aA
Šiandien Rokiškio dvaras yra savotiškas miesto simbolis, reprezentuojantis kraštą atvykusiems svečiams. Jame įsikūręs muziejus, vyksta įvairūs renginiai, svarbių šalies asmenų susitikimai, pasirašomos tarptautinės sutartys, nuolatos keičiasi parodos ir šaknis leidžia nauja tradicija – jau antrus metus gyvuoja vienintelė Lietuvoje Senelio Kalėdos rezidencija.
Rokiškio dvaras
© Gimtasis Rokiškis

Rokiškio dvaras minimas ir kaip meno Meka. Tokį dvarą matome dabar, o kadaise čia gyveno grafų šeimos, tarnai, net ir pokario metais dvaro rūmuose, ūkiniuose ir pagalbiniuose jo pastatuose virė įdomus gyvenimas.

Paskutinieji šeimininkai – grafai Pšezdzieckiai

Rokiškio dvarą paskutinieji valdė grafų Pšezdzieckių giminės atstovai. Pasak Krašto muziejaus direktorės Nijolės Šniokienės, tai sena lenkų kilmės giminė, minima dar Jogailos laikais. Pšezdzieckių giminė laikyta įdomia ir ryškia, o jos atstovai buvo šviesios asmenybės, užėmusios aukštus valstybės postus, mokslininkai, tyrinėją istoriją.

Šaltinių duomenimis, nuo pat šios žymios dinastijos pradžios karta iš kartos jos atstovai pasižymėjo ypatingais gabumais: 1582 m. pasižymėta mūšyje prie Pskovo, užsitarnauti aukšti senatorių postai ir pelnyti autoritetai. Asmeninės savybės padėjo tapti puikiais diplomatais, didžiaisiais Lietuvos metraštininkais ir kanclerio padėjėjais. Mykolo Pšezdzieckio (1747–1812 m.), šeštosios kartos atstovo sūnus Konstantinas (1782–1856 m.) gavo grafo titulą, kurį patvirtino pats Rusijos caras Mikalojus I. Grafo vyriausiasis sūnus Aleksandras (1814–1871 m.) vedė Rokiškio grafystės paveldėtoją grafaitę Mariją Tyzenhauzaitę.

Nuo šių vedybų iki Antrojo pasaulinio karo Rokiškio dvaras priklausė grafų Pšezdzieckių giminei. Grafas Aleksandras buvo žymus mokslininkas, kurio darbus tęsė sūnus Konstantinas (1846–1897 m.). Pastarasis domėjosi archeologija, tvarkė tėvo rankraštinį palikimą, buvo svarbus ir gerbiamas, todėl dalyvavo ir ceremonijose karūnuojant Rusijos carus Aleksandrą II ir Mikalojų II.

Rokiškio dvaras
Rokiškio dvaras
© Gimtasis Rokiškis

Grafai išvyko – turtai liko

„Ketvirtasis iš septynių Konstantino Pšezdzieckio vaikų, sūnus Jonas Aleksandras (1877–1944 m.), buvo paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas. Jis paveldėjo visus dinastijos titulus, o pagal dėdės Reinoldo Tyzenhauzo testamentą – jo turtus, tarp kurių ir Rokiškio dvarą bei visą grafystę. 1903 m. vedęs Hermanciją Sapiegaitę, jis atvyko gyventi į Rokiškį“, – kalbėjo direktorė. Tačiau sudėtingai klostėsi ne tik šios šeimos gyvenimas, sudėtingos buvo ir istorinės aplinkybės.

1940 m. prasidėjus sovietinei nacionalizacijai, Rokiškio dvaras ir daug jame buvusių vertybių taip pat buvo nacionalizuotos. Grafams teko paslapčia išvykti į Lenkiją palikus visus turtus. Tuomet tikriausiai jie nė nemanė, kad Rokiškio dvarą palieka amžiams. Antrojo pasaulinio karo metais Rokiškio dvaro rūmai smarkiai nukentėjo. Juose įsikūrė raudonarmiečiai, vėliau atkelti latvių tautybės kareiviai rūmus plėšė ir niokojo.

Gyvenimas nestovėjo vietoje

Grafams išvykus, niekas nestovėjo vietoje – dvaro rūmuose ir jam priklausančiuose pastatuose virte virė gyvenimas, ne grafų, o paprastų žmonių, vadinančių save „dvariokais“ – dvaro žmonėmis.

Pokario metais dvaro ansamblis atiteko Rokiškio tarybiniam ūkiui, o vėliau centriniuose rūmuose įsikūrė rajono kultūrinės įstaigos. Šiose vietose gimė ir, kaip pats teigia, basakoję, bet linksmą vaikystę praleido rokiškėnas Ričardas Mieliauskas. „Dvare ir jį supančiuose pastatuose gyveno tikrieji senieji „dvariokai“, kurie pasiliko čia dar nuo grafų laikų, kiti po karo ieškodami darbo, o treti buvo karo pabėgėliai iš Rusijos.

Didžiulėje teritorijoje knibždėte knibždėjo žmonių – dvaro pagalbiniuose pastatuose gyvendavo net po 12 ir daugiau šeimų, tad vaikų juoko tikrai netrūkdavo. Buvo gyvenama net ir palėpėse. Mes, vaikai, žinodavome ir iššniukštinėdavome slapčiausias dvaro kerteles. Galėjome patekti visur, kur tik norėjome, tad net susilažindavome tarpusavyje, kuris pateks į dvaro vidų. Nė vienos durys ar langai, net ir su grotomis, nebūdavo kliūtis patekti į dvaro vidų. Buvo laikas, kai dvaro rūmai labai prastai prižiūrėti, grafų valgomajame stovėjo teniso stalas. Kartais net ir mokyklos suolą iškeisdavome į tenisą“, – įdomų pasakojimą apie tuometinį gyvenimą dvare pradėjo R. Mieliauskas.

Kumečių vaikai – išsilavinę žmonės

Anot pašnekovo, dar yra likusių žmonių, kurie galėtų pasidalinti savo prisiminimais apie gyvenimą dvare. „Kiekvienas samdytas dvaro darbininkas – kumetis ir jo šeima turėjo skirtingus likimus. Įdomu tai, kad bene visų kumečių vaikai studijavo humanitarius mokslus, istoriją, geografiją ir buvo šviesūs, išsilavinę žmonės.

Pavyzdžiui, daržininko vaikas Antanas Gradeckas daug prisidėjo prie Lietuvos vaikų muzikos mokyklų tinklo plėtros ir metodinio bei pedagoginio muzikos mokytojų darbo gerinimo, respublikinių moksleivių dainų švenčių ir „Dainų dainelės“ konkursų organizavimo. 1964 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. Žymus muzikas, choro ir orkestro dirigentas apdovanotas keliais Liaudies švietimo pirmūno ženkleliais“, – apie paprastus žmones, kurie sugebėjo įgyti išsilavinimą ir pasiekti profesinių aukštumų pasakojo vyras.

Rokiškio dvaras
Rokiškio dvaras
© Gimtasis Rokiškis

Dvaras – kultūros židinys

Rokiškio dvaras visais laikais buvo kultūros židinys. Jame įsikūrusiems kultūros namams buvo atiduota didžioji menė. 1954 m. nutarta joje įrengti sceną, tam buvo padaryta nemažai pertvarkymų – panaikintas išėjimas į parką, neliko verandos ir virš jos buvusio balkonėlio, užmūrytas arkinis langas. Menė liko niūri, tamsi, prarado savo proporcijas. „Kultūros namuose vykdavo ne tik šokiai. Čia rodyti savo spektaklių atvažiuodavo teatrai iš didžiųjų Lietuvos miestų. Kadangi pinigų įsigyti bilietams neturėdavome, o noras pamatyti teatrų pasirodymus buvo milžiniškas, padėdavome sunešti dekoracijas, atnešdavome obuolių ar pieno. Už tai mums duodavo vadinamąsias „kontramarkes“ – ženklelius vietoje bilieto patekti į teatrą. Pasitaikydavo, kad įleisti vis tiek nenorėdavo, tačiau mes sugalvodavome išeitį – palįsdavome po balkone pastatytais suolais.

Gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, tad darbuotojai, prieš įleisdami žiūrėti spektaklio, kai kuriems liepdavo eiti nusiprausti“, – prisiminimais dalijosi R. Mieliauskas ir pridūrė, kad teatralai čia pat pasilikdavo nakvoti ir miegodavo ant sulankstomų lovelių („raskladuškių“).

Už dvaro buvo kultūros ir poilsio parkas – bene vienintelė tokio pobūdžio poilsio vieta, sutraukianti pulkus žmonių. R. Mieliauskas prisipažino, kad apie traukos centru tapusį vieną iš įdomesnių parkų Lietuvoje žino viską, nes apie jį rašė savo kursinį darbą, rinko medžiagą diplominiam darbui. „Jame buvo tvarkingi takai, šiukšliadėžės, daugybė suoliukų, ant kurių leisti laiką mėgdavo tiek „dvariokai“, tiek miestiečiai, apsikabinę sėdėdavo jaunuolių porelės. Šiame parke vaikštinėti ir skaityti knygas mėgdavo ir artistai. Mes buvome tik paprasti vaikai, tačiau aktoriai mielai su mumis kalbėdavo. Yra tekę bendrauti ir su maestro Vytauto Kernagio tėvu, ir su kitais garsiais to meto aktoriais“, – meno žmonių draugiškumu ir paprastumu stebėjosi vyras.

Vaikus į kultūrą įtraukė bibliotekėlė

Dvaras buvo vienintelė vieta, kurioje vykdavo šokiai. R. Mieliausko prisiminimuose išlikę iš medinių lentų padarytos šokių aikštelės ir estrados muzikantams vaizdiniai. Į šokius susirinkdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat virė ne tik aktyvus teatro gyvenimas, bet buvo rodomi ir filmai. Vakarop baltos marškos būdavo ištempiamos tarp medžių, o žiūrovai tiesiog susėsdavo ant žemės. „Dvare buvo įsikūrę ne tik kultūros namai, bet ir suaugusiųjų bei vaikų biblioteka. Vakarais vaikščioti buvo saugu, todėl net ir po darbų, apie septintą valandą vakaro, žmonės eidavo į biblioteką, skaityklą. Čia niekuomet netrūkdavo veiksmo. Mus, vaikus, į kultūrinį gyvenimą įtraukė vaikų bibliotekos darbuotoja Alfina Tauterienė, kuri nepaprastai mokėjo mus užimti, sudominti. Vaikų biblioteka ir skaitykla buvo įsikūrusi centriniuose rūmuose, už dabartinės bilietų kasos, kur šiuo metu dažnai vyksta įvairios parodos. Biblioteka turėjo tokį aparatėlį, kuris rodė filmukus. Tačiau procesas buvo kitoks, nei mes dabar įpratę žiūrėti filmus per televizorių. Filmukai buvo rodomi atskirais kadrais, o bibliotekos darbuotoja apie kiekvieną kadrą mums papasakodavo. Dabar sunku išsirinkti, kokį filmą, o tuomet jų nebuvo daug. Sekmadienį sugužėję į bibliotekėlę, išsirinkdavome filmuką. Kadangi daugiau didelių pramogų nebuvo, kultūrinį gyvenimą labai sekdavome – laukdavome sekmadienių bibliotekėlėje, žinodavome, kada atvyks teatrai“, – pasakojo R. Mieliauskas.

Rokiškietiškas Šanchajus

„Gimiau ir augau vienoje iš dvaro oficinų, kur šiuo metu yra Liongino Šepkos darbų ekspozicija. Mūsų šeimos butas buvo antrame pastato aukšte. Mama Stanislava Mieliauskienė dirbo parduotuvėje, veikusioje po mūsų butu, tėvas buvo kalvis. Seneliai – kumečiai, kurie gyveno viename iš dvaro pastatų. Nors iš buto išsikėlėme 1958 m., iki pat 1968 m. mama dar tebedirbo pardavėja. Tame pačiame pastate buvo prekių sandėlis. Prie įėjimo į parduotuvę buvo priestatėlis, kurio šiuo metu nebėra. Pastatus juosė tvoros.

Rokiškio dvaras
Rokiškio dvaras
© Gimtasis Rokiškis

Anot R. Mieliausko, visa dvaro teritorija priminė rokiškietišką Šanchajų. „Čia gyveno daugybė žmonių, virė aktyvus gyvenimas. Kiekvienas turėjo malkinėlį, sandėliukų, priestatėlių, tvartelių, kur perindavo kalakutus, vištas. Vyravo baisi netvarka. Dabar mes įpratę tvarkyti, puoselėti savo kiemą, o tuo metu būta tikro „bardako“. Sandėliukai ir kitos pašiūrės stovėjo viena šalia kitos, tiesiog patvoriuose arba pristatytos prie dvaro pastatų. Vištos ir kalakutai vaikštinėdavo dabartinėje parko teritorijoje, kuri buvo aptverta tvoromis. Čia neleisdavo ganytis tik didesniems gyvuliams. Kaip dabar pamenu, vieninteliai Pranas ir Ona Ramanauskai augino kalakutus“, – prisiminė „dvariokas“ ir pridūrė, kad viskas tuomet buvo apgriuvę, apleista ir pamažu nyko…

„Už dvaro nuo grafų laikų buvo likęs šildomas šiltnamis. Ten augintos daržovės. Į akis toje vietoje krinta dvaro siena mėlynais, nublukusiais dažais. Prie jos buvo auginamos vynuogės“, – dėstė vyras. „Dvariokai“ taip pat turėjo daržus. Iki pat 9-ojo dešimtmečio keli žmonės dar tebegyvo pagalbiniuose dvaro pastatuose ir dvaro teritorijoje, už rūmų buvo žmonių daržai.

Išsikraustymas

„Dabartiniame Krašto muziejaus administraciniame pastate, kaip ir visuose kituose (sargo namelyje, pačiame dvare, oficinose, klojimėliuose ir t. t.), gyvendavo žmonės. Muziejaus administracinio pastato dalyje buvo įsikūrusi ir tarybinio ūkio kontora. Ši buvo nedidelė, o žmonės gyveno tiek pirmame, tiek antrame pastato aukštuose. Kontorą iškėlus į Bajorus, administracija trumpam tapo pionierių namais. Kaip jau žinome, vėliau čia įsikūrė muzikos mokykla. „Dvariokus“ imta iškeldinti dar 1979 m.“, – kalbėjo R. Mieliauskas.

Tais pačiai metais iš centrinių rūmų iškelta ir biblioteka, ir kultūros namai, pastatas atiteko vienam šeimininkui – Krašto muziejui. Pirmiausia, anot muziejininkės Linos Daščiorienės, buvo atstatytas valgomasis, 1997 m. restauravimo darbai baigti didžiojoje menėje. Abiejuose kambariuose įrengtos ekspozicijos byloja apie Rokiškio dvaro interjerą ir buitį. 1986 m. buvo pradėta tiesti šiluminė trasa. Iki tol muziejus buvo šildomas iš katilinės, esančios dvaro rūmų rytinio fasado pusrūsyje.

Rokiškio dvaras
Rokiškio dvaras
© Gimtasis Rokiškis
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

4 šių metų interjero tendencijos, kurias būtina išbandyti (1)

Šią savaitę Kelne, Vokietijoje, prasidėjo viena didžiausių pasaulyje baldų ir interjero parodų...

Dizainerė priminė, kaip 2000-aisiais atrodė lietuvių interjerai nuotraukų galerija (11)

Posakis, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, galioja ir interjerui. Nors tūkstantmečių...

Parduoda ypatingą butą Vilniuje už beveik milijoną eurų: už ką tiek mokėti? (112)

Užupyje, ant Vilnelės kranto parduodamas butas, užimantis net 267 kv. metrus ir išsitenkantis...

Grįžta ryškaus interjero mados: parodė, kaip priderinti šių metų spalvą (6)

Kompanija „Tikkurila“ 2019 metų spalva paskelbė spalvą „Flamingo“ (K319). Spalvų...

Vilniaus senamiestyje įsikūręs viešbutis pradeda rekonstrukciją: pokyčiai bus kardinalūs (5)

Vilniaus senamiestyje įsikūręs penkių žvaigždučių viešbutis Radisson Blu Royal Astorija,...

Top naujienos

Klaipėdietės pergalė: pardavėjas privalės atlyginti už ką tik įsigytą ir pakeliui sugedusią transporto priemonę (78)

Sėkminga byla suformavo precedentą: dabar automobilių pardavėjams reikia būti atidesniems.

Po košmariškos savaitės vairuotojams prabilo apie neišvengiamus pokyčius: žada baudas ir sankcijas (37)

Šiomis dienomis ne vienas vairuotojas ar pėstysis keiksnojo kelininkus dėl nevalytų kelių....

Ruoškitės: atkeliauja tikras speigas (145)

Naktimis temperatūra kris iki 19 laipsnių šalčio, dienomis – iki 14, artimiausių dienų orus...

Po slaptų pažymų dėl „Revolut“ – aiškesnis vaizdas: dalis informacijos paneigta (181)

Antradienį žiniasklaidoje paviešinta informacija galimai meta šešėlį ant finansų technologijų...

Į Lietuvą atvykęs „Michelin“ šefas iš Italijos parodė, kaip pasigaminti lietuvišką lydeką (19)

„Virtuvė neturi ribų“, – taip Trakų restorano virtuvėje kalbėjo „ Michelin “...

Pristatytas išmanusis su didžiausiu megapikselių skaičiumi ir nauju ekrano sprendimu

Paryžiuje pristatytas mažiau žinomo prekės ženklo Lietuvoje „ Honor “ išmanusis telefonas...

Ginčytinose teritorijose bręsta esminiai pokyčiai: prakalbo apie galimą susitarimą (113)

Japonijos ministrui pirmininkui Shinzo Abe šią savaitę skrendant į Maskvoje vyksiančias...

„The Beatles“ keliais: šalis, kurią aplankę muzikantai sukūrė žinomiausius hitus (4)

„ The Beatles “, joga, transcendentinė meditacija ir Indija – neatsiejami dalykai. Būtent...

Unikauskas įvardijo tikslų laiką, kada reikėtų eiti miegoti: tik taip kokybiškai pailsėsite (1)

Raumuo, kuris dieną gavo fizinio krūvio, paauga tik naktį, kai užmiegate giliu miegu ir pasiekiate...

Prisiminkite visus „Eurovizijos“ laimėtojus nuo 2000-ųjų: braliukams čia sekėsi nepalyginamai geriau (4)

Naujasis tūkstantmetis paliko ryškią žymę „ Eurovizijos “ istorijoje – konkursas sparčiai...