Griežtos būsto įrengimo taisyklės
Kaip sovietmečiu buvo įrengti butai, gali papasakoti arba vyresnės kartos atstovai, arba tie, kurių tėvai ar seneliai savo namuose vis dar turi sovietmetį menančių baldų, interjero detalių. Vis tik, panašu, kad tais laikais buto įrengimui ir apstatymui taikytų sprendimų negalima vadinti interjeru. Pasak istorikų, būstai veikiau buvo įrengiami pagal griežtus normatyvus, o išskirtinumu galėjo pasigirti vos vienas kitas butas.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas doc. dr. Liutauras Nekrošius pasakoja, kad sovietmečiu buvo nustatytos griežtos statybinės normos.
„Buvo institutai, kurie išvesdavo, nustatydavo metodą, kaip reikia projektuoti ir pagal tuos normatyvus buvo projektuojama“, – sako doc. dr. L. Nekrošius.
Mažos ir nepatogios virtuvės
Pašnekovas tęsia, kad vieni pirmųjų sovietmečio metais projektuotų daugiabučių butai yra mažesni nei tie, kurie buvo projektuoti vėliau. Anot doc. dr. L. Nekrošiaus, tai akivaizdžiai galime matyti lygindami Antakalnio ir Justiniškių mikrorajonus Vilniuje.
„Ankstyvesni daugiabučiai yra mažesnės kvadratūros, mažesni kambariai, mažesnės virtuvės. O vėlyvesni – jau didesni. Kita vertus, reikia prisiminti, kad vieni daugiabučiai buvo skirti nomenklatūrai, gamyklų vadovams ir partiniams, jie buvo didesni ir išvaizda kartais geresni. O kartais ir labai panašūs. Bet jie didesni, didesni kambariai“, – pasakoja doc. dr. L. Nekrošius ir priduria, kad Vilniuje seniausi daugiabučiai yra Naugarduko gatvėje. Tuomet Antakalnyje, Žirmūnuose, Savanorių prospekte, Lazdynuose.
„Ir tada jau iš eilės statomi kiti mikrorajonai: Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, Pašilaičiai, Fabijoniškės ir paskutinė Pilaitė“, – vardija VGTU Architektūros fakulteto dekanas.
Tačiau butų, o ypač virtuvių mažą plotą kai kurie istorikai aiškina tuo, kad dar tuo laikotarpiu, kai Sovietų Sąjungai vadovavo N. Chruščiovas, gyventojams buvo diegiamas įprotis kuo mažiau laiko praleisti virtuvėje ir daugiau valgyti valgyklose.
Apdailos medžiagų ir baldų deficitas
Griežtos normos ir standartai buvo taikomi ne tik statant daugiabučius, bet ir įrengiant juose butus. Doc. dr. L. Nekrošius pasakoja, kad to, kaip sovietmečiu buvo įrengiami butai, interjeru nelabai galima pavadinti, nes nebuvo nei didelio pasirinkimo buto apdailai, nei jo apstatymui baldais.
„Baldų pasirinkimo nėra. Jų tik kelių rūšių, kelių pavadinimų. Ir visi vienodi, gal tik spalvomis šiek tiek skiriasi. Tačiau kad ir tokius gautum, reikėjo turėti „blatą“, – prisimena pašnekovas.
Jis prisimena ir ne vieną keistą sovietmečio butų įrengimo sprendimą. Pavyzdžiui, langą iš virtuvės į koridorių. Kam jis buvo skirtas?
„Jis buvo skirtas tam, kad ateitų daugiau šviesos į koridorių, ir kambarių durys buvo su stiklais dėl tos priežasties“, – mano doc. dr. L. Nekrošius.
Taip pat, pasak VGTU Architektūros fakulteto dekano, tais laikais dar buvo labai mažai žinoma apie būstų vidaus apdailos medžiagas. Todėl atsiradus vieniems ar kitiems sprendimams, gyventojai skubėdavo „įšokti į tendencijų traukinį“. Tačiau, pasak L. Nekrošiaus, tai ne visada būdavo geras pasirinkimas.
„Apdailos medžiagų, pavyzdžiui nebuvo, tai visi tvarkėsi, kaip išmanė. Paskui atsirado sienų apdailos mada: ant sienų klijuoti izopleną, nuo kurio daug žmonių apsinuodijo gaisro metu ir žuvo. Tokiu minkštu paviršiumi. O jie yra mirtinai pavojingi. Populiaru buvo ir dailylentės, bet tai sau leisti galėjo tik tie, kurie miško ūkyje turėjo galimybę prieiti prie medienos. Tai todėl dar sovietmečiu įrengtuose butuose balkonai, kambariai iškalti dailylentėmis. Tapetų buvo deficitas, nebent kažkas gaudavo“, – pabrėžia pašnekovas.
Jokios vietos vaizduotei
Dar 1955 metais buvo priimtas SSKP CK ir SSRS MT nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Istorikė Regina Lakačauskaitė – Kaminskienė savo straipsnyje „Miestiečio butas Sovietų Lietuvoje: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“ sako, kad šis nutarimas lėmė „masinės, serijinės, standartizuotos architektūros bumą“. Pasak autorės, standartizuoti butai be abejo reikalavo standartinių baldų, o centralizuotas baldų projektavimas lėmė masinės produkcijos gamybą, ribotas prekių pasirinkimas parduotuvėse lėmė identiško produkto pirkimą. Tokia schema buvo pasitelkta ne tik siekiant taupyti pinigų ir laiko sąnaudas. Suvienodėję butai ir bendro naudojimo patalpos juose turėjo ugdyti kolektyvinę visuomenę, o tam trukdė individualūs namai ir uždari privatūs kambariai.
N. Chruščiovo laikais buvo bandoma gyventojus įtikinti, kad reikia keisti būsto interjero ir dekoro sampratą, nes vartotojo skonis neva ne visada išlavintas, todėl masinė produkcija jį nukreips tinkama linkme.
R. L. Kaminskienė savo straipsnyje pastebi, kad buvo architektų siūlymų naujai pastatytuose namuose butus įrengti taip, kad šie atitiktų socializmo reikalavimus, tačiau ši idėja nepavyko. Būtent dėl to, pastebi istorikė, naujai statomuose namuose buvo nutarta sumontuoti „statybines“ arba „gamyklines“ spintas, kad gyventojams įsikuriant butuose būtų kuo mažiau vietos interpretacijoms. Taip tarp prieškambario ir virtuvės atsirado spinta su antresolėmis.
Butams buvo planuojami net baldai, nes kambariai buvo tokie maži, kad reikėjo tiksliai apskaičiuoti, ar baldas tilps į kambarį. Kartais baldus tekdavo įkelti net per langus, nes durys buvo per siauros.
Kilimas ant sienos ir sulankstomos kėdės
Politinė ideologija sovietmečiu išties turėjo daug įtakos būsto įrengimo sprendimams. Tačiau kai kurie istorikai, kalbėdami apie sovietmečio butų interjerą, ragina nepamiršti ir besikeičiančio tuometės visuomenės mąstymo. 50–60 – ųjų gyventojai po truputį ėmė suprasti, kad karas baigėsi ir tai atsispindi analizuojant ir jų butų interjerą. Pirmiausia, butuose padaugėja šviesos, nes įrengiami dideli langai, kaip jau minėta, net bute esančios durys gaminamos su stiklu, kad namai būtų kuo šviesesni. Taip pat ima populiarėti permatomos užuolaidos.
Jeigu iškart po Antrojo pasaulinio karo žmonės vis dar gyveno būstuose, kurių kambariuose ant lubų kabojo po vieną šviestuvą, tai 50-60 – aisiais pradėta ieškoti ir kitų dirbtinės šviesos kambariuose sprendimų. Taip populiarėjo papildomos lempos, įrengiamos ant sienų ir pan.
Daugiafunkciniai baldai (sofa-lova, kėdė-lova, sulankstomas stalas) papildė to meto interjerą dėl gyvenamosios vietos trūkumo. Nors baldų gamyba ir buvo masinė, sumaniausi gyventojai sugalvodavo, kaip išsiskirti iš minios: interjerą paįvairino gėlėmis, raštais papuošta ryškia tekstile.
Dar viena visiems gerai žinoma interjero detalė – kilimas ant sienos. Tokį „palikimą“ dar galima rasti ir kai kuriuose sostinės butuose. Kodėl? Pirmiausia – kilimas ant sienos sulaiko šilumą. Antra – tokia tendencija atkeliavo į Rytų šalių. Būtent iš šiuose kraštuose visuomet buvo madingi intensyviai raštuoti kilimai, kurie dabar Europoje jau vadinami vintažiniais ir yra įperkami toli gražu ne visiems. Tiesa, ir sovietmečiu kilimas buvo prabangos prekė. Jeigu šeima galėjo sau leisti nusipirkti kilimą, jų finansinė padėtis gera.
Kita vertus, pasak VGTU Architektūros fakulteto dekano L. Nekrošiaus, nereikia pamiršti, kad sovietmečiu daugelis baldų ir kitų namų apyvokos prekių buvo deficitinės ir tam, kad galėtų jas įsigyti, žmonės ieškodavo pažįstamų, prašydavo paslaugų. Todėl, kad ir kaip šiandien juokingai atrodytų tam tikri architektūriniai ar interjero sprendimai, ir dėl tokių jų gyventojams teko daug kovoti.
