Turint didžiulius vejos plotus, kur nėra laistymo sistemų ir nevyksta reguliarus tręšimas, pasak agronomo Tautvydo Gursko, tokios vejos pjovimas labai priklausys nuo oro sąlygų. Esant šiltam ir drėgnam orui, veja auga gana greit ir pjauti teks kas 2–4 savaites. Tokie darbai užtrunka ir reikalinga speciali technika:
„Akumuliatoriniai įrankiai, kuriems priklauso ateitis, tikrai gali įveikti dideles teritorijas ir nereikia jų bijoti. Jie yra tikrai didžiulis privalumas. Kalbant apie vejos arba žolės priežiūrą sodyboje, dažniausias darbas yra tiesiog vejos pjovimas. Laistyti, įrengti laistymo sistemų mes nesistengiame, nes jei laistome – tai jau daugiau pjauname.
Dažniausiai vejos ir netręšiame. Tręšiame tik dekoratyvius augalus, gėlynus, sodo augalus, vaismedžius, vaiskrūmius. Pačių vejos augalų netręšiame, nes kuo jie mažiau augs – tuo mums reikės pjauti“, – kalba T. Gurskas.
Teritorijai iki 50 arų, agronomo teigimu, pakanka vejapjovės. T. Gurskas pataria esant galimybei rinktis akumuliatorinę vejapjovę dėl tylaus ir paprasto veikimo, ypač jei skype yra šlaitų. Plotams virš 50 arų specialistas jau pataria rinktis vejos traktoriuką, kurio plotis yra apie 1–1,2 m, tad vienu pravažiavimu nupjaunamas nemažas plotas.
Prie namų, sako T. Gurskas, geriau veją pjauti su surinkimo funkcija, taip bus paprasčiau išvengti nupjautos žolės likučių parsinešimo ant avalynės ar drabužių į namus. Toliau nuo sodybos pastato galima pjauti žolę, naudojant mulčiavimo funkciją: traktoriukas labiau susmulkina nupjautą lapą ir jį išmeta, paskleisdamas tarp kitų augalų.
Visgi, norint preciziško vaizdo sodyboje, žolę reiktų surinkinėti po pjovimo ir vežti kompostuoti: „Atminkite, geras sodininkas visada pradeda savo sodininkavimo erą nuo kompostinės. Jūs turite rasti gerą vietą įrengti kompostinei. Jai paprastai tinka dalinis ar pilnas šešėlis, kur šiek tiek pasilaiko drėgmė. Taip geriau suyra, greičiau pūva lapai ir visos kitos augalinės liekanos. Vieta turėtų būti patogi privažiuoti su technika, išsipurtyti“, – pasakoja agronomas.
Galimas ir bakterinis kompostavimas, kuomet sumetama organika ir maždaug kartą per mėnesį turinys permaišomas, įleidžiant šiek tiek oro. Klausiantiems, ką galima mesti į komposto dėžę, T. Gurskas atsako, jog galima drąsiai ten dėti nupjautos vejos lapus, šakeles, vaisius, virtuvės liekanas.
„Jei tai yra bakterinis skaidymas, nerekomenduoju mesti kaulų. Tai gali pradėti skleisti nemalonų kvapą ir privilioti graužikus, varnas. Kompostinę visada lengvai pridenkite, čia neturi spiginti saulės spinduliai tiesiogiai. Tad arba parenkame vietą šešėlyje, arba galima uždėti medinį dangtį. Tai gali būti ir seno kilimo plotas, storesnė plėvelė.“
Kompostui būtinas lengvas drėkinimas, tad ilgėliau nelijus, komposto dėžę reikėtų lengvai pašlakstyti vandeniu. Pasak agronomo, tokios žinios leis iš savo sodo darbų atliekų pasigaminti pačių geriausių, nemokamų trąšų.
Sodas be piktžolių, pasak specialisto, irgi įmanomas, žinant vieną sodininkavimo taisyklę: raudami piktžolę, neišverskite apatinių žemių su sėklomis į viršų, o kaip tik tą vietą denkite 5–7 cm. storio komposto sluoksniu ir gyvensite be piktžolių.
„Jei naudosite organinės kilmės mulčią - žievė, lapai, šakelės, kankorėžiai, kakavos pupelių lukštai, riešutai – jums nereikia naudoti jokios geotekstilės. Jos užsikloja storu mulčio sluoksniu, saulė nepatenka ir nepabudina sėklų, kurios ten tupi. Taip, keletą atneša vėjas ar paukščiai, bet tokios piktžolės labai lengvai išsirauna“.
Tuo tarpu geotekstilė gali pradėti dusinti augalo šaknis. Tokią medžiagą T. Gurskas pataria naudoti vietoje organinio mulčio tik tose vietose, kur ant viršaus ketinama berti akmenėlius.
Tose sklypo vietose, kur negalima prieiti nei su vejapjove, nei su robotu ar traktoriuku, naudojama žoliapjovė – krūmapjovė, liaudyje vadinama trimeriu. Akumuliatorinė šio tipo technika, T. Gursko teigimu, pagreitina darbą, nes itin greitas sukimosi greitis, prietaisas lengvas, o garso ir vibracijos nėra.
