„Kiek save pamenu, visuomet norėjau gyventi nedideliame miestelyje: kur gali grožėtis gamta, kur grynas oras, kur kiekvienas sutiktas pasisveikina ir padovanoja šypseną, kur nereikia bėgti paskui gyvenimą, o tiesiog gali jį jausti ir gyventi čia ir dabar. Netgi pasimėgaudama. Labai džiaugiuosi, kad ir mano vyras jautė panašius poreikius, todėl jo įkalbinėti gyventi toliau nuo sostinės nereikėjo: lizdo savo šeimai ieškojome sutartinai abu“, – kalbėjo žinoma moteris.
Kaimiška idilė
Šeima nusprendė įsikurti Širvintų rajone esančiame Kiauklių kaime. Šį rajoną pasirinko, nes strategiškai jis porai labai parankus. Rūta paaiškino: „Nuo mūsų namų iki sostinės – 50 minučių kelio, važiuojant automobiliu, iki mano tėvelių Panevėžyje – valanda. Gamta nuostabi, atstumai nedideli, žmonės puikūs. Ko daugiau reikia? Gyvenk ir mėgaukis tuo, ką turi. Taip gyvename jau nuo 2016-ųjų – net pati nustebau, kaip greitai tas laikas bėga!“
Per tiek metų pora nė karto nepasigailėjo savo sprendimo iškeisti miesto šurmulį į kaimo ramybę.
„Pirmiausia, čia nepaprastai daug vietos – lauke prie namuko net 70 arų, kiek tolėliau – dar 50, kuriuose vis bandome išauginti grūdines kultūras ir pirmą kartą jau nuėmėm derlių, kuriuo vaišinasi mūsų vištos. Auginame ir jas, ir keletą ančių, kasdien galime valgyti šviežią kiaušinienę, vasarą mėgaujamės pačių augintais agurkais, pomidorais, svogūnais – mieste gyvendami neturėtume galimybės gyventi ekologiškiau.
Per tiek laiko ir patys pripratome prie kitokio ritmo, prie įvairių pareigų – pvz., rūpinimosi vištomis, aplinkos priežiūros ir kitų dalykų, kurie mums buvo nauji, bet teikiantys nepaprastai daug mielų emocijų.
Vaikams – visos sąlygos ne tik būti gryname ore, bet ir lankyti darželį, mokyklą. Ką pastebėjome tik atsikraustę, kad čia viskas daug lėčiau, be įtampos, kuri vienaip ar kitaip paliečia, gyvenant mieste. Išvažiavę dirbti į sostinę, grįžtame ir tarsi prasideda nauja diena: ramesnė, grynesnė, šviesesnė“, – privalumus vardijo pašnekovė.
Musninkus pamilo ne tik dėl istorijos
Kone kasdien šeima nuvyksta ir į netoli esantį Širvintų miestą: užsuka į parduotuvę, jei reikia – į polikliniką, degalinę ar dalijimosi daiktais stotelę „Dėk‘ui“, kur Rūta mėgsta peržiūrėti, kas yra palikta ir pati pasidalinti su kitais tuo, ko šeimai nebereikia, o kitiems galbūt tai būtina ir reikalinga.
„Apskritai stengiamės gyventi, remdamiesi pastarojo laikmečio tendencija „mažiau yra daugiau“.
Lankomės čia ir per šventes, ir mugių metu, ir į renginius atvykstame“, – pasakojo Rūta.
Žinoma moteris pamilo ir Širvintų rajone esantį savo istorija unikalų Musninkų miestelį. Ši teritorija – viena iš trijų, dėl kurių sutvarkymo Širvintų rajono savivaldybė dalyvauja nacionaliniame architektūrinių ir urbanistinių idėjų konkurse „Išmanusis miestas 8“.
„Musninkus pamilau ne tik dėl jų istorijos ir nepaprastai stiprios bendruomenės, bet ir dėl išskirtinio savaitgalinio turgaus – čia Širvintų rajono gyventojai prekiauja jų pagamintais produktais, užaugintomis daržovėmis, dar yra kur akis paganyti į sendaikčius ar pasimėgauti ką tik tikro prancūzo iškeptais kruasanais, dėl kurių žmonės atvyksta čia net iš Vilniaus“, – pasakojo žinoma moteris.
Šeima dažnai vyksta ir į kone žinomiausią Širvintų rajono miestelį – Kernavę.
„Kernavė turi savyje tiek istorinių klodų, kad čia galime lankytis kone kiekvieną savaitgalį: pakeri ne tik piliakalniai, bet ir šiuolaikiškas Kernavės archeologinės vietovės muziejus, kurį tiesiog privalu aplankyti. Mūsų šeimai atradimu tapo Kernavės amatininkų kiemų muziejinė ekspozicija, apie kurią sužinojau tik tuomet, kai atvykome gyventi į Širvintų rajoną.
Lankytinų vietų Širvintose tiek daug, kad vienos dienos apsistoti čia tikrai neužtektų: pačiame mieste žavi Jaunimo sodas, sutvarkytos rekreacinės zonos, šviečiantys fontanai, paplūdimys ir puiki tinklinio aikštelė, naujutėlaitis baseinas. Didelis privalumas, kad visa tai apjungia Širvintos upės tvenkinys, apjuostas pėsčiųjų ir dviračių takais. Čia dar yra ir kur plėstis, nes mieste, už užtvankos vingiuojanti Širvinta taip pat turi žavią pakrantę, kuri gali tapti nuostabiu traukos centru.
O rajone – vien Bartkuškio kopa ko verta! Ten užsukus atrodo, kad esi Neringoje – regis, pakilsi ir už kalniuko atsivers jūra. Nepaprastai įdomus, ypač mažiesiems, „Elnių SPA“, kur gali sutikti laisvėje auginamus elnius ir net juos pamaitinti, šalia šio SPA – „Namelis prerijose“ – čia gali sužinoti viską apie ištverminguosius žemaitukus ir net jais pajodinėti. O kur dar Čiobiškio dvaras, unikalus ir vienintelis toks Lietuvoje Čiobiškio keltas, neturintis nei motoro, nei irklų, bet per Nerį į Kaišiadorių rajoną perkeliantis net dvi lengvąsias mašinas! Vardinti galima iki begalybės, bet, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti“, – vardijo Rūta.
Pandemija išmokė: dirbti galima iš bet kur
Galbūt norintiems gyventi mažame miestelyje, o ne didmiestyje, bet nesiryžtantiems to padaryti dėl karjeros, Rūta sako, kad jau pandemija įrodė – dirbti galima iš bet kur.
„Daug darbų galima nuveikti nuotoliniu būdu, žiūrint į tolį ir stebint, pvz., stirnas. Jei reikia važiuoti į sostinę – 50 min., tai yra tiek pat, kiek žmonės sostinėje rytais keliaudami į darbą praleidžia kamščiuose. O jei vairuoju ne aš, tai sugebu per tą laiką, pvz. tekstą dainai sukurti, ar keletą svarbių skambučių atlikti ar net pasidažyti, – šypteli Rūta ir priduria: – Mano ir mano vyro veikloje nebūtina turėti konkrečią darbo vietą: kurdami įvairiausias televizines laidas ir TV siužetus, keliaujame, filmuojame, bet visada grįžtame namo, į Širvintų rajone esančius Kiauklius“.
Daugiau apie „Išmaniojo miesto“ konkursą skaitykIte ČIA.
