Dizaino ir architektūros sprendimais grįstos inovacijos teikia konkrečios ekonominės naudos valstybei. Pavyzdžiui, 7,7 proc. viso Didžiosios Britanijos BVP, arba 72 mlrd. svarų sterlingų, atneša būtent dizainas, Danijoje kuriamos dizaino ir architektūros inovacijų strategijos, skatinančios dizainerių, architektų ir verslo, miestų bendruomenių bendradarbiavimą. Dar vienas ryškus pavyzdys – Estija. Ji, vos tik Europos Komisijai paskelbus, kad dizainu grįstų inovacijų sektoriaus plėtra yra viena iš strateginės veiklos dalių, pradėjo dizaino disciplinos mokyti pradinėse mokyklose.
Tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva inovacijų progresas gali atnešti ne tik naujų galimybių, bet ir iššūkių. 2015 m. tuometis Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis dizaino ir architektūros inovacijų plėtrą nustatė kaip vieną iš keturių pagrindinių strateginių veiklos krypčių. Tuokart gairėse buvo numatyta, kad inovatyvūs architektūros ir dizaino sprendimai didins visuomenės įsitraukimą į darnią urbanistinę plėtrą.
Žinant tai, kad inovacijos prisideda prie šalies konkurencingumo, šis siekis atrodė puikių rezultatų priešaušris. Deja, po dokumento patvirtinimo jokių aktyvesnių strategijos įgyvendinimo veiksmų nebuvo imtasi. Todėl ir rezultatus vertinti galime labai miglotai. Tad savaime peršasi klausimas, ar gebame pasinaudoti inovacijų potencialu.
Agresyvesnis dizaino inovacijų skatinimas
Ūkio ministerijai pavaldžios Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros specialistė Jurga Trotienė sako, kad verslas, turintis ambicijų eksportuoti produkciją ir pristatyti ją užsienio rinkoms, vis dažniau atsisuka į dizaino inovacijas. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje yra didelis šios srities potencialas. Dizaino srityje veiklą vykdo apie 2000 kvalifikuotų specialistų, plėtojami dizaino krypties fundamentiniai mokslo tyrimai. Dar geresnė situacija yra architektūros srityje.
Tačiau specialistė pripažįsta, kad to per maža. Pasak pašnekovės, ilgalaikės vizijos ir dizaino bei architektūros politikos dokumentų parengimas sustiprintų šios srities plėtrą.
Akylesnis skaitytojas suabejotų šiuo pasiūlymu, nes, kaip parodė Š. Biručio patirtis, rašytiniam žodžiui tapti kūnu neužtenka gerų norų. 2015 m. „Innobarometer“ tyrimo metu buvo nustatyta, kad net 63 proc. Lietuvos įmonių dizaino inovacijoms neskyrė dėmesio arba nežinojo, kas tai yra. Ir vos 5 proc. šalyje veikiančių subjektų turėjo dizaino inovacijų strategiją (tai reiškia, kad inovatyvus dizainas buvo pasirinktas kaip verslo modelis, žinomiausias tokio modelio pavyzdys – „Apple“).
Šie duomenys galėtų tapti neigiamu atsakymu į klausimus apie inovacijų potencialą ir progreso efektyvumo garantiją. Tai kelia nerimą ir glumina. Tačiau N. Fukasawos minimas žmogaus santykis su aplinka neleidžia remtis vien sausa statistika ar keliais dokumentais. Viskas tampa daug subtiliau ir sudėtingiau.
Architektūra – visumos atspindys
Dizaino ir architektūros inovacijos nėra vien tik estetika, tai vertė, kurią sukūrus galima įgyti konkurencinį pranašumą. Kartais apskaičiuoti ir suvokti, kokioje plotmėje gyvename, sunku, ypač vertinant santykį su aplinka. Nuo Sovietų Sąjungos griūties pastatai ir aplinka kuriama taip, kad būtų naudinga žmonėms, o ne atvirkščiai. Bet universalumas nėra tas pat, kas efektyvumas.
Jau šiandien nieko nestebina namas, atidarantis duris tik atpažinęs šeimininką, arba pastato valdymo sistemos, leidžiančios optimizuoti pastato priežiūros sąnaudas. Nekilnojamojo (NT) turto rinka sudaro daugiau kaip pusę pasaulio turto. Tai turi savo kainą. Teigiama, kad iki 2025 m. NT taps daugiausia energijos suvartojančia industrija. Todėl visos inovacijos ir jas skatinančios programos nukreipiamos į išmaniųjų namų technologijas, leisiančias šias išlaidas sumažinti bent 40 proc. Tai ypač atsiskleidžia renkantis natūralias statybines medžiagas.
2017 m. Čikagą nustebino projektas „Air Houses“. Architektas lengvo plieno konstrukcijas išorėje aptraukė oda ir tekstile. Taip pat panaudojo tokią inovaciją kaip aliuminio siūlai.
Toronte architektai suprojektavo 62 metrų aukščio statinį, kurio statyboms panaudotos medinės konstrukcijos. Tai pagal aukštąsias technologijas sukurtas struktūrizuotos medienos mišinys, vadinamas CLT.
Kartais architektai iš tikrųjų gali leisti savo vaizduotei klajoti. Thomasas Heatherwickas yra vienas tų laimingųjų. Jis savo ambicingą viziją su šimto medžių kompleksu Šanchajuje galėjo paversti realybe. Architektas 300 kv. metrų teritoriją apsodino medžiais ir tarp jų įkėlė dangoraižį, prekybos centrą, biurus, vaikų darželius. Kiekvienas šio sudėtingo komplekso elementas apsodintas daugybe egzotinių augalų. Kiekvieną koloną papildo medis. Šalia įrengta daugiau nei 400 terasų. Panašu, kad mediena vėl tapo pažangios konstrukcijos standartu.
2016 m. po visų populistinių komentarų apie „Brexitą“ ir Donaldą Trumpą į architektūrą atėjo tiesos paieškų era. Programos „Amazon Redshift“ kūrėjai praėjusių metų pradžioje atkreipė dėmesį į susirūpinimo dėl ekonominės nelygybės, beveik nekontroliuojamos klimato kaitos, politinių peripetijų sukeltų problemų išraiškas architektūroje.
Todėl peršasi tik viena išvada – miškas, paverstas dar vienu dokumentų rinkiniu, nesugebės garantuoti inovacijų efektyvumo, bet mes privalome išnaudoti inovacijų potencialą. Tereikia sugebėti tapti aplinkos dalimi, o ne ją transformuoti, bandant dirbtinai suformuoti vis didesnius žmonijos poreikius.
