Man dar niekada gyvenime nebuvo taip bloga. Vėlyvo rudens vėjuotą penktadienį žvejojome pasišiaušusioje Baltijos jūroje. Nuo kranto nutolus vos kelis kilometrus, mano vestibuliarinis aparatas nusprendė, kad jam jau pakaks, ir net neatsisveikinęs išėjo atostogų, o veidas tapo toks pat baltas, kaip ir automobilis, kuriuo atvykau į žvejybą. Ak, taip, automobilis. Iš sostinės į Klaipėdą ir atgal važiavau naujuoju „Hyundai“ mini MPV modeliu – „ix20“. Nors tai ir nėra pats tinkamiausias pasirinkimas pralėkti automagistrale (ar juo labiau vykti meškerioti), tačiau turiu pripažinti, kad su jam patikėta užduotimi mažasis „Hyundai“ susitvarkė puikiai ir manąjį jūros užsuptą kūną sėkmingai pargabeno namo.
Taip, jis surenkamas Čekijoje, priekyje turi korėjietišką ženkliuką ir gaminamas ant tos pačios platformos, kaip ir pigesnis brolis „i20“ bei „Kia Venga“ ir „Soul“. Tačiau šie faktai galėjo gąsdinti prieš dešimt metų, o ne dabar.
Su „ix20“ žengiama į premium mini MPV sektorių – ne veltui būtent taip ir vadinamas vienintelis galimas pasirenkamos įrangos lygis. Naujasis modelis prifarširuotas tokių blizgučių, kurių prieš kelerius metus buvo galima rasti tik pora klasių aukštesniuose modeliuose. Akronimų gausa gali apsukti galvą: ISG, ESP, ABS, EBD, DBC, HAC ir t. t. Standartinės įrangos sąraše yra automatinė klimato kontrolės, pastovaus greičio palaikymo sistema, USB ir „iPod“ jungtys, šildomos priekinės sėdynės, informacinis kompiuteris, elektra valdomi langai ir veidrodėliai bei dar daugybė įvairių žaisliukų. Ne veltui iš papildomos įrangos sąrašo galima pasirinkti tik tris dalykus – „Metallic“ tipo dažus, tamsintus galinius langus ir panoraminį stoglangį. „Hyundai ix20“ siūlomas su dviem keturių cilindrų tiesioginio įpurškimo benzininiais (1,4 litro 90 AG bei 1,6 litro 125 AG) ir vienu dyzeliniu (1,4 litro 90 AG) varikliais. Į šį modelį montuojamos 5 arba 6 pavarų mechaninės bei 4 pavarų automatinė (tik į galingesniąją benzininę versiją) dėžės, o visi modeliai su mechaninėmis dėžėmis turi ISG („Idle Stop and Go“) sistemą, padedančią taupyti degalus mieste. Tiesa, su ja šiek tiek pykausi – atrodė, kad ji veikia tada, kai jai tai patinka, o ne tada, kai to norėjau aš (beje, kai veikia, ji savo darbą atlieka puikiai). Pasirodo, kad sistema įsijungia tik visiškai įšilus varikliui, esant atitinkamai aplinkos temperatūrai ir pakankamai įkrautam akumuliatoriui.
Išbandžiau brangiausią modelio versiją – „1.4 CRDi BlueDrive“ su 6 pavarų mechanine dėže. Žinoma, pagreičio rekordų su tokiu varikliu nepasieksite (įsibėgėti nuo 0 iki 100 km/val. užtrunka kankinančias 14,5 sekundės), tačiau ne tam jis ir skirtas. Smagu tai, kad mažasis dyzelis, nors ir vangokas iki 2500 sūkių per minutę, paskui atsigauna ir lyg mažas šuniukas, vizgindamas uodegą, imasi darbo bei linksmai sukasi iki pat ribotuvo, tiesa, tuo metu kiek patriukšmauja. „Hyundai“ deklaruojamos vidutinės degalų sąnaudos – 4,3 l/100 km. Žinoma, jei vairuosite neprisiliesdami prie akceleratoriaus pedalo. Tačiau piniginės jis taip pat labai netuštins. Kelionės, per kurią nesistengiau važiuoti taupiai, pabaigoje informacinis kompiuteris rodė 5,2 l/100 km sąnaudas – tikrai neblogas rezultatas. Prie to prisideda ir labai ilga šešta pavara – magistralėje, esant 130 km/val. greičiui, tachometro rodyklė apsistoja ties 2400 sūkių per minutę riba. Tai padeda ne tik taupyti degalus, bet ir mažina į saloną patenkantį triukšmą ir į aplinką išmetamą CO2 kiekį. Tiesa, kartais atrodo, kad automobilis per daug pasitiki savo jėgomis – važiuojant penkta pavara, informacinis ekranas primygtinai siūlo perjungti šeštą. Netgi jei greitis tėra 80 km/val. Ne itin protinga, nes tokiu atveju variklio sūkiai nukrenta iki 1200, ir atrodo, kad švaistikliai tuoj išlips į viršų pažiūrėti, koks idiotas sugalvojo taip važiuoti. Erzina ir akceleratoriaus pedalo eiga – manai, kad jį jau nuspaudei iki galo, tačiau pasirodo, kad ne – tai tik tarpinė padėtis ir iki dugno dar yra likę apie porą centimetrų.
Pagrindinis „ix20“ koziris – siūloma erdvė salone. Automobilis aukštas (1600 mm), todėl virš galvos erdvės yra daugiau nei užtektinai. Pagaliau galėsite nevaržomas važinėti su ta cilindrine skrybėle, kurią seniai nusipirkote sendaikčių turguje, tačiau taip ir neradote progos užsidėti. Džiugina tai, kad, gale keleiviams norint patogiai įsitaisyti, nereikia atlikti abiejų kojų amputacijos. „Hyundai“ giriasi, kad keleiviams gale vietos yra daugiau nei „Volvo XC90“ modelyje. Tai pasiekti padeda ir stumdomos, 60/40 santykiu perskiriamos bei užverčiamos galinės sėdynės, kurias pristūmus kiek tik įmanoma į priekį, gerokai padidėja bagažinės tūris. Interjero medžiagos – pakankamos kokybės, ir tik kai kuriose vietose (ypač centrinėje konsolėje bei vidinėse durelių rankenose) panaudota plastiko, kuris atrodo taip, lyg būtų gautas perdirbus „Tic Tac“ dėžutes bei pigią kinišką buitinę techniką. Gerai bent jau tai, kad visi mygtukai dideli ir prietaisai lengvai valdomi. Tiesa, bandomajame automobilyje, nuvažiavusiame 12 000 km, kartais pasigirsdavo girgždesių, sklindančių iš centrinės konsolės ir priekinio stiklo sandūros. Iki tikrojo premium lygio dar reikia šiek tiek pasistiebti, tačiau bendro teigiamo įspūdžio tai negadina. Tamsoje nervino tik ryškus visų valdymo prietaisų apšvietimas (netgi maksimaliai jį sumažinus) ir dar ryškiau šviečiantis indikatorius, pranešantis apie užrakintas duris, kurio neįmanoma išjungti. Beje, tarp sėdynių įsprausti puodelių laikikliai sumontuoti taip žemai, kad, atrodo, siekia asfaltą.
Pakaba standi, tačiau ne tiek, kad kaskart, įvažiavus į didesnę duobę, reikėtų stuburo operacijos. Žinoma, apie kokį nors sportiškumą negali būti nė kalbos (prie to neprisideda ir pernelyg „lengvas“ bei tinkamai informacijos nuo kelio neperduodantis vairas), tačiau dėl gana žemo svorio centro ir gero sukibimo automobilis posūkius įveikia užtikrintai. Ir tik įvažiavus į mūsų didmiesčiuose dažnokai pasitaikantį kelio ruožą, kuriame asfaltas sulopytas labiau nei Antrojo pasaulinio karo laikų kareivis, „ix20“, turėdamas gana trumpą ratų bazę, pradeda nervingai šokčioti.
„Hyundai“ pirkėjus vilioja 5 metų neribotos ridos hipergarantija ir papildomais automobilio priežiūros pranašumais garantiniu laikotarpiu. Bandyto modelio niekaip negalima pavadinti pigiu („Hyundai“ ir „pigu“ jau seniai nebėra sinonimai), tačiau jo kaina, palyginti su kitų gamintojų analogais, yra konkurencinga. Taigi, jei vis dar nešiojate devintojo dešimtmečio afrostiliaus šukuoseną, kuri netelpa į įprastą kompaktinį hečbeką, ir iš pajūrio reikia parsivežti didelį sugautų menkių krovinį, šis automobilis jums bus kaip tik.
„Hyundai ix20“ PREMIUM 1.4 CRDi specifikacija
MUMS PATIKO
Erdvu tiek priekyje, tiek gale, talpi bagažinė nulenkus galines sėdynes
MUMS NEPATIKO
Įsibėgėjimas, kurio užtenka tik dviratininkui aplenkti; papildomų dėtuvių įvairioms smulkmenoms trūkumas
NUOSPRENDIS 6/10
Tai puiki ir gausia įranga galinti pasigirti alternatyva „Opel Merivai“ ir jau senstančiam „Nissan Note“.
EKSPLOATACINĖS YPATYBĖS:
nuo 0 iki 100 km/val. per 14,5 sekundės, didžiausias greitis 170 km/val., vidutinės degalų sąnaudos 4,3 l/100 km
TECHNINIAI DUOMENYS:
1396 cm3, common rail variklis su turbokompresoriumi, 90 AG, 220 Nm, 1345 kg, CO2 emisija 114 g/km
PAPILDOMOS ĮRANGOS SĄRAŠE PASIRINKITE:
„Metallic“ tipo dažus, 950 litų
VENKITE ŠITO:
panoraminio stoglangio, automobilio kainą padidinančio 4000 litų
Kaina: 58 990 litų
