Todėl prieš pažintį su naujuoju „Hyundai Tucson“, kurio modifikacijos kaina be priedų 29 tūkst. 990 eurų, buvau sutrikęs. Seni stereotipai ir kognityvinis disonansas, kurį sukėlė du žodžiai – brangus „Hyundai“ – neleido nusiraminti.
Vis dėlto jaudintis beveik nebuvo dėl ko. Per 300 nuvažiuotų kilometrų daugiau kilo pozityvių minčių. O po pirmojo vakaro su „Tuscon“ kilo noras parašyti du laiškus: vieną „Apple“ ir „Google“ atstovams, kitą – Rusijos ambasadai. Bet vietoje to nusprendžiau parašyti apžvalgą. Tad apie viską iš eilės.
Kaip mes rusus kelyje gąsdinom
Laiške Rusijos ambasadai būčiau atsiprašęs dėl netinkamo elgesio su šios šalies piliečiu. Su operatoriumi važiuojant greitkeliu 110 km/val. greičiu buvome pavyti tamsaus „Audi Q7“ su Rusijos federacijos valstybiniais numeriais. Kaip tik tuo metu, kai „Audi“ pradėjo mus lenkti, ant galinės sėdynės įsitaisęs operatorius perspėjo mane įjungęs kamerą, tad aš demonstratyviai pakėliau rankas nuo vairo... Ir dar pamojavau (žiūrėkite vaizdo reportaže).
Kairės pusės veidrodėlyje mačiau, kaip ruso „Audi“ staigiai stabdė, išlygino greitį su mumis ir stebėjo, kas bus toliau. Aš demonstratyviai paslėpiau rankas ir gėrėjausi (neslėpsiu, nerimo buvo taip pat), kaip „Tuscon“ vairas savaime sukiojasi ir automobilis tvarkingai įveikia posūkius, tokiu būdu įtikindamas mūsų kaimyną, jog mes esame neprognozuojami idiotai arba filmuojam slaptos kameros siužetą. Lenkti jis delsė.
Rusą išgelbėjo po minutės įsijungusi „Tucson“ perspėjimo sistema, kuri paprašė manęs įrodyti, kad neužmigau, ir padėti rankas atgal ant vairo. Čiupau vairą, „Audi“ vairuotojas, matyt, čiupo savo šansą pabėgti nuo bepročių ir greitai dingo iš akiračio.
Taip mes išbandėme ateities technologiją šiandienos „Hyundai“ automobilyje. Ji vadinasi Eismo juostos laikymosi sistema – neabejotinai viena iš būsimų autonomiškų automobilių komponenčių. Dar netobula, dar priklausoma nuo gero eismo juostų ženklinimo (mat radaras juostą seka fiksuodamas jos ženklinimą), tačiau tapsianti svarbiu pagalbininku netrukus.
Mūsų bandytame „Tucson“ modelyje ši sistema veikia keletu režimu: mažiausiai autonomiškame tik perspėja apie tai, kad paliekate juostą, vidutiniame švelniais suktelėjimais sufleruoja, kaip juostoje išlikti, o „žmonių gąsdinimo“ režime automobilis reikalus tvarkosi už jus.
Todėl laiške autonomiškus automobilius žadantiems „Apple“ ir „Google“ norėjau pabaksnoti pirštu: ei, kur jūs? Lietuvoje mane jau gali pats pavežioti „Hyundai“!
Tiesa, „Tucson“ kol kas pats vairuoja tik minutę ir bijo, kad per ją užmigsite (papasakokit apie tai, mus lenkusiam rusui), o panašiomis sistemomis gali pasigirti ir kai kurie kiti automobiliai. Bet mes dabar kalbame apie tai, ką bandėme, ir už inovatyvumą šiam automobiliui rašom riebų pliusą.
Antras riebus pliusas
Per tą trumpą linksmumo akimirką man ir siaubo išgyvenimą svečiams iš Rusijos, supratau, kad tokio darnaus naujo 1,6 l darbinio tūrio 177 AG benzininio variklio su turbina tandemo kartu su 7 laipsnių dviejų sankabų DCT automatine pavarų dėže nesitikėjau.
Itin sklandžiai ir greitai jungiamos pavaros paliko labai malonų įspūdį: net stipriai įminus akceletarorių variklis neprievartaujamas iki labai aukštų apsukų (maksimalus 265 Nm sukimo momentas pasiekiamas pakankamai plačiam diapazone – 1500-4500 sūk. per min.), pavaros greitai keičia viena kitą, sukuriant nenutrūkstamos traukos įspūdį. Dėl to pagreitėjimas tiek mieste nuo nulio, tiek užmiestyje važiuojant didesniu greičiu yra dinamiškas ir sklandus: viskas vyksta tiksliai taip, kaip ir tikiesi.
Pavarų dėžė prisitaiko kiekvienoje situacijoje: ar tu tingiai šliauži miesto gatvėmis, ar važiuoji vidutiniškai dinamiškai, ar bandai vytis ir dar pagąsdinti kaimyninės šalies gyventojus – bandant skirtingus režimus atrodo, kad automobilis taip važiavo visą gyvenimą.
Dar daugiau – įjungus sportinį režimą vairas „sustandėja“, akceleratorius tampa dar tikslesnis, o vidutinis miesto visureigis iš šeimyniško automobilio virsta Tusmanijos velniu, kurį tenka tramdyti. Kaip ir staigiai išaugantį apetitą benzinui, kuris dinamiškai judant mieste nesunkiai pasiekia 10,5 litro šimtui kilometrų vidurkį.
Mišriu režimu maždaug 300 kilometrų distancijoje deginom vidutiniškai po 9,3 litro kas šimtą kilometrų. Norėtųsi mažiau. Ypač, kai gamintojas žada 7,5 litro vidurkį arba 9,2 litrus važinėjant vien mieste. Bet sklandaus ir dinamiško važiavimo pojūtis nė kiek neįtempiant vairuotojo pojūčių, matyt, yra ta didesnio „ėdrumo“ kaina.
Saugu kaip Anglijos rinktinės vartuose
Savaime suprantama, grožio pojūtis yra subjektyvus dalykas. Tačiau man šis „Hyundai“ yra pirmasis, į kurį žiūrint matyti akivaizdus dizainerių sumanymas – padaryti miesto visureigį patrauklesnį vyrams (beje, dizainą kūrė vokiečiai).
Skaičiuojant šio automobilio pliusus verta paminėti ir tai, kad mūsų bandyta „Tucson“ versija gali ne be pagrindo vadintis visureigiu – ir ne vien miesto. Esant reikalui, galima įjungti visų keturių ratų pavarą, vienodai paskirstančią sukimo momentą abiem ašims.
Be to šis automobilis ir praktiškesnis, kas mums testuojant automobilį yra vienas iš kertinių kriterijų.
„Tucson“ beraktė sistema pasiekė visas įmanomas evoliucijos pakopas, tad raktas gali niekada nepalikti jūsų kišenės. Vaizdo medžiagoje galite pamatyti, kaip mes imitavom kasdienę, visiems iki skausmo pažįstamą situaciją – atėjimą prie automobilio užimtomis rankomis.
„Tucson“, užfiksavęs priartėjusį raktą, pasitinka garsiniu signalu, kuris indikuoja tuoj prasidėsiantį bagažinės dangčio pakėlimą.
Jeigu liksite prie bagažinės ir pasitrauksite saugiu atstumu, kad dangtis jūsų nekliudytų, šis per keletą sekundžių atsidarys pats. Pasidėsite daiktus ir mygtuko ant dangčio spustelėjimu leisite jam užsidaryti. Jums nutolus nuo automobilio, šis pats ir užsirakins.
Jeigu jūs su raktu nuėjote iškart prie kažkurių durelių, bagažinė tiesiog liks uždaryta – automobilis jaučia, kur tiksliai jūs judate. Puikus sprendimas.
513 litrų bagažinės tūris – pakankamas, kad talpintų vidutinio dydžio šeimos mantą ilgesnėje kelionėje. Penkiems asmenims didesnei kelionei tektų pasispausti, tačiau begalybę smulkmenų galima pasidėti įvairiose dėtuvėse salone (ką nors pamiršite, garantuoju).
Saugumo sistemos viršija lūkesčius: Aktyvi variklio dangčio pakėlimo sistema ir Pagalbinė avarinio stabdymo sistema rūpinasi, kad nelaimės atveju su jūsų automobiliu kontaktavę pėstieji patirtų kaip galima švelnesnius sužalojimus ir jūs dar sugebėtumėt pats išlipęs jiems paaiškinti, kodėl negalima iššokti į gatvę prieš mašiną ar bėgti per ją tam neskirtoje vietoje.
Automobilio stabilumo valdymo sistema, jau minėta Eismo juostos laikymosi sistema, Greičio ribojimo ženklų atpažinimo sistema – jūs vis dar jaučiatės nesaugūs? Tada jums niekas nepadės, įsitverkite „įsitvėrimo rankenos“ (galite rinktis, nes jų yra trys) ir laikykitės pats.
Arba už 1790 eurų papildomai nusipirkite „Style saugos paketą“, kuriame mes turėjome Autonominę avarinio stabdymo, Aklosios zonos stebėjimo, Priekinio susidūrimo įspėjimo, Eismo juostos keitimo pagalbos bei Galinio skersinio eismo aptikimo sistemas. Saugu, kaip Anglijos rinktinės vartuose mače su Lietuva.
Ar yra minusų? Yra, ir riebių
Tobulų automobilių nebūna, tad atėjo laikas pakalbėti ir apie „Tucson“ minusus. Daugeliu aspektu smarkiai progresuojančiai ir finansiškai sparčiai kylančiai bendrovei, kuri kasmetiniame prekinių ženklų įvertinime jau užima 7-ą vietą tarp automobilių, pats laikas susimąstyti apie kokybiškas medžiagas salone.
Ypač, kai šiuo automobiliu norima taikyti į „Premium“ segmento klientus.
Automobiliui suteikiamos 10 metų antikorozinė garantija ir 5 metų gamyklinė garantija lyg ir sufleruoja, kad mechaninių įrengimų bei kėbulo dalių patikimumo klausimai jau išspręsti. Bet kas daroma su salono apdaila?
Pigios, kietos plastmasės, lyg iš jų likučių padarytas slidus vairas gerokai kontrastavo su vairavimo malonumu. Garso sistema gali kokybiškai transliuoti kalbančių galvų tarškėjimus, bet tik ne muziką, o centrinio displėjaus funkcijose palikti tik multimedijos valdymą taip pat pasirodė nelabai vykęs sprendimas. Nors tai ne vien „Hyundai“ nuodėmė, tačiau tikrai erzinanti.
Tokie minusai gali būti smulkmena šio gamintojo fanui, taip. Jis taip pat gali susikomplektuoti ir prašmatnesnį saloną susimokėdamas dar daugiau pinigų.
Bet būtent tokios „smulkmenos“ pažeria gausybę akmenų ant taip nelengvai ir ilgai „Hyundai“ tiesiamo kelio į Europos markių mylėtojų širdis – sunku įtikinti persėsti iš vidutinio dydžio vokiško automobilio į vairavimo savybėmis jam nenusileidžiančio, bet stereotipuose vis dar gerokai pralaiminčio automobilio saloną.
O ypač į saloną, kurio apdailos kokybė dar labiau bado akis, kai suskaičiuoji, kad su papildoma įranga mūsų bandyto automobilio vertė pasiekė visus 32 tūkst. 805 eurus.
Kas labiausiai patiko: Tai, kas svarbiausia – vairavimas.
Kas labiausiai nepatiko: Kainoraštis, pamačius salono apdailą.
