Skaičiuojama, kad kas antras lengvojo automobilio vairuotojas pila darbdavio degalus į šoną. Sukiasvorių automobilių statistika dar įspūdingesnė – nuo 70 iki 90 proc. vilkikų ir specialiosios technikos vairuotojų masiškai vagia degalus.
Specialistai pastebi, kad Lietuvoje kone susidarė degalų vagysčių kultūra. Tačiau šią kultūrą efektyviai ir sparčiai naikina vienas paprastas priešnuodis – GPS įranga.
Vagystės būdas Nr. 1
Bendrovės „Ruptela“ produktų vadovas Igoris Poliščukas sako, kad tokie vagysčių metodai, kaip skylė degalų bako dugne, jau grimzta į praeitį. Tačiau „gudravimo“ principas išlieka tas pats. Kaip apgauti darbdavį?
„Vienas populiariausių ir žinomiausių būdų yra kuro nupylimai. Paprasčiausiai kuras nusiurbiamas per viršų – tiek sukiasvorėse, tiek lengvosiose mašinose. Lengvuosiuose automobiliuose tai padaryti sunkiau, tačiau – padaroma.
Būna variantų, kai, norint apgauti sistemą, nusiurbiant kurą sukeliamos sunkvežimių pagalvės. Vairuotojai bando padaryti, kad vilkikas svyruotų, o kol šis svyruoja, judantis kuras bake paprasčiausiai nusiurbiamas. Sunkvežimiai turi pneumatines pagalves, tai pakabos elementas. Vairuotojai gali jas dirbtinai sukelti ir tokiu būdu įsiūbuoti mašiną. Tai sudėtingesnis atvejis ir jį nustatyti pakankamai sudėtinga, bet mes savo technikos pagalba tai nustatome. Tiesiog sudėtingiau identifikuoti tokį „gudrų“ vairuotoją, o gudrybės labai greitai persiduoda kitiems“, – sako specialistas.
Taip pat neretai vairuotojai pasisavina iš variklio į baką grįžtantį kurą. Priklausomai nuo sąlygų, nuvažiavus 1000 km galima nusiurbti apie 40 litrų. Tačiau tokiu atveju vyksta ne tik vagystė, bet ir technikos gadinimas.
„Į variklį paduodamas tam tikras kiekis kuro. Dažniausiai ne visas yra sudeginamas – pompa pompuoja šiek tiek daugiau degalų, nei variklis sudegina. Sistema grąžina nesudegintą kurą atgal į baką. Tai labai mažas kiekis, bet vairuotojai įlenda į sistemą ir grįžtantį kurą nupila į savo talpas.
Atrodo, pakankamai sudėtinga susekti tokį atvejį, nes kuras iš bako jau buvo išsiurbtas, bet mes matome, kiek variklis jo sudegino. Jei yra skirtumas, tai galima tai pastebėti. Tai nesaugu. Galima daugiau žalos padaryti net ne dėl vagystės, o sudeginant mašiną. Buvo tokių atvejų“, – prisimena I. Poliščukas.
Pasitaiko ir sudėtingesnių vagysčių schemų.
„Mašinose yra papildomi agregatai, vartojantys degalus. Pavyzdžiui tai gali būti šaldytuvas su kompresoriumi ir savo varikliu, „vebasto“ šildymas. Labai dažnai įsibrauna į degalų padavimo sistemą ir vagia iš ten. Tokiu būdu mes turime sekti vadinamąsias motovalandas – stebėti, kiek valandų iš tiesų veikė agregatas. Jei deklaruojama, kad jis veikė 30 valandų, o mes pagal sistemą matome, kad jis veikė 10 valandų, tai reiškia, kad už 20 valandų jis pavogė degalus“, – I. Poliščukas.
Vagystės būdas Nr. 2
Kartais norint apgauti darbdavį pasitelkiami ir degalinių darbuotojai.
„Tai toks atvejis, kai degalinėje 90 procentų degalų pilama į pagrindį baką, o paskui 10 procentų nupila sau į kanistrėlį. Tokie atvejai nesunkiai nustatomi. Klausimas, kaip įžūliai vagia. Jei 10 procentų – tai iš karto matosi. Jei vagia po lašą, tai gal ir nesuseksi, bet ir poveikis minimalus.
Kitas pavojingas dalykas – susitarimas su degaline. Tai ypač populiaru Lenkijoje. Yra degalinės, kur jie atvažiuoja, išrašo sąskaitą-faktūrą už 1000 litrų, o įpila 800 litrų. Už kitus 200 litrų juodais pinigais sumokama. Per sistemą mes matome kuro nesutapimus – tai plačiai taikomas dalykas“, – sako I. Poliščukas.
Vagystės būdas Nr. 3
Paprastas vagystės būdas, deklaruoti neteisingas kuro sąnaudas.
„Tai dažniausiai pasitaiko tose įmonėse, kur yra patvirtintos kuro normos. Kitaip tariant, jei sutarta, kad automobilis suvartoja 8-10 litrų degalų, o iš tikro jis vartoja 5-6 litrus. Tuomet skirtumą nesąžiningas vairuotojas pila į kitą mašiną ar parduoda kaimynui, ar dar kažkam“, – sako I. Poliščukas.
Beje, būna atvejų, kai apvagiami ir patys vairuotojai.
„Dažnai vagia ne tik vairuotojai – vagiama ir iš vairuotojų, kol jie miega ir panašiai. Galima įdiegti ir degalų bakų signalizaciją – vairuotojas yra kabinoje, o mes sistemoje matome, kad bakas atidarytas tada, kai jis neturi būti atidarytas“, – sako I. Poliščukas.
Vagystės būdas Nr. 4
Manipuliacija kilometražu – įprastas nesąžiningų vairuotojų apgavystės būdas.
„Yra du būdai – arba prisuka daugiau kilometrų, arba mažiau. Tai priklauso nuo to, kaip jie apmokestinti – ar nuo pravažiuotų kilometrų skaičiaus, ar atvirkščiai.
Yra vadinamasis impulsų generatorius. Jo kaina – apie keliasdešimt eurų. Šis prietaisais prijungiamas prie automobilio ir prisuka daugiau kilometrų. Lenkijoje yra krūva servisų, kur gali užvažiuoti, jei nenori teptis rankų. Prigeneruos kilometrų – vietoje 800 km bus 1000 km – ir bus atitinkamas užmokestis“, – sako specialistas.
Kartais būna atvirkščiai.
„Vairuotojai nori deklaruoti mažesnį kilometrų skaičių. Pavyzdžiui, reikia pavažinėti savo reikalais ir nori, kad to nesimatytų. Dažniausiai prie pavarų dėžės yra tam tikra vieta, kur yra kilometrų skaitiklis. Vairuotojai turi labai stiprius magnetus, juos prideda prie tos vietos ir skaitiklis sustoja.
Taip jie gali važinėti ir žino, kad kilometrai neskaičiuojami. Mes gauname ataskaitą ir matome nesutapimus su virtualiu odometru“, – sako I. Poliščukas.
150 eurų. Maždaug tiek kainuoja įdiegti GPS stebėjimo sistemą į vieną transporto priemonę.
„Kiekvienas atvejis unikalus, tačiau dažniausiai įdiegiamas virtualus odometras – pagal GPS mes matome tikslų kilometražą. Visos manipuliacijos su kilometražu tampa praktiškai neįmanomos. Tai pats pigiausias ir efektyviausias būdas.
Vienoje medicinos įmonėje mes įdiegėme šią sistemą. Labai fainos moterys vairavo „kablukus“ ir mes pamatėme, kad tos labai fainos ir mielos moterys vagia 50 proc. degalų. Ir niekada negalėtum pagalvoti. Labai dažnai pasitaiko, kai įmonių vadovai sako: ne, šitas tikrai nevagia. Būdavo ir tokių absurdų, kai brolis iš brolio vagia. Šeimininkui buvo šokas“, – pasakojo I. Poliščukas.
Vagystės būdas Nr. 5
Vairavimo stilius. Taip, tai kartais taip pat tampa sukčiavimo būdu.
„Atrodo, kad tai nežymus dalykas, tačiau iš tiesų vairavimo stilius nulemia apie 20 proc. degalų suvartojimo. Dažniausiai būna apie 15-20 proc. Įdomu tai, kad jei įmonė įsidiegia kuro vartojimo apskaitos sistemą, tai vairuotojai iškart pradeda vairuoti labai neekonomiškai – sukelia apsukas, staigiai stabdo, staigiai greitėja. Taip norima parodyti, kad suvartojimas toks, koks ir buvo anksčiau.
Mes rekomenduojame prie kuro kontrolės sistemos įdiegti vairavimo stiliaus kontrolę. Tuomet matosi, kaip vairuojama. Svarbus niuansas, kad tokiu būdu taupomas ne tik kuras, bet ir automobilio priežiūros pinigai“, – teigia I. Poliščukas.
„Statistika, tiesą pasakius, yra stulbinanti. Transporto įmonėse, kurios užsiima tarptautiniais pervežimais, mes pastebėjome, kad 7 iš 10 vairuotojų vagia kurą. Jei žiūrime lengvąsias mašinas, tai rodiklis apie 50 proc.
Įspūdingiausi skaičiai, kai mes kalbame apie specialiąją techniką – statybinę techniką ir panašiai. Ten vagysčių yra apie 90 proc. atvejų. Ten tokia technika, kuri gali sunaudoti po toną kuro per dieną ir paprasčiausiai senais būdais labai sunku suskaičiuoti, kiek suvartojama. Ten yra vos ne kuro vagysčių kultūra – vagiama praktiškai visada. Labai retas atvejis, kai degalai nevagiami – tada būna labai keista. Dažniausiai tai būna kompanijose, kurios yra inovatyvios ir taiko motyvacinę sistemą, kai vogti neverta“, – sako I. Poliščukas.
Specialistas sako, kad pakanka pričiupti vieną vairuotoją ir įmonėje padėtis kardinaliai pasikeičia.
„Buvo atvejis, kai viena kompanija įdiegė sistemą. Buvo nustatytas vienas vairuotojas, kuris naudojo impulsų generatorių. Vadovas apie tai viešais paskelbė visiems kitiems vairuotojams. Jis pasakė, kad jei dar kažkas naudoja tokį dalyką, tai tegul iškart prisipažįsta arba bus atleistas. O atlyginimai toje įmonėje tikrai buvo geri. Kitą dieną atėjęs į darbą ant savo stalo jis rado 15 tokių prietaisų“, – pasakojo I. Poliščukas.
