Vilnietė Karolina DELFI papasakojo, kad nusprendusi grįžti ir įsikurti Vilniuje visam laikui, turėjo greitai susirasti būstą, kuriame galėtų pagyventi trumpą laiką. Iš pradžių ji gyveno senos statybos bute, tačiau nepatiko kaimynai ir aplinka, todėl nutarė persikraustyti ir vėl.
„Perkūnkiemyje butą susiradau greitai. Persikrausčiau vasarą, kai būstų ieškojo studentai, todėl už vieno kambario buto nuomą naujos statybos name mokėjau 330 eurų ir dar papildomai mokėjau mokesčius. Tačiau buvo ir butui priklausanti parkavimo vieta, kas man labai svarbu. Nežinojau, kada rasiu butą pirkimui, todėl neįsivaizdavau ir kuriam laikui reikės nuomos, bet buvau susitelkusi į pirkimą, o ne nuomą. Pagyvenau ten neilgai. Net pusmečio neišgyvenau kol radau savo būstą“, – pasakoja Karolina.
Ji pasakoja, kad jau tuomet labiausiai nepatikęs dalykas – ypač tankiai apstatyta gyvenvietė, kurioje statybos vyksta iki šiol. Taip pat labai erzino tai, kad nepaisant butams priklausančių parkavimo vietų, gyventojai stato savo automobilius bet kaip ir bet kur.
„Žmonių taip pat galybė, ryte norint išvažiuoti iš šio rajono tekdavo gerokai pasikankinti, nes susidarydavo didžiulės spūstys vien pačiame Perkūnkiemyje. Draugai, kurie nusipirko būstus Perkūnkiemyje, kažkiek sutaupė, tačiau dabar vienam jų bandant jį parduoti, tenka vis mažinti kainą ir susidurti su sunkumais ieškant potencialių pirkėjų. Net nežinau, kokie šio rajono pliusai. Galbūt, kad yra neblogas susisiekimas, nes aplinkkeliu ar Ukmergės gatve galima pakankamai greitai pasiekti miesto centrą. Tačiau daugiau privalumų, kurių nebūtų kituose Vilniaus mikrorajonuose, nepastebėjau“, – įspūdžiais apie Perkūnkiemį dalinasi vilnietė.
Reikalauja darželių, bet visur privati žemė
Perkūnkiemio gyventoja Liuda sako, kad rajoną galima vertinti dviprasmiškai: džiugina tai, kad rajonas yra naujas ir neturi įsisenėjusių bėdų, gyventojai yra vieningi ir pasiruošę spręsti problemas. Tačiau liūdina faktas, jog jis neturi nei geros infrastruktūros, nei viešųjų erdvių. Pasak vilnietės, vyresniems nei 10 metų vaikams nėra kur dėtis – tenka arba žaisti kieme tarp automobilių, arba sėdėti namie.
„Džiaugiamės Vilniaus valdžios pagaliau pradėtais veiksmais – žemės paėmimo procedūros pradžia socialinei infrastruktūrai, matome, kad naujajame bendrajame plane numatyti mūsų prašyti du darželiai ir mokykla. Tačiau pasigendame su savivaldybe dar sausį suderėto skvero. Jis turi atsirasti Perkūnkiemio centre, todėl būtinai sieksime, kad žadėtas skveras atsirastų bendrajame plane. Labai reikia valstybinės žemės Perkūnkiemyje, nes dabar turime labai paradoksalią situaciją – čia vyksta intensyvios statybos, už tai renkami infrastruktūros mokesčiai, tačiau statiniai negali būti palikti Perkūnkiemyje, nes pagal įstatymus gali būti naudojami tik valstybinėje žemėje. Kitas paradoksas – Perkūnkiemio dirbančiųjų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniui, yra apie 5 mln. eurų kasmet, bet vėlgi Perkūnkiemiui tų lėšų dalies gauti negalime, nes visur privati žemė“, – teigia gyventoja.
Liudos teigimu, rajonas buvo projektuotas kaip kokio didmiesčio centre, bet vadovaujamasi dokumentais, kurie labiau pritaikyti Lietuvos kaimui. „Va ir turime situaciją – kitur vaikų žaidimo aikštelės ir gatvės atnaujinamos iš savivaldybės surinktų lėšų, o mes, sumokėję savo mokesčių dalį, vaikų žaidimų aikšteles, o taip pat ir daugumą Perkūnkiemio gatvių (įskaitant apšvietimą) tvarkome iš savo lėšų. Privačios gatvės kelia ir kitas problemas – jose negalioja ženklai ir keli tūkstančiai asmenų turi tarpusavyje aiškintis, kas kur gali toje privačioje gatvėje parkuotis. O esami vystytojai – pridirbę tokių nesąmonių, kraipo galvas, kaip ten niekas parkavimo vietų neperka. Jeigu norime Vilniaus gatvėse tvarkos – jos turi priklausyti Vilniui.“
Užstatymas per tankus, bet butus ir toliau siūlo
Įmonės „Real Data“ vadovas Arnoldas Antanavičius sako, kad Perkūnkiemyje kovo pabaigoje buvo pasiūlyti net 580 naujų butų, kurie sudaro apie 12,5 proc. visos naujų butų pasiūlos Vilniuje. Tačiau tai dar ne pabaiga.
„Perkūnkiemyje šiems metams yra suplanuota ne mažiau kaip 500 naujų butų. Kai kurie iš jų yra esamų projektų tolimesni etapai, kiti – naujai į rinką planuojami paleisti projektai. Ar jie visi pasirodys šiais metais – sunku prognozuoti, nes nemažai kas priklausys nuo jau esamų projektų pardavimo rezultatų“, – teigia A. Antanavičius.
Anot pašnekovo, rajonas yra pernelyg tankiai užstatytas, todėl čia nėra žaliųjų zonų, socialinių erdvių, trūksta ugdymo, gydymo įstaigų ir t.t. Kitaip tariant, NT plėtotojai čia vysto gyvenamuosius ir komercinius objektus, o visa kita yra primiršta.
„Tai yra ydingo teritorijų planavimo per praėjusį pakilimą pasekmė. Buvo suformuoti aukštą užstatymo intensyvumą turintys sklypai, o juos įsigiję NT plėtotojai stengiasi išgauti maksimalų pelną. Dar viena iš problemų yra didžiulės automobilių spūstys, kurios šį mikrorajoną daro mažai patrauklų“, – pasakoja analitikas.
Žmonės mieste vis labiau vertina aplinką, kurioje gyvena, todėl Perkūnkiemio ateitis, pasak eksperto, yra labai miglota. Greitai nebeliks laisvų, neužstatytų sklypų, todėl natūraliai iškyla klausimas – kokia bus gyvenimo kokybė? Gyventojams labai svarbu yra turėti geras galimybes vaikams kokybiškai leisti laisvalaikį, susisiekimą su centrine miesto dalimi.
„Būstas tai nėra tik sienos, tarp kurių gyvenama. Greičiausiai Perkūnkiemis ir išliks kaip vienas pigiausių mikrorajonų Vilniuje. Reiktų mažesnio intensyvumo, daugiau žalių zonų, socialinės infrastruktūros, tačiau vargu, ar tai taip lengvai pasiekiama, kadangi sklypai Perkūnkiemyje priklauso investuotojams, vystytojams ir kitiems, kurie yra suinteresuoti statyti tai, iš ko galėtų uždirbti – t.y. būstas bei komerciniai objektai. Mano vertinimu, tai vienas prastesnių Vilniaus mikrorajonų, kuriame gyvenimo kokybė labiau artima perkrautam didmiesčiui nei žaliam miestui. Sutinku, kad vystymo prasme NT plėtotojai nemažai nuveikė, bet nelaikyčiau to labai teigiama veikla. Tai vienas labiausiai statomų mikrorajonų nuo praėjusio pakilimo. Deja, nežinau nei vieno atvejo, kai vystytojai, statydami komercinius ar gyvenamuosius objektus, kartu plėtotų ir socialinę infrastruktūrą“, – teigia A. Antanavičius.
Pokyčiai gali lemti ir būstų kainas
NT įmonės „Centro kubas“ vertinimo skyriaus vadovas Augustas Jagusinskis teigia, kad rajono didžiausia problema – viešojo sektoriaus paslaugų trūkumas. Anot jo, per 10 rajono gyvavimo metų buvo atidaryti vos keli privatūs darželiai, o visos mokyklos – tik senosiose Pašilaičių bei Fabijoniškių mikrorajonų dalyse. Gyventojams aktualus viešojo transporto klausimas taip pat nėra sprendžiamas.
„Tankiai apgyvendintoje miesto dalyje yra tik trys viešojo transporto maršrutai, intervalai tarp to paties maršruto autobusų – nuo 20 iki 30 minučių. Atsižvelgiant į tai, kad mikrorajone dominuoja ekonominės klasės būstas, jaučiamas automobilių parkavimo vietų trūkumas. Šią problemą paaštrina ne tik fizinis vietų nebūvimas bet ir dažnas pačių gyventojų nenoras įsigyti mokamas vietas taip padidinant nemokamų vietų užimtumą. Be to – labai didelis užstatymo intensyvumas, beveik nėra viešųjų erdvių, ką sugretinus su dydžiu, teritorijos užstatymo tankumu, negali užtikrinti komfortabilaus gyvenimo“, – aiškina NT ekspertas.
Pasak pašnekovo, didžioji dauguma būsto pirkėjų šiame rajone yra jaunos šeimos bei poros, todėl gyventojų amžiaus intervalas yra maždaug nuo 30 (naujausi pirkėjai) iki 45 (pirmieji pirkėjai) metų.
A. Jagusinskis sako, jog šio rajono perspektyvos nėra labai šviesios vien todėl, kad artimiausiu metu nėra planuojamos jokios visuomeninių objektų statybos – nei darželių, nei mokyklų.
„Užstatymo tipas irgi greičiausiai nesikeis, nes sklypai buvo įsigyti su intencija tankiai statyti aukštybinius pastatus, o tai turėjo lemiamą įtaką jų kainai. Vystytojai neturi paskatos keisti užstatymo koncepcijos, nes nuo jos tiesiogiai priklauso jų pajamos. Detalieji planai parengti bei patvirtinti, kas riboja kontroliuojančių įstaigų galimybes koreguoti bei riboti naujų objektų plėtrą“, – apie Perkūnkiemio perspektyvas kalba NT specialistas.
Pasak pašnekovo, pirmiausia būtina pakeisti ir įtvirtinti suvokimą apie šį mikrorajoną: „Reikia suvokti Perkūnkiemyje statomų objektų tikslinę auditoriją. Stereotipiškai vertinant tai nėra menininkams skirtas Užupis, verslininkams skirtas Senamiestis ar Konstitucijos prospektas, ar į šeimas orientuotas individualių namų kvartalas, tai mikrorajonas skirtas mažesnes pajamas uždirbančioms ar taupančioms šeimoms.“
A. Jagusinskis teigia, kad negalima tikėtis, jog rajone išliks žemos kainos ir bus pasiūlyti visi įmanomi patogumai. Jeigu bus imtasi pokyčių, pavyzdžiui, atidarius naują mokyklą, apribojus pastatų aukštingumą ir t.t., visi šie veiksniai turėtų įtakos būsto kainoms, nepriklausomai nuo to, kad esami būsto savininkai nepatyrė jokių papildomų išlaidų dėl patogumų įrengimo.
„Perkūnkiemis NT rinkoje atrodo kaip ekonominės klasės būsto vieta su neutralia ar galbūt netgi teigiama kainų perspektyva trumpuoju ar vidutiniu laikotarpiu, tačiau beveik neabejotina kainų stagnacija bei rajono degradacija ilguoju laikotarpiu“, – tvirtina jis.
Viską lems miesto bendrasis planas
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius pasakoja, jog Perkūnkiemis buvo pradėtas vystyti maždaug 2003-2004 metais. Tuomet rajono plėtrą inicijavo savivaldybė, kuri norėjo viešo ir privataus sektoriaus partnerystės ir investavo į rajono infrastruktūrą, kelius, žaliasias erdves.
„Buvo planas vystyti ten gyvenamąją ir komercinę statybą, statyti mokyklas darželius – vystyti tvarų, darnų, tankiai užstatytą, bet kokybiškam gyvenimui tinkamą rajoną. Deja, tada Lietuvą ištiko ekonominė krizė ir tie vystytojai, kurie buvo prisiėmę įsipareigojimus ir susitarimus su savivaldybe, bankrutavo. Taip ir liko tie klausimai neišspręsti ir neaptarti, todėl savivaldybei reikėjo savomis lėšomis šiuos dalykus užtikrinti. Daugiabučių, biurų ir kitų pastatų statybų tempas, buvo gerokai didesnis nei savivaldybės, todėl galutinis rezultatas – neišpildyta Perkūnkiemio vizija be svarbiausių įstaigų“, – aiškina M. Statulevičius.
Pašnekovas sako, jog pats nebūtų labai kritiškas Perkūnkiemio atžvilgiu. Visgi tai yra miesto vartai, įvažiavimas į Vilnių iš šiaurinės pusės, todėl potencialo turėti kokybišką būstą ir kokybiškas veiklos erdves – biurus, prekybos vietas, užimtumo zonas – tikrai yra.
„Aišku, jis turi problemų, faktas, kad planuojant kvartalą, buvo padaryta klaidų. Tačiau savivaldybė, matyt, per tam tikrą laiką galėtų atsikovoti tas pozicijas, pvz., dėl žaliųjų erdvių – reikėtų arba ieškoti teritorijų aplink, arba tartis su vystytojais, kurie dar turi ten neišvystytų sklypų. Galbūt jie galėtų ir norėtų pasiūlyti bendruomenei naudingas erdves, o ne vien skirti jas statyboms“, – sako specialistas.
Pasak M. Statulevičiaus, Vilniaus miesto bendrasis planas numato rimtus infrastruktūros pokyčius, visuomeninių įstaigų plėtrą tiek Perkūnkiemyje, tiek aplinkiniuose rajonuose. Savaivaldybė žada daug pokyčių, tačiau jų įgyvendinimas gali užtrukti ne vienerius metus.
