Pastovaus greičio palaikymo sistema savo galimybėmis pamažu artėja prie tikro autopiloto funkcijos. Tai daroma tiek gamintojų, tiek Europos Komisijos iniciatyva. Pavyzdžiui, nuo 2015 metų lapkričio Europos Sąjungoje sunkvežimiuose privalomai montuojama automatinė stabdymo sistema. Ji sustabdo sunkvežimį, jutikliams nustačius susidūrimo su priekyje esančiu objektu grėsmę.
Naudojantis pastovaus greičio palaikymo sistema, šios įrangos pagalba palaikomas ir atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio.
Kelias analizuojamas iš anksto
O pastaraisiais metais gamintojai ėmė siūlyti kelią numatančią (angl. „predicting“) greičio palaikymo sistemos funkciją, kuri, atsižvelgdama į navigacijos sistemos teikiamus topografinius duomenis apie kelio reljefą, kontroliuoja variklio ir automatizuotos transmisijos veikimą. Įrenginys parenka sunkvežimio greitį ir pavaras, atsižvelgdamas į priekyje esančias įkalnes, nuokalnes ar posūkius.
Pavyzdžiui, artėdamas prie įkalnės, sunkvežimis įsibėgėja, didindamas inercijos jėgą. Kylant į kalną, vengiama jungti žemesnę pavarą, nes tai žymiai padidintų degalų sąnaudas. Visiškai priartėjus prie įkalnės viršūnės, sumažinamas degalų tiekimas, taip paaukojant nedaug laiko, bet sutaupant nemažai degalų. Riedant nuo kalno, greičio didėjimui išnaudojama riedėjimo inercija ir būtent šioje fazėje sutaupoma daugiausiai degalų.
Svarbiausia yra tai, kad sistema, turėdama duomenis apie įkalnės statumą, tolimesnę kelio konfigūraciją, pavaros perdavimo skaičių, variklio sukimo momentą, gali labai tiksliai suplanuoti kiekvienos įkalnės įveikimą. Kai kurios (pvz., „Daimler“ naudojamos) sistemos, taupydamos degalus, ilgoje nuokalnėje (kai nereikia nei palaikyti greičio, nei stabdyti) įjungia laisvąją pavarą, išvengdama variklio pasipriešinimo.
Lyginant su senesnės kartos pastovaus greičio palaikymo sistemomis, kelio numatymo funkcija nebereikalauja preciziškai tikslaus ir nelengvai išmokomo vairuotojo įsikišimo. Vežėjus tai turėtų džiuginti. Gamintojai skelbia, kad prognozuojančios sistemos leidžia sutaupyti net 3-5 procentus degalų.
Vairuotojas prieš elektroniką
Savaime suprantama, kad automatizuota greičio kontrolės sistema geriausius rezultatus leis pasiekti važiuojant užmiesčio keliu. Kuo jis nelygesnis – tuo didesnis prognozuojančios sistemos privalumas. „Volvo Lietuva“ vairavimo instruktorius Eivitas Žarys sako, kad gamintojo deklaruojama 5 procentų degalų ekonomija yra įmanoma, bet realiai galima tikėtis apie 2-3 proc. sumažėjusių degalų sąnaudų.
Ekspertas pastebi, kad sistema negali atstoti patyrusio vairuotojo jau vien dėl to, kad ji, įsibėgėdama prieš įkalnę, nustatytą pastovų greitį gali keisti vos 8 km/val. amplitudėje, tuo tarpu vairuotojas gali naudotis viskuo, ką leidžia nustatytas maksimalaus greičio ribojimas. Tačiau, pasak E. Žario, kelią numatanti sistema turėtų suteikti neabejotiną pranašumą daugumai tolimųjų reisų vairuotojų. Verta pastebėti, kad kelią numatanti sistema bet kurį vairuotoją pranoksta savo gebėjimu įvertinti tai, ko nemato vairuotojo akys. Ir tuo metu, kai vairuotojas pamato iš už kalvos išnyrantį kelio ruožą, vilkiko kompiuteris jau būna suskaičiavęs optimalų jo įveikimo režimą.
Kiti „Volvo Trucks“ ekspertai tvirtina, kad geriausius rezultatus pasiektų moderniomis sistemomis sumaniai disponuojantis patyręs vairuotojas. Skelbiama, kad būtent toks derinys leistų pasiekti nurodomą 5 procentų ekonomiją. Žinoma, esant tam tikroms, bet nenurodomoms, kelio sąlygoms. Visi gamintojai tvirtina, kad labai svarbu išmokyti vairuotoją tinkamai naudotis pastovaus greičio palaikymo sistema, nes nesugebant to padaryti, galima pamiršti apie degalų sąnaudų mažinimą.
Kaip tiksliai veikia tokia įranga? Ar elektroninio žemėlapio duomenys yra pakankamai tikslūs? Ar ši sistema turi kokį nors pranašumą, važiuojant tokioje lygaus reljefo šalyje, kaip Lietuva? E. Žarys tvirtina, kad žemėlapio topografinių duomenų detalumas yra tikrai geras, o Lietuvoje, net važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą, yra visa eilė įkalnių ir nuokalnių, kuriose kelią numatanti sistema gali puikiai realizuoti savo galimybes. Be to, „Volvo“ naudojama įranga tiksliai įsimena per 3500 įkalnių ir nuokalnių charakteristikas, taip pasiruošdama preciziškai tiksliems, pakartotiniams įkalnių šturmams.
Pripažinimas ir naudingumas
Pasak sunkvežimių pardavėjų, kelią numatančias pastovaus greičio kontrolės sistemos jau yra plačiai pripažintos; jas dažniausiai renkasi Vakarų Europoje dirbantys vežėjai ir didžioji dalis nedidelių sunkvežimių parkų valdytojų. Tokios įrangos kaina gali siekti iki tūkstančio eurų – kiekvieno gamintojo atveju esama skirtumų kainodaroje ir siūlomos įrangos paketuose. Pardavėjai ir vežėjai tikina, kad kelią numatančios įrangos dėka pasiekiama degalų ekonomija leidžia pinigus susigrąžinti, nuvažiavus 120-150 tūkst. kilometrų. Tai – ne taip greitai, kaip žada gamintojai (5 procentų ekonomija leistų pinigus susigrąžinti perpus greičiau), bet vis tiek neblogai.
Yra galimybė tokią įrangą montuoti ir į senesnius vilkikus, tačiau, CargoNews žiniomis, įrengimo kaina būtų maždaug dvigubai didesnė. Tiesa, tikėtina, kad tokia operacija būtų atliekama tik apynaujiems vilkikams su automatizuotomis transmisijomis. Taigi, apie įrangos atsipirkimą būtų galima galvoti po dvejų-trejų metų. Ir, kalbant apie nenaują sunkvežimį, tokia investicija nebūtinai atrodys patraukli.
