Viktoras Butkus, muziejaus rėmėjas, teigia, jog pats neturėjo pastato vizijos ir težino tik tiek, kas turi būti tame muziejuje: „Tai, ką sukūrė Danielis, yra stebuklas. Aš negalėjau patikėti tuo, ką mačiau, net ir tada, kai pamačiau pirmuosius brėžinius. Kaip matote, kertasi pirmas aukštas su antru ir trečiu, o ne statybininkui buvo labai sunku tai suprasti“.
Jis teigia, jog patvirtino projektą net nesuprasdami, ką tvirtina. O kai pradėjo viskas vystytis ir augti – kylantis prieš akis rezultatas pranoko visus lūkesčius.
„Mes norėjome, kad pastatas įsikomponuotų į šią vietą, nes ji yra labai charizmatiška ir labai jautri miestui. Iš karto buvo nutarta, kad nebus Libeskindo tradicinių pastatų, kurie smailais kampais išsikiša į išorę ir drastiškai kontrastuoja su aplinka. Galbūt tai yra gražu, tačiau miestuose, kuriuose nedaug tokios architektūros, tai būtų akibrokštas.“, – sako V. Butkus.
Anot V. Butkaus, garsusis architektas vis tiek liko ištikimas sau – viduje gausu įstrižų smailių, kreivų sienų: „Mes dabar ir juokaujame, kad viskas, ką jis darė iki šiol, buvo „Libeskind outside“, o dabar yra „Libeskind inside“.
Pats architektas sako, jog vieta, kurioje statomas muziejus yra ne tik reikšmingas Vilniui, bet svarbus ir visai Lietuvai. Muziejus atves žmones į visiškai naują vietą, kuri bus skirta ne tik menui, bet ir bendravimui, šeimoms, žmonėms.
„Pastatas yra labai efektyviai suplanuotas. 99 proc. jo erdvės skirta pramogoms, žmonių laisvalaikiui. Jis yra kompaktiškas, pastatytas sunkiuoju būdu, tačiau išlaikantis patvarumą. Kai pamatysite muziejaus fasadą, suprasite, kad jis yra sujungtas su visu Vilniumi. Jis išlaiko tradiciją, bet tuo pačiu ir atspindi modernųjį meną“, – pasakoja D. Libeskindas.
Jis MO apibūdina kaip meno ir miesto, vaizduotės vartus. Pasak jo, labai svarbu XXI amžiuje turėti muziejų, kuris ne tik pristato meną, bet ir sukuria erdvę renginiams: „Manau, kad šis muziejus, nors ir nedidelis, turi labai didelę misiją atverti šiuos vartus.“
Architektas dėkoja Viktorui Butkui ir jo žmonai Danguolei už jų filantropinę veiklą. Pasak jo, tai yra ne valstybinis projektas, o projektas žmogaus, kuris myli meną Lietuvoje ir suteikė nepakartojamą dovaną Vilniaus miestui.
„Aš labai džiaugiuosi čia būdamas. Visi, kurie prisidėjo prie šio projekto įgyvendinimo, padarė nuostabų darbą per labai trumpą laiką. Statybos prasidėjo tik praeitais metais, o pastatas bus atidarytas jau labai greitai“, – sako architektas.
Jis taip pat nepritaria teiginiui, jog projektas yra labiau „Libeskind inside“ nei „Libeskind outside“. Anot jo, tai yra abu stiliai vienu metu, o kiekvienas centimetras pastate yra panaudotas – kiekviena pastato erdvė turi savo paskirtį.
Paklaustas apie tai, kodėl jaučia norą kurti projektus tokiame regione kaip Lietuva, D. Libeskindas prabilo lenkiškai ir priminė visiems, jog pats yra kilęs iš Lenkijos, todėl Lietuva jam irgi yra artimas kraštas: „Šis kraštas labai artimas mano širdžiai, o istorija yra beveik ta pati, netgi tradicijos beveik vienodos“.
Nereikia pamiršti palikimo
Vilnius, anot architekto, yra labai gražus miestas, turintis daug senosios architektūros, bet tuo pačiu sparčiai modernėjantis ir turintis daug naujosios, šiuolaikinės architektūros. Jis teigia, kad tai yra miestas, kuris nuolat juda į priekį, nes jau nuo tada, kai jis pradėjo čia dirbti, sostinė labai stipriai pasikeitė.
Prabilus apie sovietinį architektūrinį palikimą, D. Libeskindas atskleidžia, kad nors nėra sovietinių pastatų gerbėjas, tačiau kiekvienas palikimas turi savo teigiamą pusę: „Kai kurie pastatai yra sovietinės priespaudos simboliai, jie gali būti renovuojami, bet tuo pačiu turi kurti dialogą su nauja architektūra. Reikia palikti atminimą, bet tuo pačiu kurti jį šiek tiek kitokį, labiau tinkamą dabartiniams laikams“.
