– Sodyba – pirkinys ar šeimos palikimas? Jei pirkinys, kodėl pirkote?
– Sodyba yra senas tėvų pirkinys, pirktas prieš 26 metus. Kadaise tėtis dirbo šioje sodyboje, padėjo gyvenančiai močiutei prižiūrėti karves bei sodyboje buvo leista pačiam auginti savo triušius. Sodyba tėvus pakerėjo savo kraštovaizdžiu, aplink esančias miškais bei miško ežeriuku Bedugniu. Šiuo metu sodyba jau keliauja antrai kartai – man ir mano broliui. Man šiuo metu yra atitekęs mažasis namas ir visi ūkiniai pastatai, o broliui didysis namas. Prie savo namo šiuo metu ir darbuojamės su vyru.
– Kokios būklės sodyba buvo prieš atnaujinimą? Ką joje radote? Kelintais metais ji originaliai pastatyta?
– Sodyba yra Ažušilės kaime, netoli Ignalinos miesto. Kai tėvai įsigijo sodybą, joje buvo vienas pagrindinis namas bei kluonas su tvartuku, rūsiu ir dūmine pirtele. Deja, dūminė pirtelė per nelaimingą įvykį sudegė, o laikui bėgant toje vietoje buvo pastatytas didysis namas. Senoji troba pastatyta 1940 m, tad mažajam namui šiuo metu yra apie 82 metus. Žinoma, ką tuo metu įsigijo tėvai, buvo sena ir reikalavo daug darbo bei remontų. Įsigijus sodybą teko keisti elektros instaliaciją, įvesti vandentiekį, keisti baldus, namo sienas šiltinti, iš naujo pastatyti pečių, padaryti židinį, kieme atnaujinti rūsį ir suremontuoti kitus pastatus.
– Ką teko pakeisti, o kam užteko atnaujinimo?
– Kadangi sodyboje norime išlaikyti jos autentiškumą, yra palikti senas kluonas, tvartas su kosmetiniais pataisymais. Didžiausių pokyčių sulaukė mažasis namas, dar seniau vadintas senuoju namu. Mažajame name šiuo metu yra pakeistas stogas, langai, durys, sienos, padarytas tvaresnis namo šildymas, įvestas šildymas oras-oras. Senos uždaros verandos vietoje atsirado didelė graži atvira lauko terasa. Namo išorė šiuo metu pasikeitusi neatpažįstamai. Žinoma, nuo įsigijimo tėvai namą jau kelis kartus buvo, perdažę po to šiltinę ir apkalę lentutėmis, bet didžiausi pokyčiai mažajam name įvyko paskutiniais metais, dirbant mums su vyru.
– Dabartiniai sprendimai. Ką galima rasti jau atnaujintoje sodyboje?
– Šiuo metu sodyboje turbūt nėra nei vieno daikto prie kurio nebūtų prisiliesta ar bandyta jį prikelti antram gyvenimui. Nėra siekiamybė kaimo sodybą paversta moderniu miesto viešbučiu, nes vis dėl to, tai yra kaimo sodyba, kurioje turi jaustis kaimo dvasia. Stengiamės kuo daugiau palikti ir autentiškų dalykų joje. Pačiame mažojo namo viduje esame palikę senus lubų balkius, o pagrindiniame kambaryje – senas grindis, kurios šiuo metu yra tik perdažytos. Esame nemažai sukaupę paliktų ir niekam nereikalingų baldų, lentų, iš kurių stengiamės patys daug ką pasigaminti ar persidaryti, taip mažiau teršdami aplinką. Be to savomis rankomis perdarytas, perdažytas baldas mums tampa daug brangesnis bei mielesnis nei pirktinis. Daugiausia perkam tik tai, ko trūksta ir ko neturime sodyboje. Modernesnius turime patogius lauko krėslus, sūpynes, vaikų žaidimo aikštelę, hamakus, spinteles, patalynes.
Daug dalykų perkame sendaikčiuose, nes turim draugus, kurie šiuo verslu užsiima ir žino mūsų skonį ir poreikius, dažnai mums gražių dalykų parūpina bei parduoda. Ten randam daug išskirtinių ir originalių dalykų, tinkančių sodybai.
– Daug dėmesio skiriate jaunimui. Kaip Jums pavyksta? Iš kur semiatės idėjų?
– Dėmesį norime skirti visiems žmonėms, nesvarbu ar jis būtų jaunas ar senas. Norime, kad visi pas mus jaustųsi gerai, tiek dideli, tiek maži. Kadangi patys turime vaikų, tai ir daiktų sodyboje vaikams atsiranda vis daugiau. Suprantame ir žinome, ko vaikams reikia, kad jie būtų laimingi ir užsiėmę. Stengiamės kiekvienais metais vis daugiau prigalvoti jiems veiklų bei žaidimų. Šaltuoju metu abu namus stengiamės aprūpinti stalo žaidimais, o šiltuoju metu galime jaunimui pasiūlyti krepšinio aikštelę, tinklinio aikštelę. Mažiesiems yra namukai, sūpynės, čiuožykla su lauko žaislais. Žinome – jei laimingi bus vaikai, laimingi bus ir jų tėvai. Na, o idėjų niekuomet netrūko nuo mažens. Gal dėl to buvau pasirinkusi studijuoti interjero dizainą.
Mokiausi Vilniuje, kelerius metus Londone ir supratau, kad už kaimą nėra geresnės vietos savo idėjas ir svajones realizuoti, tad su šeima nusprendėme grįžti į Lietuvą. Be to mūsų tėvai jau vyresnio amžiaus, o sodyboje daug darbo net ir jaunam žmogui. Tad nusprendėme pagelbėti bei perimti tėvų verslą ir prikelti sodybą antram gyvenimui. Na, o visi darbai bei idėjos prasidėjo nuo baltai perdažytos lovos. Pamatyti vaizdai keliaujant po pasaulį dar labiau paskatino sodyboje nebijoti naujų pokyčių bei spalvų. Manau, mums sekasi gan neblogai.
– Ar skaičiavote, kiek kainavo sodybos atnaujinimas?
– Kiek viskas kainavo tiksliai pasakyti negalime, nes jau ne vienerius metus statome ir dirbame sodyboje. Pilnai dar namas nėra užbaigtas, tiesiog, stengiamės viską tvarkyti po truputį. Jei nori sukurti namus gražius, jaukius ir įdomius, investavimas į juos niekuomet nesibaigs. Manau, tai yra investicija, kuri, nežinau, ar kada atsipirks.
– Ką darėtės patys, o ką ekspertai?
– Žinoma prie sodybos gerovės prisidėjo ir įvairių specialistų, darbininkų, ypač ten, ko patys nemokėjome padaryti. Tai – stogo pakeitimas, apšiltinimas, elektros instaliacija, namo apdailos darbai. Tokiems darbams, kuriems neturėjome patirties. Na, o juokaudami su vyru pakalbame, kad tai, ką mes darydavome patys, kiti, ko gero, ir už pinigus nenorėtų sutvarkyti. Kadangi nemažai laiko gyvenom statybose ir jas stebėjome, manau, šiuo metu ir patys galėtume ne ką prasčiau pasidaryti tam tikrus dalykus. Taigi, aš investavau savo idėjas, o vyras – auksines rankas. Sodyboje esame patys susikalę po klevu terasą, triušių namelį, pirtelę, bei, žinoma, viduje remontus darėmės patys. Vyras viską kaldavo, statydavo, o aš tvarkydavau, perdažydavau. Manau, esame pati geriausia darbininkų komanda.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?
– Kadangi naujinome seną namą, tai iššūkių buvo daug. Darbininkai sakė, kad lengviau būtų buvę nugriauti ir iš naujo pastatyti. Bet kadangi esu sentimentali ir man patinka sodyboje seno namo dvasia, tokiu net minčių nebuvo. Taip pat jau ir vidų buvome susiremontavę prieš lauko remontus. Didžiausia bėda, aišku, buvo, kad namas nėra lygus ir kiekvieną kampą reikėjo kuo įmanoma padaryti lygesnį. Mūsų sklypas yra gan kalnuotas, tai kažką norint ant jo lygiai pastatyti yra be galo sunku ir reikia daugiau padirbėti. Na, o visus kitus sunkumus stengiamės užmiršti ir judėti pirmyn.
– Kas buvo maloniausia?
– Maloniausia dalis, kai pabaigi remontus ir daiktai pagaliau atranda savo vietas. Tad visad labai laukiu, kada viską galėsiu pradėti dėlioti ir puošti.
– Kam dabar naudojama sodyba?
– Šiuo metu sodyboje vykdoma kaimo turizmo veikla. Sodyboje yra 2 atskiri namai su atskiromis poilsio zonomis. Mažajame name apgyvendinama iki 10 asmenų, o didžiajame iki 20 asmenų. Tad visoje sodyboje gali tilpti net iki 30 asmenų. Kadangi mažasis namas buvo remontuojamas, paskutinius trejus metus teikėme paslaugas tik didžiajame. Bet pabaigus pagrindinius namo remontus, jį ėmėme nuomoti nuo lapkričio 1 d. Taip pat darbo dienomis mažajame name gyvename ir dirbame patys. Bet sezono metu žadame dirbti visomis jėgomis ir teikti paslaugas ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis.
– Ar visi darbai jau baigti? Kas dar liko?
Mažojo namo darbai dar nėra pilnai užbaigti, nes dar liko įrengti pilnai antrą aukštą, kuris šiuo metu yra dar nenuomojamas. Tad žmones šiuo metu leidžiame tik į pirmą aukštą, kuriame telpa iki 10 asmenų. Taip pat norime pabaigti antro aukšto terasą. Svajojame joje įrengti sūkurinę vonią su kino teatrą po atviru dangumi. Taip pat dar liko smulkmenėlių užbaigiant aplinkos tvarkymą tam, kad būtų dar jaukiau. Na, o mūsų darbai ir norai turbūt niekuomet neturės pabaigos. Kol jėgos ir finansai leis, tol kursime ir statysime.
– Ar nesigailite dėl šio projekto?
– Gailimės tik to, ko dar nepadarėme, o ką padarėme, be galo džiaugiamės. Ir tikimės, kad tai dar nėra pabaiga!
Visos sodybos nuotraukos:
