Pasigenda nuoseklumo
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros docentas Linas Naujokaitis vertindamas sostinės plėtrą kaip pagrindinę tendenciją išskiria pastaruoju metu stebimą teritorijų plėtros decentralizaciją. Toks procesas gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų aspektų, tačiau, pašnekovo įsitikinimu, Vilniaus atveju tai reiškia, kad teritorijos dažnai plėtojamos fragmentiškai. Dėl to išblaškomos investicijos ir prarandamos galimybės tam tikras miesto vietas vystyti kompaktiškai, kompleksiškai ir koncentruotai, rašoma pranešime spaudai.
„Ši tendencija ypač ryški žvelgiant į naująjį miesto centrą dešiniojoje Neries krantinėje. Vietoje tolimesnio šios vietos augimo, centro plėtra persikelia tolyn į Karoliniškių kalvų pašlaitę, prie Ukmergės gatvės, plinta į kitas labiau periferines teritorijas. Tokiu būdu dingsta miesto išbaigtumas, plėtra tampa išsisklaidžiusi ir sunkiai valdoma“, – sako L. Naujokaitis.
Galimybės kurtis naujiems centrams
Kartu architektūros ir urbanistikos ekspertas mato didelį tam tikrų centrinės miesto dalies teritorijų potencialą, kurį svarbu išnaudoti. Kai kurios šių teritorijų, L. Naujokaičio įsitikinimu, atveria nemažai galimybių ir turėtų būti kompleksiškai vystomos, galbūt atsižvelgiant ir į kitų miestų gerąsias praktikas.
„Yra daug Europos miestų pavyzdžių, kuomet koncentruotai vystomos miesto centrų teritorijos, kuriose telkiasi miesto gyvenimas. Štai Hamburge atsvara istoriniam miesto centrui tapo senojo uosto erdvėse išplėtotas HafenCity kvartalas su muziejais, koncertų salėmis, kavinėmis, viešbučiais ir gyvenamais namais. Tai vienas sėkmingiausių teritorijų atgaivinimo ir plėtros projektų Europoje. Tačiau norint įgyvendinti panašius projektus reikalinga nuosekli ir kompleksiška plėtra, sutelkiant investicijas į konkrečią teritoriją. Vilniuje tuo metu matome, kad plėtrai trūksta kryptingumo ir koncentruotumo“, – sako L. Naujokaitis.
Svarbu į centrą sugrąžinti gyventojus
Kita ryški ir skatintina tendencija Vilniuje, anot urbanistikos eksperto, yra gyventojų sugrąžinimas į miesto centrą. L. Naujokaičio teigimu, norint, kad sostinės centras būtų gyvybingas, būtina kurti galimybes žmonėms gyventi centrinėje miesto dalyje. Todėl būtina skatinti ir kurti daugiafunkcines struktūras, sudarant reikiamas kokybiškas sąlygas žmonėms gyventi, dirbti, ilsėtis ir tenkinti kitus socialinius bei kultūrinius poreikius.
„Miestiečiams tikrai atėjo laikas iš pakraščių, priemiesčių grįžti į miesto centrą. Tai turėtų būti skatinama įvairiomis priemonėmis. Šios tendencijos yra stebimo visame pasaulyje ir neturėtų aplenkti mūsų miestų. Kai miesto centras yra apgyvendintas, tuomet jame gali organiškai vystytis ir paslaugų infrastruktūra, atsiranda daugiau įvairovės, miestui suteikiama naujų ekonominių ir socialinių impulsų“, – sako L. Naujokaitis.
Keičiasi požiūris į būstą
Šiai minčiai pritaria ir darnios miestų plėtros bendrovės „YIT Lietuva“ vadovas Kęstutis Vanagas. Jo teigimu, didžiųjų miestų gyventojai vis labiau yra linkę atsigręžti į miesto centrą ir nori gyventi jusdami miesto pulsą, galėdami lengvai pasiekti jo kultūrinį ir socialinį gyvenimą.
„Gyventojų sugrįžimas į miesto centrą tikrai vyksta, tačiau tam, kad šie procesai būtų aktyvesni, reikia sukurti žmonėms komfortiškas sąlygas gyventi miesto širdyje ar šalia jos. Tam reikalingas naujas požiūris, kuomet būstas ir jo aplinka suvokiami kaip darni visuma. Pavyzdžiui, vystant gyvenamojo būsto projektus būtina nepamiršti, kad net ir gyvenant miesto centre žmonėms reikalingas privatumas, poilsio bei rekreacinės erdvės“, – sako K. Vanagas.
Skirtis tarp namų ir miesto nyksta
Anot K. Vanago, šiandien gyventojai itin vertina galimybę darbą, pramogas, įvairias įstaigas, kultūros renginius pasiekti pėsčiomis, dviračiu ar paspirtuku, todėl namai centre ar arti jo tampa vis patrauklesni. Be to, ir pati namų sąvoka prasiplečia. Ji gali apimti ir šalia esantį pamėgtą skverelį, parką, kavinę ar krautuvėlę, į kurią kasdien užsukama.
„Šie centro suteikiami privalumai pritraukia žmones net ir į tas teritorijas, kurios galbūt buvo primirštos. Tokiu būdu šios teritorijos atgyja, jose ima formuotis nauji centrai, tam tikri miesto sutankėjimai. Panašiu principu užsienyje formuojasi skirtingų rajonų pagrindinės gatvės (angl. high street), kurios tampa gyventojų traukos vietomis – jose įsikuria kavinės, restoranai, kitos įstaigos.
Taip miesto centre išsikristalizuoja mažesni centrai, kurie miestą daro įvairesnį. Šie procesai Vilniuje jau yra matomi Lukiškių aikštės bei Tauro kalno prieigose, kur ir mūsų įmonė kuria naują gyvenamąją erdvę „Matau Vilnių“. Pramoninių ir gamybinių teritorijų konversija Vilniaus mieste yra dažnas reiškinys. Įdomu stebėti ir patiems jose dalyvauti, sukuriant galimybę mieste gyventi oriai“, – sako K. Vanagas.
Privalumai – įvairovė ir centrą skirianti Neris
Savo ruožtu L. Naujokaitis pažymi, kad Vilniaus centrinė dalis urbanistiniu požiūriu tikrai turi privalumų, kuriuos verta išryškinti. Eksperto manymu, visų pirma tai yra urbanistinio kraštovaizdžio įvairovė ir centro pasiskirstymas abipus Neries upės.
„Tęsiant kompleksišką upės krantinių plėtrą, sutelkus pastangas į nuoseklų centrinių teritorijų vystymą, pritraukus daugiau privataus verslo investicijų į tradiciškai svarbias, tačiau prisnūdusias miesto vietas, tokias kaip Gedimino prospektas, didinant galimybes miestiečiams apgyvendinti miesto centrą, Vilnių galima paversti išties šiuolaikiška ir patrauklia sostine. Tam žinoma reikia miesto planuotojų, privačių vystytojų, architektų bendruomenės bendradarbiavimo ir pastangų“, – sako L. Naujokaitis.
