2016 m. pastatas nominuotas prestižiniam apdovanojimui „EU Prize for Contemporary Architecture – Mies van der Rohe Award“. Architektų komanda atskleidžia, kad didžiausia problema įgyvendinant koncepciją buvo projektą lydintis lėšų trūkumas. Tačiau rezultatas įrodo, kad kūrybiškus sprendimus galima įgyvendinti net ir su taupiu biudžetu.
Dominuojančio pastato įvaizdis
Kaip pasakoja šio projekto koncepciją kūrę architektai Sigitas Kuncevičius, Loreta Kuncevičienė, Martynas Dagys, Žygimantas Gudelis, Aistė Kuncevičiūtė-Gudelienė ir Viltė Jurgaitienė, VGTU Mokslo ir administracijos centro architektūrinis sprendimas paremtas siekiu sukurti dominuojančio centrinio pastato įvaizdį esamame VGTU studijų komplekso kontekste. Pastato tūris susideda iš trijų pagrindinių elementų: 1000 vietų transformuojamos konferencinio tipo salės bei virš cokolinio aukšto stilobato įrengtų dviejų tarpusavio atžvilgiu prasuktų administracinės dalies korpusų. Išraiškingiausia ir konstrukcijų požiūriu sudėtingiausia pastato dalis – Lietuvoje didžiausia 15 m pločio bei 22 m aukščio arka, „įrėminanti“ pagrindinį konferencijų salės įėjimą. Objekto tūris – 37 545 m3, pastatas 11 aukštų.
„Pastato ir aplinkos santykis glaudus: pats pastatas yra tiesiogiai sujungtas galerija su senaisiais VGTU korpusais, šalia stovi Saulėtekio slėnio Mokslo ir technologijų parko administracijos pastatas, netoliese – gamtinis karkasas pušynas. Pagrindinis fasadas lygiagrečiai orientuotas į pagrindinę universitetinio miestelio arteriją – Saulėtekio taką ir būsimą Saulėtekio aikštę, kuri taps visas komplekso dalis organiškai jungiančia terpe bei pagrindinių įėjimų į centrinius pastatus vieta. Aikštę numatyta naudoti renginiams, o po ja bus įrengta automobilių stovėjimo aikštelė“, – sako architektai.
Solidi architektūra
Vis dėlto projektas buvo vystomas su ilgomis pertraukomis. Objektas pradėtas projektuoti dar 2005 metais. Prasidėjus statyboms, bankrutavo pirmasis rangovas ir 2007 m. statybos sustojo. Naujasis rangovo konkursas įvyko tik 2012 metais. Didžiausia problema, įgyvendinant koncepciją, buvo projektą lydintis lėšų trūkumas. Ilgos darbo valandos, sunkios derybos ir įtikinėjimai padėjo sukurti patogią ir estetišką darbo aplinką, solidžią pastato architektūrą – tai, ką žmonės mato ir vertina, tai, kas kuria aplinką.
„Dėl riboto finansavimo pastato statybos buvo suskirstytos į tris statybos etapus, vykdomus skirtingu laikotarpiu. Norint išlaikyti stilistinę vienovę, visų etapų metu teko dėti daug fizinių ir diplomatinių pastangų. Pavyzdžiui, dėl ilgo statybos laiko buvo sunku gauti kai kurių medžiagų, naudotų per pirmąjį statybos etapą, nes jos gamintojų buvo išimtos iš gamybos linijų. Vientiso pastato įrengimo sudalijimas į etapus ir lėšų šaltinius lemia papildomas tiek projektavimo, tiek projekto koordinavimo darbo sąnaudas. Džiaugiamės, kad neteko atsisakyti esminių projekto sprendinių“, – atvirauja ekspertai.
Išskirtinis fasadas
Anot architektų, VGTU Mokslo ir administracijos centro architektūrinė išraiška išsiskiria iš aplinkinių universiteto korpusų.
Fasadų medžiagiškumas: stiklas, metalas, kompozicinės plokštės, paremtas siekiu sukurti techniškos, pažangios mokslo institucijos įvaizdį. Pastato eksterjero medžiagiškumas sukurtas nepamirštant vis dar dominuojančio šiuolaikinės architektūros palydovo – stiklo fasadų, tačiau šį kartą jie harmonizuojami tekstūrinio stiklo neperšviečiamais tamsiai pilkais intarpais, sudarančiais netaisyklingus šachmatiškus ritmus.
Taip pat fasaduose metalo profiliais aiškiai atskirti aukštai. Šis fasadų horizontalus ir vertikalus raštas pastatui suteikia žmogaus mastelį, padeda suvokti jo dydį. Tokiu principu apdailinti du pagrindiniai pastato korpusai. Pietinė viršutinio korpuso pusė nuo saulės apsaugota didesniu skaičiumi neperšviečiamų plokštumų bei ties liftais suformuotomis horizontaliomis fasado žaliuzėmis. Antra dominuojanti fasado medžiaga – metalas – cinko skardos apdaila, apgaubianti laiptines kairėje centrinio įėjimo pusėje. Šia medžiaga apdailinama ir konferencijų salė. Cinko skardos vertikalus raštas ties laiptinėmis ir šalia esantis horizontalus raštas ties konferencijų sale dar labiau išryškina šių dviejų pastato dalių geometriją: laiptinių aukštį ir konferencijų salės plotį. Įėjimų į pastatą aukštai paliekami skaidrių stiklo plokštumų. Senąjį VGTU korpusą ir naująjį pastatą jungianti galerija papuošta metalo apdaila ir stiklo su žaliuzėmis junginiu.
Visi šie sprendimai, nepaisant to, kad pastatas projektuotas 2005 m., padėjo pasiekti B energinio efektyvumo klasę. Fasadų vitrinoms naudotos stiklo konstrukcijos, įstiklintos dviejų kamerų saulę kontroliuojančiais skaidraus selektyvinio stiklo paketais, termopaketais su rifliuotu stiklu bei termopaketais.
„Pastato eksterjero apdailai parinkome vieną ilgalaikiškiausių ir tvariausių medžiagų – cinką, kuriam suteikiama net 80 metų garantija“, – sako statinio architektai.
Šviesos dizainas nepriekaištingai architektūrai
Svarbus vaidmuo, įgyvendinant išskirtinį VGTU centrinių rūmų projektą, atiteko bendrovei „Gaudrė“. Jau daugiau nei 26 metus rinkoje esanti įmonė projektuoja apšvietimą ir užtikrina šių sprendimų įgyvendinimą, tiekia šviestuvus. „VGTU projekto pradžioje mes bendradarbiavome su architektų Sigito Kuncevičiaus ir Loretos Kuncevičienės komanda. Pagrindinis mūsų, kaip šviesos dizaino įmonės, tikslas buvo architektūriškai įspūdingam objektui kartu su projekto autoriais sukurti ir pritaikyti tinkamus inžinerinius apšvietimo sprendimus“, – pasakoja bendrovės „Gaudrė“ vadovas Vladislavas Mickevičius.
Kaip atkreipia dėmesį pašnekovas, kiekvienas projektas – unikalus, o VGTU centriniai rūmai – daugiau nei išskirtiniai. Įmonės „Gaudrė“ komanda pasitelkė žinias ir įgūdžius ne tik tam, kad įgyvendintų šiuolaikiškus apšvietimo sprendimus, bet ir tam, kad dizaino prasme apšvietimas sinchroniškai derėtų su architektūra. Norint pasiekti šiuos tikslus, buvo naudotos šviesos diodų (LED) apšvietimo ir įprastų tradicinės technologijos šviestuvų kombinacijos.
LED šviestuvas nėra atsakymas į visus klausimus
„LED apšvietimas – tai apšvietimo ateitis, bet tai nereiškia, kad LED šviestuvas yra vienintelis teisingas atsakymas į visus klausimus. Šiuolaikiniuose projektuose dominuoja LED šviestuvai ir vidutiniškai tai sudaro apie 70 % visų apšvietimų sprendimų. Kodėl ne daugiau? Kodėl tai ne visada geriausias sprendimas? Todėl, kad būtina lyginti investicijas, apšvietimo kokybę, atsiperkamumą. VGTU projektui pateikėme optimaliausią energijos sąnaudų ir investicijų santykį“, – pasakoja V. Mickevičius.
Pašnekovas pasakoja, kad VGTU objektui buvo keliami daug didesni reikalavimai nei tik tai, kaip sudėlioti šviestuvus ar kiek liuksų bus pasiekta ant darbo stalo. Pakabinami tiesioginės ir atspindėtos šviesos šviestuvai kuria komfortišką ir kokybišką apšvietimą ne tik darbo vietoje, bet ir bendrai erdvėje. Toks apšvietimo būdas vizualiai padidina erdvę. Pastato fasadas taip apšviečiamas iš vidaus, horizontalios lubų plokštumos apšviestos žaismingai ir „švariai“, todėl objektas atrodo „gyvas“ ir tamsiu paros metu.
Kiekviena idėja turi savo sprendimą
Puikūs šviesos dizaino sprendimai, kaip sako V. Mickevičius, ne kartą atsidūrė pavojuje dėl viešųjų pirkimų sistemos, kai prioritetas suteikiamas mažiausiai kainai arba pigiausiam gaminiui, kas dažnai padaro žalą architektūrinei idėjai. Todėl, dirbant su VGTU projektu, buvo daug pastangų dedama, kad būtų pasirinkti kokybiški apšvietimo sprendimai ir gaminiai. Tai, kad pavyko tai pasiekti, ypač svarbu bendrovei „Gaudrė“.
„Įmonės tikslas – sukurti pridėtinę vertę klientui ir projektų autoriams architektams. Mums šviestuvas nėra tik daiktas. Tai – sistema. Žinios, taikomos projektuojant apšvietimą, gali padėti sutaupyti, įgyvendinti architekto ir interjero dizainerio viziją, pasiūlant tinkamus techninius sprendimus, o, jeigu reikia, ir sukuriant analogų neturinčius sprendimus, ir taip pasiekti puikų rezultatą. Tai pavyksta pasiekti ir plėtojant savo šviestuvų gamybos liniją „Vindo“, kai kuriami specialūs, projektui pritaikyti šviestuvai“, – atkreipia dėmesį į tai, ką dažnai pamirštame, bendrovės vadovas.
Sprendimai visuomeniniams pastatams
Pasak įmonės „Interjero linija“ direktorės Dainoros Kizevičienės, dirbant su visuomeninės paskirties objektais, būtina pasirinkti šiam sektoriui pritaikytas apdailos medžiagas. Sprendimai skirti privačiam sektoriui nepasiteisina dėl ekstremalaus dėvėjimo ir akivaizdžių skirtumų pagal kitus parametrus. Visuomeninių pastatų grindys turi atitikti slidumo, gaisrinės saugos, didelių apkrovų reikalavimus... Deja, rangovai neretai to neįvertina. Kaip sako pašnekovė, rangovai čia dažnai bando sutaupyti.
„Dažnai rangovai, norėdami sutaupyti keletą projekto sąmatos eilučių, siūlo pigesnius, bet gerokai prastesnius analogus, neatsižvelgdami į tai, ar gaminant grindų dangą nenaudojama kenksmingų medžiagų, ar bus išlaikytas ilgalaikis estetinis vaizdas. Naudojant prastos kokybės medžiagas, kyla rizika ir visada išlieka netikėtumo faktorius – kaip grindų danga atrodys pasibaigus garantiniam penkerių metų laikotarpiui. Užsienio partneriams kelia nuostabą situacija, kai architekto suprojektuotame objekte rangovai pradeda keisti interjero sprendimus, medžiagas. Tai kenkia užsakovui ir to neturėtų būti, – atvirauja D. Kizevičienė ir moteriškai šypsodamasi skuba užbėgti išankstiniams vertinimams už akių. – VGTU objekte tokių situacijų nebuvo, o darbas su rangovais vyko sklandžiai.“
