Vizionieriško plano „Architektūros parkas“, pakeisiančio Vilniaus veidą, autoriai džiaugiasi, kad apleistoje senamiesčio dalyje buvusios pramoninės teritorijos jau atgimsta naujam gyvenimui., rašoma pranešime spaudai.
Į 2010-2020 metų Vilniaus miesto savivaldybės strateginį planą įtrauktas „Architektūros parkas“, kurio pavadinimas išduoda išskirtinės architektūrinės raiškos ir gamtos derinį, yra didžiausias ilgalaikis konversijos projektas Lietuvoje. Jis atskirais etapais numatė istorinėje teritorijoje tarp Vilnios upės, Maironio, Subačiaus ir Pavilnio gatvių iškelti buvusias pramonės įmones ir integruoti šią dalį į vientisą miesto architektūros audinį.
Kas tuo metu dėl atėjusios krizės atrodė sunkiai įgyvendinamu žodžiu, atkaklių entuziastų dėka galiausiai virto kūnu: pirmajame ir pačiame didžiausiame plano etape jau gimsta pagrindinė jo dalis – bendrovės „MG Valda“ plėtojamas „Paupio“ rajonas, kuriame bus įrengta daugiau nei 700 naujų butų, o 30 tūkst. kv. m. ploto verslo kvartale kursis ne tik biurai ir parduotuvės, bet ir stilingas gurmanų turgus. Visą erdvę juos savivaldybės sutvarkyta upės krantinė, atnaujintose viešosiose erdvėse bus įrengtos poilsio zonos, veiks vaikų darželis, sporto klubas, medicinos klinika ir įvairias kitas paslaugas siūlančios įmonės, prisidėsiančios prie „Paupio“ transformacijos į gyvybinga miesto energija pulsuojantį rajoną.
Vienas „Architektūros parko“ iniciatorių ir autorių, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis „Paupį“ vadina projekto ašimi ir svarbiausiu rajonu, nuo kurio prasideda net 78 hektarų ploto teritorijos konversija.
„Mes šį projektą nuo pat pradžių matėme, kaip pagrindinį žaidėją, kuris galėtų atgaivinti visą teritoriją. „Paupys“ – išskirtinė vieta dėl betarpiško kontakto tiek su Senamiesčiu, tiek su Vilnelės upe, jis yra pagrindinė viso konversijos projekto ašis“, – prisimena M. Pakalnis.
Vyriausiasis sostinės architektas neslepia, kad nuo „Paupio“ sėkmės ne tik priklauso kitų projektų tęstinumas, bet ir viso Vilniaus vizija, siekiant iš centrinių teritorijų iškelti pramonės įmones ir paversti šias miesto dalis gyvenamosiomis su sutvarkyta infrastruktūra, darbo vietomis, kultūriniu gyvenimu, aktyvia bendruomene.
„Mano manymu, „Paupio“ projekto sėkmė skatina ir kitus grįžti prie konversijos. Todėl aš manyčiau, kad čia yra didžiausias miesto potencialas: vidinė plėtra ir jau buvusių pramoninių teritorijų naujas panaudojimas“, – įsitikinęs specialistas.
– Pone Pakalni, priminkite „Architektūros parko“ gimimą: kas stovėjo prie projekto ištakų, kokia šio projekto vizija ir kokie konkretūs tikslai?
– 2004-2007 m., laikotarpiu prieš krizę, kai miestas plėtėsi į išorę, mes pamatėme didžiules neigiamas pasekmes, kai smarkiai plėtojant infrastruktūrą pinigų gatvėms statyti nebuvo. Iš kitos pusės – miesto centras tuštėjo. Tad savivaldybė ieškojo būdų, kaip padaryti, kad plėtra sugrįžtų į centrinę miesto dalį. Nes ir Naujamiesčio gamyklos jau buvo užsidarę – stovėjo ištisi tušti kvartalai. Matydami geriausią patirtį Vakarų miestuose, matydami kažkada apleistų, buvusių gamybinių teritorijų konversiją, norėjome šį procesą paskatinti ir Vilniuje.
Ši iniciatyva gimė Miesto plėtros departamente. Skelbėme konkursą, atsiliepė keletas kompanijų. Viena iš jų turėjo nusipirkusi dalį bankrutuojančios „Skaiteks“ gamyklos. Ir nuo jos viskas prasidėjo. Mes pamatėme, kad ši teritorija yra patraukliausia – savivaldybė jau buvo padariusi jos raidos programą. Tokią, kurioje numatė, kad teritorija galėtų keistis ir galėtų tapti gyvenamąja, visuomenine, komercine.
Paprastai Europoje konversijos projektai daromi investuojant labai daug savivaldybės pinigų. Analogą galima rasti Švedijos mieste Malmėje, garsųjį projektą B001, kurį vykdant vietoje nebenaudojamų erdvių uoste atsirado gyvenamieji kvartalai. Dabar ten – viena patraukliausių teritorijų visoje Malmėje, bet viskas buvo padaryta savivaldybės pinigais, ant savivaldybės žemės.
O „Paupio“ atveju, savivaldybė tiesiog paskatino privačius investuotojus padaryti analogiškos kokybės projektą. Mano supratimu, tai yra labai unikali situacija ir didelė sėkmė, nes Vilniaus savivaldybė prisidėjo ženkliai mažesnėmis sumomis nei Malmės savivalda. Nors savo esme tai yra toks pat projektas – grąžinti buvusias pramonines teritorijas į gyvenimą.
Pagrindinis tokių projektų tikslas – išnaudoti jau urbanizuotas erdves. Mes ir gamtines teritorijas gadiname, jeigu jas verčiame urbanizuotomis, be to, jose reikia plėtoti infrastruktūrą, tad kaštai labai išauga, o miesto centras taip ir lieka tuščias.
– Koks „Paupio“ rajono vaidmuo „Architektūros parko“ strategijoje?
– Ši vieta buvo pati patraukliausia ir mes ją nuo pat pradžių matėme, kaip pagrindinį žaidėją, kuris galėtų atgaivinti visą teritoriją. „Paupys“ – išskirtinė vieta dėl betarpiško kontakto tiek su senamiesčiu, tiek su Vilnelės upe, jis yra pagrindinė viso konversijos projekto ašis. Vėliau projektas turi plėtotis ir perlipti į kitą Zarasų gatvės pusę.
– Šių projektų kontekste, kokia savivaldybės bendravimo su verslu praktika?
– Jeigu kalbėti apie „Architektūros parko“ idėją , labai sėkmingai sutapo, kad savivaldybės politikai suprato šio projekto svarbą ir, iš kitos pusės, vystytojai turėjo toli žvelgiančių, ambicingų žmonių komandą, kuri nepabijojo imtis rizikingos veiklos. Tad šis projektas iš tikrųjų buvo gero bendradarbiavimo pasitikint vieni kitais pavyzdys.
– Kodėl tokie konversijos projektai nebuvo vykdomi anksčiau?
– Didžiausia bėda buvo nuosavybės fragmentacija, jos išbarstymas daugeliui savininkų. Ją konsoliduoti ir plėtoti tokį projektą, kuriame reikėtų dalį pastatų nugriauti, kompleksiškai išvalyti galbūt užterštą teritoriją, yra labai sunku, kai egzistuoja 25 ar 125 savininkai. „Skaitekso“ atveju pasisekė, kad didžiąją teritorijos dalį turėjo vienas stambus investuotojas. Tai buvo pagrindinis žaidėjas, aplink kurį toliau buvo galima lipdyti visą projekto įgyvendinimą.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad vadovavotės užsienio pavyzdžiais. Kokie tie pavyzdžiai?
– Tokių projektų yra labai daug. Ir minėtasis Malmėje, yra ir Stokholme, yra konvertuoti Londono dokai, Hamburge – konvertuotas uostas. Tokie projektai, kurie buvo daryti kompleksiškai: ne tik pertvarkant vieną gamyklą, bet ir visą jos aplinką, paskatinant didesnės teritorijos konversiją. Mums taip pat norėjosi tokių didesnių tikslų.
– Ar Jūsų minimi pavyzdžiai taip pat yra miestų centruose?
– Taip. Visur miestų centruose buvusios pramoninės teritorijos: ar Malmės atveju buvusi laivų statykla ir dalis uosto, ar Hamburgo atveju buvęs irgi uostas, Londono atveju – dokai. Visi šie projektai turi daug panašumų, tik mes mažiau viešųjų pinigų sunaudojome. Tai, be abejo, didžiulis pliusas: mažiau moka visi miestiečiai, o miestas dar ir atsinaujina.
– Kokia yra Vilniaus vystymosi raida, kaip ją pakeis būtent konversijos projektai?
– Galima sakyti, kad miestas vystosi dviem kryptimis. Viena kryptis yra į išorę: individualūs pastatai priemiestiniuose kvartaluose, aplink miestą. Ir kitas būdas – būtent vidinė miesto plėtra: daugiabučiai, funkciškai integruotos struktūros, kad visos paslaugos būtų vienoje vietoje.
Žinoma, geriausia, kad gyvenamųjų kvartalų erdvėje tuščių namų būtų kuo mažiau. Vis tik Vilnius yra pakankamai retai užstatytas miestas ir dar likę daug pramoninių teritorijų, kurias būtina grąžinti į gyvenimą. Mes buvome suskaičiavę apie 500 hektarų tokių teritorijų. Dabar, rengdami bendrą miesto planą, vertiname, kad maždaug 100 hektarų plote pertvarka jau yra prasidėjusi, ir tai yra labai geras dalykas, bet dar liko 400 hektarų.
Mes kalbame apie Naujamiestį, apie Savanorių prospektą, kuriam „Architektūros parkas“ taip pat galėtų būti tam tikru vystymosi modeliu. Vėlgi – yra upė, yra Savanorių prospektas, kaip miesto pagrindinė gatvė, kitoje prospekto pusėje vėl yra kraštovaizdžio draustinis, miškas. Yra puiki gamtinė aplinka, čia pat ir centras. Ta teritorija taip pat galėtų pasikeisti iš pramoninio charakterio į daugiafunkcinį, kad ten būtų ir būstai, ir biurai, ir paslaugos.
Taigi, nuo „Paupio“ projekto sėkmės toliau labai daug kas priklauso. Mano manymu, šio projekto sėkmė skatina ir kitus grįžti prie konversijos. Todėl aš manyčiau, kad čia yra didžiausias miesto potencialas: vidinė plėtra ir jau buvusių pramoninių teritorijų naujas panaudojimas.
