – sako K. Vanagas.
Atvers pamirštą kultūros vertybę
Kaip pavyzdį K. Vanagas pateikia Tauro kalno papėdėje, buvusioje „Šopeno“, vėliau „Tauro“, alaus gamyklos teritorijoje bendrovės pradėtą vystyti „Matau Vilnių“ gyvenamųjų namų projektą. Ruošiant apleistą teritoriją statyboms, buvusioje alaus degustacijos salėje aptikta 1972 metais nutapyta Natalijos Daškovos freska „Liaudies šventė“. Šioji yra pripažinta istorine ir kultūrine vertybe.
Pasitelkus restauratorius, šis meno kūrinys buvo išmontuotas, yra saugomas ir bus perkeltas eksponuoti viename iš statomų naujų pastatų. Tokiu būdu ši meno vertybė vėl bus atverta visuomenei. Panašiai buvo išsaugoti ir gamykloje rasti vitražai.
„Kadangi istorinę ir kultūrinę vertę turinčių erdvių naujiems projektams vystyti lieka vis mažiau, tokios praeitį ir ateitį jungiančios detalės tampa vis patrauklesnės tiek vystytojams, tiek būsimiems naujų namų ir atgaivintų kvartalų gyventojams. Meniniai, kultūriniai ir istoriniai ženklai tikrai turi ir gali atrasti savo vietą naujose erdvėse, jas praturtinti“, – sako K. Vanagas.
Freskas keičia tapyba ant sienų
Nors freskomis ir vitražais praėjusiame amžiuje pastatus puošti buvo itin populiaru, šiandien jų beveik nebekuriama. Dėl to XX a. modernizmui būdingų kūrinių išsaugojimas, anot menininkės A. Banytės, tampa dar aktualesnis.
„Šiandien monumentalusis menas įgauna jau kitas formas, o tam tikra freskų atmaina galima laikyti namų fasadus puošiančius tapybos darbus ar vadinamąjį gatvės meną, kuris išties gali keisti miestų veidus, traukti gyventojų ir turistų dėmesį. Meno formos kinta kartu su laikotarpiu – ateina naujos mados ir idėjos, o viešąsias erdves šiandien gali puošti ne tik tradiciniai monumentalūs kūriniai, bet ir šiuolaikinio meno objektai. Vis tik tai nereiškia, kad turime į užmarštį nustumti tai, kas buvo sukurta anksčiau“, – įsitikinusi A. Banytė.
