Maistas ir architektūra daro didžiausią kultūrinį poveikį miestui. Tarp agrarinės veiklos pradžios ir architektūros atsiradimo yra glaudus ryšys, kadangi miestus anksčiau formavo maisto gavyba ir paruošimas. Agrikultūrinė revoliucija prasidėjo tuomet, kai žmonės nustojo medžioti ir uogauti, grūdų kultūros tapo stabiliu maisto šaltiniu, kuris sudarė galimybę įsikurti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Ūkininkavimas ir pragyvenimas tarpusavyje buvo labai susiję – anksčiau nebuvo efektyvių galimybių transportuoti maistą ar užšaldyti jo produktus. Taigi, visos ankstesnių laikų tankios gyvenamosios teritorijos turėjo nenutrūkstamą ryšį tarp nuolatinių gyvenamųjų erdvių ir žemdirbystės teritorijų.
Puoselėti maisto ruošos tradicijas galima ir mieste
Daugumai Vilniaus miesto mikrorajonų galima priskirti tą pačią problemą – gyvenimą dviem frontais. Urbanizuotuose gyvenamuosiuose rajonuose nėra galimybės užsiauginti šviežio, sezoninio maisto, todėl dauguma miesto gyventojų užmiestyje, kaimuose turi sodus ar sodybas, kur augina agurkus, pomidorus ar kitas daržoves. Tačiau tokios vietos reikalauja nuolatinės priežiūros, tad žmonės priverstinai migruoja tarp dviejų teritorijų. Natūraliai ima trūkti laiko, atsiranda skubėjimas. Todėl dauguma žmonių renkasi lengviausią kelią – šaldytus, nešviežius maisto produktus. Pradedame pamiršti, kad maistas, jo gaminimas ar auginimas – tai kultūra, kurią privalėsime perduoti ir palikti tolesnėms kartoms. Šiuo metu į maistą žiūrime tik kaip į galimybę pasisotinti, nesidomime, kaip ir iš kur atsiranda tam tikri produktai. Tačiau būtina nepamiršti, kad maisto gamyba visuomet vienijo gyventojus. Tradicijos, edukacija, veiklos kuria bendruomenę. Šiuo metu mikrorajonų daugiabučiuose žmonės gyvena tarsi izoliuoti vienas nuo kito, nėra jokių bendrų interesų. Tačiau kažkodėl nuvykęs į užmiestį ar kaimą, visuomet rasi bendraminčių, žmonių, su kuriais kartu ravėsi daržus, kasi ar sodinsi bulves, išsikepsi ant kepsninės skanaus maisto. Todėl kyla klausimas, kodėl viso to negalima pasiekti nuolatinėje gyvenamojoje miesto aplinkoje?
Vertikalūs ūkininkavimo moduliai – pagal norus ir galimybes
Projekto tikslas – skleisti agrikultūros svarbą gyvenamuosiuose rajonuose ir jų kvartaluose, plėsti vertikalaus ūkio idėją. Todėl projektuojant buvo labai svarbu atrasti struktūrą, kuri ne tik harmoningai įsilietų į projektuojamą kvartalą, bet ir kartu į bendrą Karoliniškių siluetą. Pagrindinė projekto idėja – suprojektuoti nedidelius, modulinius vertikalius ūkius, kurie galėtų, tarsi „virusiukai“ daugintis, jungtis vienas su kitu, po visą mikrorajoną, o pagrindinis pastatas (edukacinis kulinarijos centras), tarsi „kevalas“, koncentruotai, juos suvaldytų ir sistemizuotų. Kiekvienas kvartalo gyventojas turėtų galimybę įsigyti ir susikonstruoti asmeninį modulinį vertikalų ūkį, kurio forma galėtų būti kelių skirtingų modifikacijų. Kiekvienas modulis gali būti konstruojamas pagal žmonių poreikius ir norą. Tokiu būdu gyventojai, statydami, jungdami skirtingų struktūrų modulius, sukurtų ne tik unikalų objektą, bet ir turėtų visą laisvę kūrybiškumui. Modulių struktūra neturėtų galutinės formos ir vietos, ji nuolat kistų, nyktų, vėl augtų. Vienas pagrindinių tokių stuktūrų tikslų – skatinti sociokultūrinę veiklą. Kiekviena modulinė struktūra taptų socialumo stiprinimo tašku vietos bendruomenei. Tai būtų vieta žmonėms susitikti, žaisti ir atsipalaiduoti.
Funkcionalumas ir edukacija
Pirmas pastato aukštas – visuomeninis, atviras, su poilsio erdvėmis, maisto turgumi, viešomis edukacinėmis maisto gaminimo zonomis, restorano erdve ir vertikaliais moduliniais ūkiais.
Antras aukštas skirtas edukacijai. Atvira edukacinė erdvė skirta ne tik masiniams užsiėmimams. Maisto auginimo auditorijose vyktų praktiniai studentų užsiėmimai. Projektuojama filmavimo studija, kurioje būtų atliekamos pagamintų produktų fotofiksacijos, skirtos atsiskaitymams ir viešiems projektų pristatymams. Konferencijų salė – dideliems pristatymams ir diskusijoms skirta patalpa.
Visi kiti aukštai skirti maistui auginti. Siekiama maksimaliai palikti atvirą erdvę vertikaliems ūkio moduliams daugintis. Ten, kur reikia priėjimo prie struktūrų, įrengiami lengvų metalinių konstrukcijų tilteliai.
Vertikalaus ūkio struktūrų idėja siūloma siekiant sukurti papildomų darbo vietų rajono gyventojams, todėl viską moderuoja vietos žmonės arba bendruomenės, susitelkusios prie seniūnijų.
Konstrukciniai sprendimai
Pastatą sudaro metalinis karkasas, dengtas titano oksidu, kuris pašalina teršalus iš oro. Pirmi du pastato aukštai dengti betono plokščių danga, kuri natūraliai pereina į šalia projektuojamą aikštę. Visi kiti maisto auginimo aukštai – įstiklinti, vertikalaus ūkio modulius jungia metaliniai, ažūriniai tilteliai. Vertikalaus ūkio moduliai konstruojami iš medinio karkaso.
Atsižvelgta į tvarumą
Kiekviena modulinė struktūra turi integruotas fotovoltines baterijas, kurios sugeba surinkti ir kaupti saulės energiją, kuri vėliau panaudojama maistui auginti. Papildoma, nepanaudota energija gali būti tiekiama šalia esančių namų gyventojams. Pastato išorinis metalinis karkasas ir vertikalių modulių konstrukcija padengta titano oksidu, kuris pašalina teršalus iš oro.
