Nes antras „Renault“ automobilis po „Clio“, pagamintas naudojant naują „CMF-B“ modulinę platformą, yra antros kartos „Captur“. Kaip ir anksčiau, to paties B segmento atstovas, kaip ir „Clio“, tik su didesne prošvaisa, erdvesniu salonu ir, kaip jau minėjau, geresnis. Ir štai kodėl.
Kai pirmą kartą bandžiau „Clio“, kaip ir kolegas jis mane sužavėjo brandžiomis klase, o gal net ir dviem, aukštesnius automobilius primenančiomis savybėmis, šiam segmentui nebūdinga kokybiška apdaila ir medžiagomis (minkštas prietaisų skydelio plastikas, audinių intarpai salone, stilinga išvaizda), pažangia multimedijos sistema ir didelėmis pagalbinių sistemų galimybėmis.
Bet turėjau ir priekaištų. Pirmiausiai, kliuvo gana standžiai sureguliuota pakaba – tokia tikrai patiks ne kiekvienam miesto automobilio pirkėjui. Tačiau bene didžiausias trūkumas – kėbulo tipo aktualumas. Nors Vakarų Europoje vis dar populiariausi B klasės hečbekai ir konservatyviose rinkose SUV populiarėja ne taip sparčiai kaip ten, kur dažnai pirmo naujo automobilio ieškantys pirkėjai žvalgosi į madingiausius tipus. Tad aš sunkiai įsivaizduoju statistinį miesto automobilio pirkėją Lietuvoje, kuriam reikėtų hečbeko, o ne tokio paties dydžio, tik aukštesnę prošvaisą turinčio SUV. Madingo, patogaus ir praktiško.
Tad naujas „Renault Captur“ turi visas tas savybes, kurių pasigedau naujame „Clio“. Jei konkrečiau – jis išsiskiria aktualia miesto SUV išvaizda, turi labiau komfortiškai suderintą pakabą ir aukštesnę sėdėjimo padėtį, kuri mieste yra didelis privalumas tiek manevruojant eismo sraute, tiek parkuojantis, tiek ir išlipant bei įsėdant, ypatingai tada, kai tas procesas apima saugos kėdutėse sėdinčius mažuosius keleivius.
Be to, automobilių salonai taip pat skiriasi – nors ir bendraplatformiai, naujo „Captur“ interjeras su sklendžiančia centrine dalimi ir elektronine pavarų perjungimo svirtimi atrodo originaliau ir įdomiau. Be to, visos apdailos medžiagos – minkštos ir kokybiškos kaip ir „Clio“ – tai yra puikus pavyzdys, iš kurio galėtų pasimokyti, pavyzdžiui, „Volkswagen“.
Daug vietos galiniams keleiviams, didesnė bagažinė, daugiau vietų smulkiems daiktams – kad ir originali ir itin talpi ištraukiama dėtuvė priešais priekinį keleivį – automobilis praktiškesnis už bendraplatformį „Clio“ ne tik didesne prošvaisa, bet ir salonu.
O po variklio dangčiu – tie patys energingi turbobenzininiai varikliai. Tiesa, bandymuose nebuvo trijų cilindrų motoro, bet išbandžiau 155 ir 130 AG variantus – pastarasis, komplektuojamas su dviejų sankabų EDC automatine pavarų dėže ir būtų mano rekomenduojamas aukso viduriukas. Patikėkite, galios daugiau nei pakanka, įsibėgėjimas dinamiškas, pakaba suderinta komfortiškai, tačiau posūkiuose automobilis nesiūbuoja, tad važiuoti azartiškai – vienas malonumas.
O dar nustebino greitai ir tiksliai į pasukimus reaguojanti vairo sistema – ankstesniame „Captur“ tai nebuvo jo stipriausios savybės. Tad neabejoju, kad važiuojant labiau aplinkai draugišku režimu nei aš, galima išsitekti ir į mažesnes nei 7-7,3 l/100 km degalų sąnaudas. Ir, turiu pripažinti, kad toks mažas benzino poreikis dar prieš porą metų būtų buvęs sunkiai įmanomas. Tad akivaizdu, kad technologijos apima ne tik milžinišku greičiu progresuojančią multimediją ir pagalbines sistemas (na, kas prieš kelis metus šiame segmente tikėjosi LED žibintų (standartas visose komplektacijose), skaitmeninio prietaisų skydelio, automatinio vairavimo juostose su sustojimu ir pajudėjimu, ženklų atpažinimo ir kt.), bet ir vidaus degimo variklius.
Kurie, visgi, yra tarsi pereinamasis variantas, kol automobilių su elektrine pavara kaina vis dar gerokai lenkia tradicinių mašinų kainą. Bet, akivaizdu, kad elektrifikacijos nebesustabdysi ir tik laiko klausimas, kada visi be išimties persėsime į elektra varomus automobilius. O kol laukiame – kitąmet debiutuosianti iš tinklo įkraunama versija su 9,8 kW talpos akumuliatoriumi, galinti iki 65 kilometrų nuvažiuoti vien tik elektra.
Daugiau apie naują „Renault Captur“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.
