– Viename savo tekste sakėte, kad „daug kas gyvenime yra inertiška, priklauso nuo mūsų įpročių ir susikurtų status quo.“ Ar dabar visuomenė taip gyvena? Ar mums sunku išsipančioti iš normų ir įpročių? Kodėl?
– Taip, tai, kaip mes naudojamės miestu yra mūsų įpročiai, ir žinoma, įpročius nuolat keisti, juos permąstyti ir kvestionuoti reikia pastangų! Vienas mūsų klientas, turi įprotį persikraustyti į vis naujus namus kas 7 metus, kad perkrautų savo įpročius, perkrautų savo kasdienės aplinkos matymą. Programėlė TRAFI suteikė įrankį neturėti vieno įprastinio mieste keliavimo būdo – ji pasiūlo pagal aplinkybes, užimtumą, kainą, maršrutą vis skirtingą priemonę . Tai yra efektyvu, bet ir įdomu, man atrodo toks pasenęs požiūris yra vertinti kaip tau sekasi pagal mašinos markę! Keisdami savo sveikos gyvensenos įpročius – rinkdamiesi vis daugiau būti gryname ore, judėti, būti aktyviam, mes atrandame naujas vietas, keičiame ne tik save, bet ir kaimynystę, miestą. Dauguma pasaulio miestų-vizionierių orientuojasi į gerą, sveiką, džiaugsmingą gyvenimą mieste, o tai yra mūsų asmeniniai įpročiai! Nuolat draugų ir įdomių žmonių klausiu apie miestietiškus įpročius. Nesenai, vienas gydytojas, gyvenęs Paryžiuje per 10 metų, atsakė, kad ten išmoko nuolat pirkti gėlių puokštes sau į namus, tiesiog, dėl džiaugsmo, antra, išmoko naudotis kultūra ir menu mieste, ir suprato, kaip augina jį kaip asmenybę, trečia, naudotis miestu savaitgaliais, pagalvokite pusryčiai mieste yra pakankamai nauja. Įdomu, kad jie grįžus į Vilnių puikiai prigijo. Puikus pavyzdys yra „Vilnius Open Café” eksperimentas, jis taip akivaizdžiai parodė kaip gali greitai pasikeisti viešųjų erdvių naudojimas pakeitus tik vieną taisyklę. Miesto įpročius stebėti ir juos bandyti yra be galo įdomu.
– Ko galime pasimokyti iš senųjų architektų, kurie projektavo dabartinius Lietuvos miestus?
– Labiausiai galime pasimokyti iš senamiesčių – Vilniaus, Kauno, Kėdainių ir kitų, kurie vystėsi ant pagrindinių kelių, kurie virto gatvėmis, kuriose ir vyko visas miesto gyvenimas. Gatvė, kiemas, perimetras – gyvastingo miesto formulė, už kurią nieko tobulesnio miesto planavime nėra. 20 a. šita formulė buvo pamesta, pernelyg dėmesį sutelkiant į magistrales ir laisvąjį planavimą. Lyginant Karoliniškes ir Naujamiestį, akivaizdu, kuriame kvartale norisi daugiau judėti pėstute, kuriame jaučiamės saugiau, randame daugiau įvairovės, charakterio ir vietos jausmo. Senamiesčiuose, Naujamiesčiuose, pastatų sienos ribojasi su šaligatviu iš abiejų pusių, pirmuose aukštuose natūraliai įsikuria krautuvės, biurai, einant ar važiuojant tokia gatve, už langų matosi ir jaučiasi žmonės. Puikus naujas Vilniaus Paupio kvartalas taiko būtent tokį principą! Tuo tarpu laisvo planavimo kvartaluose, tokiuose kaip Vilniaus Karoliniškės, Justiniškės ir kiti, pastatai atitraukti nuo gatvių, einant ar važiuojant tokia gatve nesimato žmonių už langų, natūraliai nėra gyvybės ir saugumo, anei įdomumo. Žmonėms yra įdomūs kiti žmonės, mes vienas kitą įkvepiame. Tas pats yra su kiemais. Senose miesto struktūrose pastatų perimetru brėžta gatvė yra vieša bendro miesto gyvenimo erdvė, o kiemas – privataus. Aiškios ribos yra ir aiškios atsakomybės, kai vėl, laisvojo planavimo kvartaluose net neaišku, kur kieno kiemas, ir iš vis kokios jo ribos. Prisiminkite kitus senuosius miestus – Paryžių, Londoną, Amsterdamą, Barseloną – mums atrodo jie pilni gyvybės, žmonių, įdomumo. Jūsų prisiminimai yra dėl buvimo perimetrinio užstatymo gatvėse!
– Ką miestui reiškia gatvė/gatvės? Kokia/kokios jos turėtų būti?
– Per gatves mes pažįstame miestus, identifikuojame kvartalus, kaimynystes, savo namus. Jos yra pagrindinės miesto viešos erdvės. Kas yra gatvė? Priminsiu, kad ją sudaro trys pagrindinės ir tarpusavyje itin susijusios dalys: visų pirma – gatvę ribojantys pastatai ir pirmieji jų aukštai. Juose natūraliai kuriasi įstaigos, krautuvės, jie lemia gatvės gyvybingumą; palei jas – lėto judėjimo dalis – pėstieji, vežimėliai, dviračiai, paspirtukai, tik tuomet greito judėjimo dalis – automobiliai, autobusai. Visos dalys yra vienodai svarbios. Gatvė nėra tik infrastruktūrinė atkarpa, užtikrinanti transporto pralaidumą. Juk judant gatve, būnant joje, leidžiame savo gyvenimo laiką, o aplinka turi įtakos mūsų mintims, savijautai ir elgsenai. Būtent čia mes savo pasauliu dalinamės su kitais pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis. Gatvėse atsispindi miesto vizija ir gyventojų vienybė. Pagalvokite apie savo miestą, apie jums patinkantį miestą, ir pamatysite, jūs galvojate apie gatves, nes joks vienas pastatas nepadarys nei kvartalo, nei miesto ypatingu.
– Viešosios erdvės mieste. Kiek jos reikalingos ir kokios jos turi būti? Ar tikrai tik žaliosios?
– Vieša erdvė yra miesto katalizatorius. Pavyzdinė, kultine tapusi viešoji erdvė yra High Line parkas Niujorke, sukurtas ant buvusių geležinkelio bėgių. Antro aukšto lygmenyje buvusius bėgius buvo planuojama demontuoti, tačiau dėl asmeninių, vėliau peraugusių į stiprias bendruomenes iniciatyvų, infrastruktūrinis objektas tapo be galo sėkminga, mylima vieša erdve, kuri įkvėpė milžinišką aplinkinių iki tol apleistų kvartalų sėkmę – 100mln. kainavusi viešoji erdvė sugeneravo 20 bln. investicijų, dėl jų visa aplinkinė apleista Manhateno dalis šiuo metu klesti! Viešų erdvių galia yra didžiulė, todėl protingai elgiasi miestai, kurie sutelkia dėmesį į jas.
– Tobulas miestas (ar bent beveik tobulas). Koks jis? Ką turi turėti miestas, kad jis būtų patogus ir žmonės jame jaustųsi saugiai, jautų pilnatvę?
– Yra tokia italo Calvino knyga „Nematomi miestai”, kurioje Viduramžių keliautojas Marco Polo pasakoja karaliui apie miestus, kuriuos yra aplankęs. Pasakoja apie šulinių miestą, apie kanalų miestą, apie miestą iš salų, miestą labirintą, miestą, kuriame nuostabūs turgūs, miestą tik iš raudonų namų. Knygos gale Marco Polo prisipažįsta, kad visi pasakojimai buvo apie vieną jo mylimiausią miestą – Veneciją, kuris tiesiog yra visoks. Panašiai mąstau apie Vilnių. Jame telpa daug ir jo tapatybė niekad nebus nusakoma keliais žodžiais. Man labai patinka miesto energijoje jausti tvyrantį vidinį žinojimą „čia įmanoma viskas”. Taip jaučiuosi Londone, Romoje, Jeruzalėje, San Franciske, Singapūre, Vilniuje. Miestas turi būti galimybėmis pažangai įvairiausiems žmonėms.
– Koks užsienio šalių požiūris į miestus?
– 20 amžiuje miestai buvo planuojami urbanistų, šiandien miestai kuriami kalbantis. Miestai tampa moderatoriais tarp gyventojų ir vystytojų, visa jungiančiu tinklu žmogui atsiskleisti ir kurti. Sakyčiau,
20 amžiaus miestų varomoji jėga buvo greitis, dydis, 21 amžiaus – darna, tvarumas.
– Lietuvos miestai šiandien. Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Link kur einame, kokie jie (architektūrine, urbanistine ir pan. prasmėmis)? Kokių pokyčių jiems reikia?
– Didieji Lietuvos miestai yra tobulo mastelio – jie nėra per dideli, todėl pakankamai erdvūs ir neužteršti, bet ne per maži – tai lemia kultūrą. Visi jie vystosi gan skirtingomis kryptimis ir tempais, bet visiems jiems palinkėčiau pritraukti kuo daugiau įvairių žmonių – amžių, išsilavinimo, profesijų, tautybių, požiūrių, gyvenimo būdo. Tik taip miestai gali būti įdomūs, klestintys ir kuriantys. Taip pat, linkėčiau miestams būti kompaktiškiems, koncentruoti lokalius centrus, o ne vykdyti ekstensinę plėtrą. Taip pat investuoti į viešųjų erdvių kokybę.
– Kokios klaidas matote Vilniaus mieste, kituose miestuose, kalbant apie jų erdves, architektūrą?
– Visuose Lietuvos miestuose mes mokomės gyventi miestietiškai. Klaipėda yra pavyzdys, kaip miestas tiesiogine to žodžio prasme „išsikraustė” į užmiesčius, palikdamas miesto centrą tuščią. Taip natūraliai išsikrausto ir visa kūrybinė miesto energija, jis nebeauga, nebesivysto, kol pagaliau nebetraukia. Žmonės sekdami paskui svajonę „turėk namą, pasodink medį” persikraustė į individualius lopinėlius ir labai save apribojo. Mieste žmogus turi daug daugiau galimybių ne tik gyventi įdomiai ir įvairiai, bet ir asmeniniam tobulėjimui, jeigu tik mokame naudotis tuo miestu. Aplinka formuoja žmogų, įspūdžiai, įvykiai mus turtina ir augina kaip žmones.
– Pakalbėkime šiek tiek apie Jus ir pačią architektūrą. Kur sėmėtės žinių, praktikos?
– Dar besimokant antrame architektūros kurse VGTU, mane prie komandos pakvietė prisijungti Rolandas Palekas. Jis yra mano mokytojas, išmokęs žmogų visada statyti į pirmą vietą. Kartu su mažom pertraukėlėm dirbome apie 6 metus. Trečiame kurse atlikau praktiką urbanistikos biure Kares en Brands, Olandijoje, kasdien važinėjau 30 min. su dviračiu iki traukinių stoties, 20 min. traukiniu, dar 20 min. kitu dviračiu, mokiausi Ispanijoje, kelis metus dirbau Vokietijoje. Grįžusi į Lietuvą kartu su kolegomis įsteigėme „DO architects", norėjome sukurti komandinį, naujos kartos architektūros biurą.
– Kokia Jūsų specializacijos kryptis? Ar pastatų projektavimas įeina į Jūsų profesijos rėmus?
– Juokaudama sakau, kad mano sritis yra kurti erdvinius scenarijus, kuriuose jau vyksta nenuspėjami gyvenimiški scenarijai. Miestų mastelyje erdvinius scenarijus kuriame gatvėmis, tiltais, skverais, pastatų išdėstymu; pastatų mastelyje – įėjimais, sienomis, funkcija; interjeruose – pertvaromis, baldais. Aš tikiu, kad erdvėmis galima ir padėti suburti, ir suskaldyti ir miestą, ir kompaniją, ir šeimą. Pavyzdžiui, amerikietiškos namų virtuvės centras – stalas-baras, aplink kurį viskas vyksta: kepimas, virimas, pokalbiai, valgymas, gyvenimas. Tai buria, jungia, stiprina ryšį. Prisiminkite sovietines virtuves – mažos, uždaros, keliems žmonėms būti vienu metu joje nėra nei patogu, nei norima, ir tai skiria, atitolina, silpnina ryšį. Taip pat ir su gatvėmis, ir pastatais. Geras pratimas buvo „Ogmios miesto” kūrimas – tai ir visos teritorijos strategija, pastatų rekonstrukcijos, nauja statyba, viešos erdvės, želdynai, vidaus erdvės, detalės. Todėl tai tuo pačiu ir labai universalu, ir reikalauja labai daug profesinio, įvairaus lygio know-how, tam reikalinga įvairiapusiška komanda. Užkodavus erdvinį scenarijų dar lieka įgyvendinimas, su labai daug techninių žinių reikalaujančių sprendimų ir žinių.
– Kodėl pasirinkote architektūrą? Ar visada jautėte, kad norite eiti būtent šio keliu? Kada įvyko lūžis?
– Dabar kai galvoju, nuo vaikystės mėgstamiausias žaidimas buvo su sese prisipiešti įvairiausių erdvių išplanavimų planuose ir pjūviuose – namų, mokyklų, laivų, parduotuvių,. ir juose žaisti gyvenimus. Įdomu kurti erdvę, kurioje žmogus kuria savo istoriją. Žmogus ir aplinka, jų įtakos vienas kitam man visada buvo labai įdomu. Magistriniame darbe „Prison City” tyriau, kokia kalėjimo struktūra būtų labiausiai paveiki kaliniui, ir mažiausiai – aplinkai. Lyginau du skirtingus scenarijus : kalėjimas kaip bokštas, ar kalėjimas kaip įkastas į žemę miestas. Kartu su sociologais priėjome išvadą, kad miesto struktūra yra labiausiai edukuojanti žmogų, nes būtent mieste yra galimybė susitikti, galimybė pamatyti, galimybė išgirsti kažką kas inspiruos, nukreips. Galimybė pasikeisti! Prieš 15 metų sau atrasta idėja apie erdvinę įtaką žmogui man labai svarbi.
– Ką manote apie šiuolaikinę architektūrą, miestų planavimą?
– Pasaulyje miestai šiuo metu kraunasi, orientuojasi iš naujo – į žmogų. Paradoksalu, bet dabartinė pandemija leidžia ir greitina pokyčius miestuose žaibišku greičiu. Ji labai netikėtu būdu patvirtino kas jau senai tvyrojo ore - kad miestai, erdvės turi būti žmogiško mastelio. Pasaulio miestuose gatvės masiškai pritaikomos pėsčiajam, dviračiui, automobilių stovėjimo aikštelės ir sankryžos transformuojamos į skverus ir aikštes. Prieš kelis metus tai buvo planiniai, ilgai svarstyti ir vertinti sprendimai. Pagalvokite, tik 2016 metais pagrindinė Niujorko „Times” erdvė iš perkrautos sankryžos buvo perdaryta į pėstiesiems skirtą skverą, kas dar tais pačiais metais padvigubino vaikštančių žmonių skaičių Manhatene. Šiandien, dėl pandemijos kurdami saugesnę aplinką, miestai milžinišku greičiu gatves pritaiko dviračiui, pėsčiajam, kad buvimas mieste, gryname ore būtų jaukesnis, sveikesnis, natūralesnis. Paryžiui suplanuoti dviračių revoliuciją užtruko bent 10 metų, Bogota ilgai delsusi žengti tokį žingsnį, šiais metais staigiai reagavo į pandemiją, padariusi 84 km dviračių trasą, kad atlaisvintų viešąjį transportą, dabar planuoja judėjimą dviračiais pakelti nuo 7 iki 50 proc. per ateinančius metus. Tokių miestų, darančių šį virsmą, yra labai daug, Vilnius – taip pat.
– Ar architektūra – saviraiška, duoklė visuomenei, ar verslas ir pinigai? Kodėl?
– Architektūra yra fantastiškai daug interesų suderinimas labai konkrečioje statinio formoje. Jo galutinis rezultatas išduoda, kokios rankos prie jo dirbo, kaip pavyko įsiklausyti ir išgirsti klientą, miestietį, konkrečią pastato vietą ir jo urbanistinį, istorinį kontekstą. Įdomu, kad į brėžiamą liniją sueina visas šitas žinojimas ir įsiklausymas, ta linija formuoja žmogaus pasirinikimą, pavyzdžiui, kur pasukti, likti ar išeiti, jaustis jaukiai arba ne. Todėl architektūroje svarbus kritinis mąstymas, nes turint be galo daug informacijos jos abstrakti analitinė išvada yra konkretus matomas ir aplinką lemiantis fizinis pastatas ir jo erdvės. Na, o tas išvadas daro žmogus, architektas, kuris turi būti atsakingas visuomenei, klientui, savo komandai ir sau pačiam.
– Yra įvairių architektų, kai kurie nevengia pasipelnyti, surasdami spragų įstatyminiuose aktuose, vėliau piktina visuomenę ir architekto profesija, vardas daliai visuomenės asocijuojasi su užsakymais ir pasipelnymu, ne su visuomenės interesu. Kaip išteisinti architekto profesiją ir ar ji bus išteisinta?
– Architekto darbas yra be galo įdomus, atsakingas, kartais net azartiškas. Man atrodo, tik pinigai negali būti niekieno galutinis tikslas, siekiamybė turėtų būti daug didesnė. Architekto matymas kaip „visų popierių derintojo” jau senai grimzta ir tuoj sunyks, nes viskas darosi skaidru, matoma, žmonės domisi savo aplinka ir patys kelia kokybinę gyvenimo kartelę. Žmogui tapo ne vis vien, kas vyksta jo gatvėje ar jo mieste, jis nori gyventi gražiai, ir tas labai, labai džiugina. Man atrodo mes visi pernelyg susiję, kad kiekvienas nepadarytume geriausio, ką galime. Architektų nereikia daug, reikia gerų.
– Pabaigai, Lietuvos didžiųjų miestų vizija. Kokie jie bus? Kokiuose miestuose gyvensime?
– Gyvename klestėjimo laikais visomis prasmėmis. Šiandien žmonės gyvena gerai, beje, kaip niekad, turi galimybę lemti savo aplinką, kelti miestų ir savo gyvenimo kartelę. Kiekvienas žmogus renkasi, kokiomis vertybėms remiantis gyventi, kaip realizuoti save, sukurti pasauliui kažką gero. Man atrodo miestai yra galimybė asmeninei pažangai.
