Atvykę į Kauną daugiausiai laiko leidžiame miesto centre. Paprastai, klaidžiojant nuostabiomis Senamiesčio gatvelėmis, kelionė pėsčiomis veda iki Rotušės. Tačiau nereikėtų pamiršti K. Donelaičio gatvės, kuri driekiasi visai šalia centrinės laikinosios sostinės dalies ir siūlo susipažinti su įvairių laikmečių architektūra. Maža to, į kai kuriuos pastatus galima užeiti ir pasiklausyti, koks gyvenimas čia virė, pamatyti, kaip atrodė tų laikų interjero sprendimai. Interjero dizainerė Rūta Bužinskaitė, tokias ekskursijas kartu su kolegomis vedanti studijos „Blank Page“ patalpose sako, kad Lietuvoje galima pamatyti daug architektūrinių šedevrų, tačiau retai kada yra galimybė pasidairyti po jų vidų.
„Savo studijai mes net neieškojome naujų patalpų. Bet kai pamatėme, kad būtent šitas pastatas yra nuomos rinkoje, nusprendėme atvažiuoti apsižvalgyti. Vos tik peržengusios šių patalpų durų slenkstį, supratome, kad turime čia būti ir atverti jas“, – pasakoja R. Bužinskaitė.
Interjero studija įsikūrė istoriniame Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės name. Šis namas Kaune – viena ryškiausių tarpukario architektūros žvaigždžių. Projektas ir buvo pradėtas vystyti P. Gudavičiaus, tuo metu labai garsaus gydytojo-terapeuto. Projektą ruošė vienas garsiausių tarpukario architektų Arnas Funkas. Šiame name apsigyveno Juliaus Iljino šeima.
Projektas buvo paruoštas 1932 metais, pastatas buvo pastatytas vos per metus. Tačiau šeimininkai ilgai šiais namais pasidžiaugti negalėjo, nes kilo Antrasis pasaulinis karas ir jiems teko trauktis iųš Lietuvos. Tuomet šis pastatas ėjo iš rankų į rankas.
„Visa laimė, kad jis vis atitekdavo kokiai nors valstybinei institucijai, todėl gyvenamosios paskirties patalpų čia nebuvo. Todėl nekilo noras ir viską šiame pastate keisti iš pagrindų. Jeigu reikėdavo atskirti patalpas, mūrinę sieną statydavo tiesiai ant originalaus medinio parketo. Tad kai prasidėjo restauravimo darbai, buvo atliekami architektūriniai tyrimai, nuo sienų reikėjo atkrapštyti 12 sluoksnių, kol pavyko rasti originalią sienų apdailą“, – pasakoja R. Bužinskaitė.
Ji tęsia, kad iš išorės pastatas, skirtingai nei jo vidus, nebuvo atnaujintas nuo 1933 metų iki tol kol pagaliau pateko į privataus savininko rankas, kuris 2018 metais ėmėsi pastatą tvarkyti.
„Buvo rastos 5 nuotraukos, pagal kurias stengtasi visą interjerą atkurti. Tam tikros detalės yra išlikusios, o tai, ko nepavyko išsaugoti, teko atkurti“, – priduria interjero dizainerė.
Tarpukario architektūros perlas
R. Bužinskaitės teigimu, šis pastatas yra išskirtinis dėl savo architektūrinės kompozicijos. Jame ryškios apvalios, laukiančios formos, kurios buvo itin plačiai naudojamos tarpukario architektūroje. Tačiau namas pasižymi sudėtingu kai kurių architektūrinių idėjų įgyvendinimu.
„Pasivaikščioję po tarpukario Kauną matytume daug apvalių langų, bet jie yra langeliai, palyginus su tuo, ką mes turime šiame pastate. Technologiškai net šių dienų inžinieriams suprojektuoti ir įstatyti tokį langą nebūtų lengva. Taip pat yra labai įdomi fasado kompozicija, nes yra derinami statūs kampai su apvaliomis formomis. Šio apvalaus lango istorija yra labai įdomi: jis simbolizuoja viltį ir optimizmą. Manoma, kad jis čia atsirado dėl pirmojo šeimininko, P. Gudavičiaus. Jis labai daug keliaudavo laivais ir žiūrėdavo pro apvalius langus, todėl norėjo, kad name atsirastų apvalus langas, kuris simbolizuotų laukimą ir viltį greičiau pamatyti artimus žmones“, – pasakoja interjero dizainerė.
Interjeras ir namų išplanavimas buvo kuriamas taip, kad gyventojams būtų patogu. Šiame pastate erdvės yra apeinamos ratu. Jos visos turi galimybę būti transformuojamos, jas galima mažinti arba didinti, sujungti. Ratu suplanuotos patalpos leido šeimininkams veikti skirtingus dalykus netrukdant vieni kitiems.
„Tai yra toks privalumas, kurio dažnai pasigendame šiandieniuose būstuose“, – sako R. Bužinskaitė.
Tarpukario metais lietuviai labai domėjosi kitomis kultūromis. Tai atsispindėjo ir jų namuose. Pavyzdžiui, šiame pastate šeimininkai norėjo rytietiško prieskonio savo interjere, todėl buvo sukurta kaljano rūkimo ir muzikos klausimo vieta. Baldai – artimi tarpukario laikotarpiui, tačiau ne visi yra autentiški.
Lietuviškas dizainas autentiškame pastate
Sakoma, kad vietos, kuriose leidžiame laiką, mus veikia. Tuo įsitikinusi ir interjero dizainerė R. Bužinskaitė. Jos teigimu, dėl šios priežasties jos ir kolegų veiklai turbūt nebuvo tinkamesnės vietos studijai nei šis 20 a. pradžios pastatas.
„Mūsų darbe, kuriame mes kuriame, ši vieta buvo ideali interjero dizaino studijai. Ji – įkvepianti, kontekstuali, kalba apie istorinį dizainą ir mes, atsispirdamos nuo interjero dizaino šaknų, galime kurti ateities interjerą. Praleidusios čia šiek tiek laiko, supratome, kad būtų nusikaltimas šią vietą uždaryti nuo pašalinių lankytojų, todėl pradėjome galvoti, kaip šį pastatą atverti visuomenei“, – prisimena pašnekovė.
Ji tęsia, kad pastato atvėrimui reikėjo ruoštis ir atlikti nemažai namų darbų. Pirmiausia, studijos kolektyvas norėjo akcentuoti lietuviško dizaino ir kūrėjų, gaminių svarbą interjero dizaino vystymuisi Lietuvoje.
„Dažnai lietuviško dizaino, gamintojų mes šiandien nevertiname, klientas dažniau renkasi itališką, ne lietuvišką gaminį. Todėl mes supratome, kad nėra geresnės aplinkos lietuviškai produkcijai populiarinti nei autentiško dizaino, suplanavimo pastatas. Mūsų vizija, kad šioje studijoje būtų istorinio, šiandienos ir ateities dizainų sinergija, pasitelkiant lietuvių kūrėjų gaminius. Norime kalbėti apie tai, kodėl istorinis dizainas yra toks, kaip jis vystėsi ir kuo jis svarbus šiandien bei ateičiai“, – sumanymą paaiškina R. Bužinskaitė.
Apsilankyti gali kiekvienas
Interjero dizainerė R. Bužinskaitė sako pastebinti, kad gyventojai vis dar mažai domisi apie interjero dizaino šaknis, kaip jis susijęs su senąja lietuviška kultūra ir tradicijomis.
„Mes supratome, kad taip turbūt yra dėl to, kad žmogus, atėjęs, pavyzdžiui, į muziejų, gauna daug sausos informacijos, kurią ne visą ir ne visuomet išeina suprasti. Todėl mūsų tikslas yra suprantamai perteikti žinias, pasakojimus. Todėl mes kalbame žmogiškai, paprastai ir pristatome kultūrinius, dizaino istorijos objektus. Vesdami ekskursijas mes pabrėžiame, kad nesame gidai, mes esame žmonės, kurie patiria šią erdvę kiekvieną dieną, nori ja pasidalinti su kitais ir parodyti, kad ji gali būti labai žavinga“, – akcentuoja pašnekovė.
Interjero dizainerės teigimu, šiame pastate įsikūrusiai dizaino kūrėjų komandai pasisekė, nes pastato savininkas taip pat norėjo jį atverti visuomenei ir atsiradus tinkamai idėjai, sutiko tai padaryti. Tačiau Lietuvoje yra daug unikalių architektūros kūrinių, kuriuose įsikūrę biurai, įrengti butai ir jie yra uždari pašaliniams lankytojams. Taip visuomenė praranda galimybę susipažinti su istorija.
„Kai kuriais atvejais galbūt savininkai ir sutiktų įsileisti smalsuolius, tačiau jie nežino, kad yra toks poreikis, nes niekas pas juos nepasibeldžia. Mūsų atveju, mes dar prieš patalpų atvėrimą girdėjome klausimų, kaip pas mus patekti. Tai dabar tai padaryt labai paprasta: suderiname laiką ir laukiame svečių. Pas mus ateina ir kolegos dizaineriai su savo klientais, kurių būstas yra panašaus suplanavimo kaip šis, ir rodo, kokie sprendimai čia buvo pritaikyti, kad žmonės pasisemtų idėjų“, – tikina R. Bužinskaitė.
Daugiau apie šį unikalų tarpukario laikų pastatą ir galimybę jame apsilankyti žiūrėkite laidoje „Keturios sienos“. Vasarą pailsėjusi laida „Keturios sienos“ grįžta su naujausiu turiniu jau rugpjūčio 10 dieną, trečiadienį, kaip įprasta – 12 val. internetinėje Delfi televizijoje.
